Ar galima peikti Ameriką
Tokį klausimą bent penkis kartus
kartojo Č. Juršėnas lapkričio 4-osios dienos televizijos laidoje
"Dviese valtimi", pašnekesyje su prof. Vytautu Landsbergiu.
Jam nesisekė. Jis turi užduotį vis prieštarauti V.Landsbergiui
ir ginti ką nors, kas yra blogesnio, dažniausiai Rusiją. Atvirai
teroristus girti ne visiems galima, tai tada arba giriama Rusija,
kuri tarsi neteroristė, arba peikiama Amerika. Šį kartą - tik
klausimu: argi negalima? Tikimasi, kad "negalima" nebus
drįsta pasakyti, nes taip būtų pasisakyta prieš kokią nors laisvę.
Galima, bet viskas - savo laiku. Tarytum aišku - kai žmogų ištinka
nelaimė, o kiti aplink ima kalbėti, kad jis gal blogas, ir net
jeigu nesako, kad taip jam ir reikėjo, vis tiek išvada peršasi
savaime. Todėl yra amoralu tokiu metu panašiai kalbėti. Jeigu
kalbama, mažinama nukentėjusiam užuojauta ir galima pagalba, ir
ruošiamasi, jeigu pavyktų, jį visiškai sunaikinti. Ir pateisinamas
skriaudėjas, jeigu toks yra. Tai įvyksta net nepasakius, kad taip
jam ir reikėjo, o Lietuvoje atsirandantys peikėjai nesislepia,
o taip pasako.
Yra ir teisingumo aspektas. Tarkim, Amerikoje egzistuoja vienas
procentas blogio, visa kita yra gerai. Jeigu mes neteisingi ir
norime bjauroti vaizdą, minėsime tik tą vieną procentą, ir Amerika
atrodys bloga. Jeigu esame teisingi - pirma devyniasdešimt devynis
kartus pagirsime, tada tą vieną procentą pasakysime, ir susidarys
tikras vaizdas. Dar kartą norime papeikti - vėl viską iš pradžių.
Taip peikimui ir neliktų laiko.
Teisingumas svarbus ir kitų valstybių požiūriu. Tonis Bleras sakė
(Vytautas Landsbergis jį sakius paminėjo), kad ir jų valstybėje,
Jungtinėje Karalystėje, irgi ne viskas gerai. Tuo labiau negerai
Ameriką puolančiose ir peikiančiose valstybėse.
Mūsų gyvenamame pasaulyje visi dydžiai yra santykiniai: nieko
absoliučiai gero, nieko perdėm blogo. Amerikoje randame vieną
procentą blogio. Kokį nors procentą gero rastume ir vertindami
teroristus. Tai priklausytų nuo mūsų požiūrio. Galbūt kuris nors
jų myli savo vaikus arba yra kuklus su aplinkiniais - juk nebūna
visos žmogaus savybės vien tik blogos. Net jų bailumą galima pavadinti
drąsa. Apsisvaigina narkotikais arba iškreiptu islamu ir eina
žudyti ir žūti. Bijo prisipažinti kitiems ir sau, kad yra menkesni
už tuos, kuriuos eina žudyti, nes dangoraižių, kaip jie patys
supranta, nepastatys. Žudo tuos, kurie pastatė. Tai jų bailumas,
o gali būti pateiktas kaip drąsa - nebijo mirties. Tačiau jie
bijo gyvenimo. Jeigu nebijotų - gyventų, nežudytų ir nežūtų.
Amerika kartais ir pati save peikia. Tuoj po "Dviese valtimi"
buvo rodytas, pristatytas kaip amerikiečių, dokumentinis filmas
"Bin Ladeno medžioklė". Keistas filmas. Kalbėjo ir rodė
taip, kaip oficialioji Amerika nekalba. Sakė: "Islamas prieš
Ameriką, Amerika prieš islamą", ir dar viskas buvo pavadinta
džihadu. Kiek tenka klausytis Amerikos balso rusų kalba (o tai
oficiali laida), tokių teiginių nepasitaiko išgirsti. Ten nuolatos
pabrėžiama, kad Amerika kariauja prieš teroristus, kurių niekaip
negalima sutapatinti nei su islamu, nei su kita religija, nei
su tauta. Teroristai yra tik teroristai, o jų sutapimas su kuo
nors yra atsitiktinis.
O štai filmas - tarsi Amerikos. Matyt, tai ir yra tas blogasis
procentas. Neišvengiama demokratijos bėda - nėra cenzūros. Bet
kas bet ką pastatė, ir rodoma Amerikos vardu. Ne visada tai -
Vyriausybės ar Amerikos pozicija, kartais - žurnalistų kliedesiai.
Beje, mūsiškiams - to ir tereikia. Blogąjį vieną procentą eksponuoja.
Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė
© 2001 "XXI amžius"