Du svarbūs klausimai
Ar bus pripažinta senovės baltų religija kaip
dar viena tradicinė religija?
Dvasininkų ir vienuolių socialinis draudimas privilegija ar
teisingumas?
Lapkričio 8-ąją Kauno arkivyskupijos
kurijoje įvyko arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus spaudos
konferencija, kurioje žurnalistams buvo pristatyta Katalikų Bažnyčios
pozicija dėl visuomenėje kilusios diskusijos apie senojo baltų
tikėjimo pripažinimo tradicine religija. Dvasininkų ir vienuolių
socialinis draudimas valstybės lėšomis buvo antrasis šiuo metu
Bažnyčiai rūpimas klausimas, apie kurį spaudos konferencijoje
kalbėjo arkivyskupas S.Tamkevičius.
Bažnyčia pripažįsta prigimtinę žmonių
teisę rinktis religiją, kurti įvairias religines institucijas.
Valstybės įstatymai turi garantuoti piliečiams teisę išpažinti
kokią nori religiją, sakė arkivyskupas. Tradicinėmis Lietuvoje
pripažįstamos religijos yra tos, kurios veikia mūsų šalyje nuo
seno ir paliko pozityvius pėdsakus. Tačiau šiuo atveju būtų naudinga
skirti religiją nuo draugijos arba organizacijos, turinčios tikslą
išsaugoti senovinį kultūros paveldą.
Arkivysk. S.Tamkevičiaus žodžiais tariant, nėra tikslių žinių,
kaip iš tiesų buvo senovės baltų tikima, - tik spėlionės. Nebuvo
šventraščio, kanonų, apeigų aprašymo. Panašiai tvirtina ir religijotyrininkai:
senovės lietuvių pagonių religijos praktika yra nutrūkusi ir jos
atkurti nebeįmanoma.
Kadangi tęstinumo nėra, tai būtų nauja religija, sakė arkivysk.
S.Tamkevičius. Todėl senovės pagonių religijomis užsiimančios
institucijos turėtų būti įteisintos kaip kultūrinės, bet ne religinės
institucijos.
Tradicinės religijos turi kanonus religinį gyvenimą normuojančias
taisykles. Baltų religija teisinio reglamento neturi (nebent jis
būtų sukurtas dabar). Spaudos konferencijoje dalyvavęs kun. dr.Artūras
Jagelavičius sakė: Mes labai vertiname kiekvienos tautos, taip
pat ir mūsų, kultūrinį paveldą. Sovietmečiu senovės lietuvių papročius
palaikančios organizacijos padėjo išsaugoti tautos patriotizmą,
tačiau neatsakinga būtų tai laikyti religija, nes religija yra
paremta visa žmogaus pasaulėžiūra. Tai, kas būtų daroma Lietuvoje
dėl senosios lietuvių pagonių religijos, tebūtų viso labo improvizacija.
Arkivysk. S.Tamkevičiaus teigimu, Vakarų Europoje dar neatsirado
nė vienos valstybės, kurioje seniai išnykę pagonių tikėjimai būtų
reanimuoti iki tokio laipsnio, jog juos būtų galima pripažinti
kaip religiją greta išpažįstamų katalikų, protestantų ir kitų
religijų. Lietuva tokiu atveju būtų originali.
Kita blogybė - įteisinus pagonybę kaip dar vieną tradicinę religiją,
atsirastų naujas nesantaikos šaltinis. Katalikai nesibaido iš
senovės atėjusių papročių, tačiau jei šis pagonių tikėjimas būtų
įteisintas kaip dar viena tradicinė religija, katalikai turėtų
nuo jos atsiriboti, sakė S.Tamkevičius.
Interneto puslapiuose pasirodžiusiuose pagoniškos religijos atstovų
pasisakymuose katalikų dvasininkai pastebi daug akivaizdaus priešiškumo
Bažnyčiai, kurie šiek tiek primena sovietmečiu valdžios skiepytą
neapykantą Bažnyčiai. Senovės baltai buvo tolerantiški, - stebėjosi
tuo arkivyskupas S.Tamkevičius.
Kunigų ir vienuolių socialinis draudimas valstybės lėšomis kitas
svarbus klausimas, kurį pristatė arkivyskupas. Bažnyčia, prašydama,
kad valstybė savo lėšomis apdraustų socialiniu draudimu dvasininkus
ir vienuolius, kurie gyvena tik iš aukų, siekia ne privilegijų,
bet atstatyti teisingumą - bent iš dalies. Nepriklausoma Lietuva
nuo 1918 metų mokėjo kunigams atlyginimus ir pensijas ne privilegijuodama
dvasininkus, bet dėl to, kad gerbė teisingumą, nes buvo paveldėjusi
didelį Bažnyčios turtą, dažniausiai dvarus, žemę.
Sovietų valdžia, nesilaikydama teisingumo, viską nusavino. Bažnyčiai
tarnaujantys žmonės įgijo persekiojamų asmenų statusą. Taip elgtis
dabartinė nepriklausomos Lietuvos valdžia negali, teigė arkivyskupas.
Bažnyčia nesiekia susigrąžinti turėtų žemių, bet nori, kad būtų
atkurtas teisingumas. Todėl Bažnyčia ir valstybės vadovai turėtų
susėsti prie derybų stalo, juolab kad tarp Lietuvos Respublikos
ir Šventojo Sosto pasirašyta sutartis, ir ieškoti geriausio sprendimo.
Pasak kun. dr.A.Jagelavičiaus, tokių Bažnyčios tarnų, kuriems
reikia socialinio draudimo valstybės lėšomis, yra nedaug. Ne visiems
dvasininkams reikia socialinio draudimo, daug yra dirbančių mokyklose
ir kitose įstaigose. Kaip pavyzdys buvo nurodytos Motinos Teresės
seserys, kurios atvyko darbuotis Lietuvoje. Neturėdamos socialinio
draudimo, kad ir dirbusios šalies labui visą gyvenimą, vėliau
liktų be jokių pajamų. Socialinis draudimas tesudaro 128 litus
per mėnesį.
Vitalija NORVILIENĖ
Kaunas
© 2001 "XXI amžius"