Atnaujintas 2001 m. lapkričio 16 d.
Nr.86
(995)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Ora et labora
Susitikimai
Gimtas kraštas
Atmintis
Mums rašo
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai

Lietuvos Respublikos prezidentui Valdui Adamkui
Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkui Artūrui Paulauskui
Lietuvos Respublikos ministrui pirmininkui Algirdui Mykolui Brazauskui

Viešas kreipimasis dėl valstybės ir Bažnyčios santykių

Ne vien socialinės sąlygos, bet labiausiai dorovinis nuosmukis Lietuvoje pagimdė daugybę negerų reiškinių. Tai - žmogžudystės ir nusižudymai, vagystės ir plėšikavimai, šeimų nepatvarumas, paleistuvystė, tinginystė, girtuoklystė, narkomanija, elgetystė. Dorovę, vertybinę mąstyseną tautoje žlugdė dešimtmečius trukęs prievartinis ateizmas, Bažnyčios griovimas, jos įtakos visuomenei ribojimas. Neturėdama demokratijos tradicijų, o tik trapius jos pradus, atgavusi nepriklausomybę ir pasirinkimo laisvę, nemaža visuomenės dalis, neišskiriant jai atstovaujančių valstybės veikėjų, renkasi blogį.
Valstybės institucijų dėmesys visuomenės dorovei aiškiai nepakankamas, dažnai laikysena ir sprendimai prasilenkia su bendražmogiškosiomis moralės normomis, toleruojamos ar skatinamos amoralios apraiškos: alkoholio ir rūkalų reklama, azartiniai lošimai, pakantumas palaidos gyvensenos reklamai ir tautos bei valstybės žeminimui žiniasklaidoje, neteisingumo įteisinimas nustatant atlyginimą už darbą, perdėtas atlaidumas amoraliam valstybės pareigūnų elgesiui ir kt.
Vienintelė institucija, ardyta ir žlugdyta išoriškai ir iš vidaus, - Bažnyčia išliko ištikima savo priedermei, rūpinasi tautos dorove. Apmaudu ir skaudu, kad mūsų laikais ji šalinama nuo politikos, nors Bažnyčia valstybės reikalų tvarkyme, tai yra politikoje, vykdo aukščiausią misiją, nes ugdo dorą pilietį, pilietinę visuomenę, kuri yra ne tik valstybės pamatas, bet ir sudaro pačią valstybę. Aukščiausių valstybės institucijų nepakankamas dėmesys Bažnyčiai, jos ignoravimas, silpninimas ar veiklos ribojimas laikytinas tiesioginiu valstybingumo žlugdymu. Kai kurios Seimo ir Vyriausybės iniciatyvos rodo, kad einama tokia linkme.
Krikščionybė, kaip lietuvių tautos religija, nebuvo primesta, o priimta per savus valdovus - Mindaugą (krikštytas 1253-aisiais) ir Vytautą Didįjį (krikštytas 1387 metais). Gerbdama savo tautines mažumas, valstybė nepersekiojo ir neignoravo išpažįstančių kitus tikėjimus piliečių, jų religijas pagal normatyviniais aktais apibrėžtus požymius įregistravo tradicinėmis. Netradicinių religijų, tikėjimų bei sektų palaikymas valstybiniu lygiu būtų kenksmingas krikščioniškos tautos valiai, vienybei, valstybei.
Seimo narių grupės iniciatyva dabar siūloma įteisinti pagonybę, kaip tradicinę lietuvių religiją, kurios ne tik esmė, bet ir lietuviškas pavadinimas iš tautos atminties seniai išsitrynė. Toks žingsnis prilygtų uolos, ant kurios buvo statoma mūsų valstybė, suskaldymui, nes krikštas ir buvo Lietuvos valstybės pamatinis aktas, sąlyga valstybei pripažinti, tautos ir valstybės palankiai raidai. Siūlymo svarstymas Seime būtų iššūkis valstybingumui, smerktina demokratijos grimasa. Kita vertus, siūlymas neturi teisinio pagrindo, nes "pagonių religija" nebeturi religijai būtinų požymių, yra praradusi tradiciją, o Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. sprendimo 1.6 punktas teigia, kad "tradiciškumas nesukuriamas ir nepanaikinamas įstatymų leidėjų valios aktu".
Dvasininkai yra lygiateisiai valstybės piliečiai. Jie dirba valstybėje itin reikšmingą darbą. Inicijuojama nuostata neteikti socialinių garantijų dvasininkams laikytina jų teisių ribojimu, jų veiklos nevertinimu. Jau vien už nusavintą bažnyčių bei vienuolynų turtą, žemes, kaip kompensaciją valstybė turėtų atitinkamai atsiteisti, o pripažįstant, kad dvasininkai tenkina ir didžiosios dalies valstybės piliečių dvasinius poreikius, už sielovados darbą turėtų būti atlyginama.
Reiškiame susirūpinimą ir atkreipiame jūsų dėmesį į valstybės institucijų neigiamas nuostatas bei ketinimus valstybės ir Bažnyčios santykiuose. Valstybė yra tautos būstas, Bažnyčia - tautos dorovės ugdytoja ir sergėtoja, todėl prieštarai tarp jų neturi būti vietos.
Seimo Pirmininką ir Ministrą Pirmininką savo nuostatas prašytume išreikšti viešai "Lietuvos aido" arba "XXI amžiaus", kuriuose skelbiame šį kreipimąsi, laikraščiuose.

Liudas Verbliugevičius, Lietuvos Sąjūdžio Lazdynų klubo susirinkimo pirmininkas,
Antanas Ciūnis, susirinkimo sekretorius,
Algimantas Zolubas, klubo įgaliotinis

© 2001 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija