Lietuvių katalikų mokslo akademijos diena Aušros Vartuose
Vilniuje vyksta Aušros Vartų Gailestingumo
Motinos Globos atlaidai. Lapkričio 11-ąją, antrąją atlaidų dieną,
į salę prie Šv. Teresės bažnyčios gausiai susirinko Lietuvos katalikų
mokslo akademijos (LKMA) nariai ir bičiuliai. Vakarą giesmėmis
pradėjus maldos ir liaudiško giedojimo grupei "Karunka"
(vadovė Zita Karklelytė), dr. Napaleonas Kitkauskas susirinkusiesiems
skaitė paskaitą apie Vilniaus Aušros Vartus, jų sąsajas su miestu
ir jo gynybine sistema. Prelegentas pasakojo Vilniaus miesto istoriją
ir priežastis, vertusias imtis gynybinės miesto sienos statybos.
XIII-XIV amžių sandūroje Vilnius plėtėsi, augo, buvo Vilniaus
universitetas, Bokšto gatvė, šv. Mikalojaus, Pranciškonų bažnyčios.
Nors kompaktiškai, bet intensyviai virė gyvenimas. Yra užuominų,
kad Vilniuje jau tada galėjo būti kažkokių įtvirtinimų. Ištikus
dideliam pavojui, gyventojai slėpdavosi gynybine siena apjuostoje
Žemutinės pilies teritorijoje. 1365-aisiais kryžiuočiai buvo atėję
iki Vilniaus, 1390 metais jie padegė miestą. Po Žalgirio mūšio,
praėjus kryžiuočių pavojui, net 250 metų Vilniuje nebuvo svetimos
kariuomenės. Tad Vilnius plėtėsi, XVI amžiuje čia buvo statoma
daug pastatų, bažnyčių, rūmų. Tik XVII a. antroje pusėje iš rytų
pradėjo augti Maskvos kunigaikštystės, o iš pietų - totorių, Krymo
chanato grėsmė. Nors 1503-aisiais kunigaikštis Aleksandras su
Maskva sudarė paliaubas, bet Maskvos sąjungininkas Krymo chanas
nenutraukė puolimų ir siekė Nesvyžių, Slucką, Minską
1506 metais
totoriai buvo pasirodę ir netoli Vilniaus apylinkių. Ir todėl
kylanti grėsmė vertė Vilnių apsaugoti. 1503-aisiais kunigaikščio
Aleksandro rūpesčiu buvo pradėta statyti Vilniaus miesto gynybinė
siena. Įdomus faktas, kad prie šios sienos statybos labai daug
prisidėjo tuometinis Vilniaus vyskupas Taboras. Jis apėjo su procesija
tas vietas, kur turėjo būti pradėta statyti siena, pašventino
vartų vietas. Šiai statybai jis paskyrė visas savo pajamas. Iš
pradžių buvo pastatyti penki vartai, netrukus išaugo dar penki,
taigi iš viso gynybinėje sienoje buvo dešimt vartų. Dailininko
Pranciškaus Smuglevičiaus piešiniuose, su kuriais supažindino
prelegentas, susirinkusieji pamatė, kaip atrodė kai kurie Vilniaus
gynybinės sienos vartai. "Beje, įdomi detalė, kad dar dviejuose
vartuose - Vilijos ir Trakų - kabėjo šventi Marijos paveikslai.
XVII a. viduryje, per karą su Maskva, ypač, kai Čenstachavoje
buvo apsiginta nuo švedų, karalius Jonas Kazimieras paaukojo visą
tuometinę Lenkijos karalystę Marijos globai. Matyt, todėl ir Vilniuje
išryškėjo didelis Aušros Vartų Marijos vaidmuo tokių nelaimių
metu", - sakė dr. N. Kitkauskas.
"Aušros Vartai nuo amžių traukė minias maldininkų. Kai kurių
netgi viso gyvenimo svajonė buvo nors kartą pamatyti Aušros Vartus,
kai kam tai buvo svarbaus įžado realizavimas. Apie tai, kiek malonių
gauta, kiek maldų išklausyta, liudija šimtai votų, kabančių Aušros
Vartuose. Tačiau keista, kad mūsų žmonės plaukte plaukę per amžius
į Aušros Vartus, nepaliko mums giesmės iš senų senovės. Mes ją
turime tik iš XX a. antrosios pusės", - pristatydama giesmę,
kurią atliko "Karunka", kalbėjo dr. Alė Počiulpaitė.
Ši maldos ir liaudiško giedojimo grupė giedojo ir kitas giesmes,
kurias giedojo žmonės, keliaudami pas Aušros Vartų Gailestingumo
Motiną. Skambėjo ir vyskupo Antano Baranausko giesmė, kuriai dabar
sukanka 102 metai ir kurioje, anot dr. A.Počiulpaitės, nuostabiai
artimai išsakoma Marijos, kaip asmens ir kaip mūsų globėjos, esmė.
Akademikas Vacys Milius supažindino su senąja Lietuvos kryždirbyste.
"1912-aisiais Ignas Končius, keliaudamas dviračiu po Žemaitiją,
specialiai suregistravo kryžius ir koplytėles. Viename kilometre
jis rasdavo ir surašydavo iki keliolikos kryžių ir koplytėlių.
Tačiau po 24 metų keliaudamas tomis pačiomis vietomis tų paminklų
jis rado jau žymiai mažiau. Tas kryžių gausumas ir puošnumas patraukė
ne vieno kitataučio ir lietuvio tyrinėtojo dėmesį", - sakė
akademikas. Pirmasis teorinį kryžių ir koplytėlių tyrinėjimo pagrindą
padėjo dr. Jonas Basanavičius. Pagoniškosios kryžių kilmės aiškinimas
ypač buvo išplėtotas sovietmečiu. Atskirose Lietuvos etnografinėse
srityse kryžiai ir koplytėlės yra labai skirtingi. Seniausiais
tyrinėtojai laiko Mažosios Lietuvos krikštus. Didžiojoje Lietuvoje,
Aukštaitijoje, buvo paplitę stogastulpiai. Žemaitijoje stogastulpiai
buvo aštuonkampiai. Šiaurės Rytų Lietuvoje tokie stogastulpiai
būdavo net dviaukščiai arba triaukščiai. Dzūkijoje būdavo statomi
kryžiai su ietimi ir ragotiniu. Kaip žinoma, Europą ir Lietuvą
dažnai užklupdavo marai. Dėl to Lietuvoje buvo statomi apsauginiai
kryžiai, kuriuos liaudis vadino "taravikais". Jie buvo
statomi kaimų galuose. Žemaitijoje ir Suvalkijoje prie medžių
prikaldavo mažas koplytėles su viduje esančiu rūpintojėliu arba
nukryžiuotojo skulptūrėle. Miesteliuose dažnai buvo statomas šv.
Florijonas - apsaugai nuo gaisrų, paupiuose nuo nelaimių vandenyse
saugodavo šv. Jonas Nepomukas. Akademikas savo pranešime minėjo
vieną garsiausių Lietuvos kryždirbių - Vincą Svirskį bei jo darbus.
XIX amžiuje atsirado ir geležiniai kryžiai, ypač Šiaurės Rytų
Lietuvoje, Rokiškio krašte. Dažniausiai šiuos kryžius statydavo
kapinėse, rečiau - pakelėse ar sodybose. XIX a. antrojoje pusėje
- XX a. pradžioje ir fabrikuose buvo liejami kryžiai su kitoje
pusėje spaudos draudimo laikais iškaltais lietuviškais užrašais.
Prelegentas sakė, kad Viekšnių kapinėse dar yra išlikęs toks užrašas:
"Čia ils nei pons, nei bajors, bet tiktai ūkininks Šiuipis
Jons". Lietuvoje virš bažnyčių, koplyčių, kapinių vartų,
koplytėlių matome geležinius kryžius, literatūroje vadinamus viršūnėmis
arba - sovietmečiu - saulutėmis. Jų šaltiniu, anot akademiko,
galėjo būti žmonių per atlaidus bažnyčiose matytos monstrancijos.
Prie kryžių žmonės rinkdavosi per gegužines pamaldas, prieš šeštines
kaimų gyventojai lankydavo kryžius, kapinėse giedodavo ir melsdavosi.
Prieš atlaidus kryžius puošdavo vainikais. 1864-aisiais, po sukilimo,
valdžia uždraudė statyti kryžius viešose vietose, bet žmonės ir
toliau nesiliovė jų statyti. Lenkų okupacijos metais Rytų Lietuvoje
buvo draudžiama statyti kryžius su lietuviškais įrašais. "Didžiausias
kryžių naikinimo metas, - sakė pranešėjas, - buvo sovietmetis,
kai kompartijos užsakymu naktimis buvo griaunami ir naikinami
kryžiai. Plačiausiai tuo metu nuskambėjo Kryžių kalno naikinimas."
Šventėje dalyvavęs vyskupas Jonas Boruta, SJ, padėkojo prelegentams
už vertingus pranešimus, o ypač maldos ir liaudiško giedojimo
grupei "Karunkai", kurios dėka susitikimas buvo toks
gyvas. Aušros Vartų koplyčios klebonas mons.Edvardas Rydzikas
visus pakvietė į fotografijos parodą prie Šv. Teresės bažnyčios,
kurioje įamžinta šventė, kai Austrijos katalikai Lietuvos tikintiesiems
dovanojo varpus. "Tikiuosi, kad ši parodėlė duos pradžią
Aušros Vartų galerijai", - sakė klebonas. Vėliau, naujųjų
dovanotų varpų skambėjimo kviečiami, tikintieji susirinko į Šv.
Teresės bažnyčią, kur šv. Mišias už LKMA narius, jų rėmėjus ir
talkininkus aukojo vysk. J.Boruta.
Audronė GELŽINIENĖ
Vilnius
© 2001 "XXI amžius"