XXI amžius

Viskas išsipildė su kaupu...

Prieš keletą metų Telšių vyskupui Antanui Vaičiui lankantis Australijoje, vietos lietuviai prašė atsiųsti lietuvį kunigą, nes lietuvių kunigų Australijoje labai trūko. Sidnėjuje ir Melburne vyresnio amžiaus kunigai prašėsi atleidžiami nuo nelengvo pastoracinio darbo. Naujų kunigų Australijos lietuviai neužsiaugino. Nors keletas lietuvių buvo įšventinti kunigais, bet jie liko dirbti australų parapijose.
Pagaliau pernai iš Lietuvos atvyko jaunas kunigas Egidijus Arnašius ir pradėjo pastoracinį darbą tarp Melburno lietuvių. Prabėgus metams, kun. E.Arnašius maloniai sutiko pasidalinti darbo patirtimi ir vaisiais.

Gal galėtumėte papasakoti apie save?

Pavasarį sulaukiau Kristaus amžiaus ir kukliai su Melburno lietuviais atšvenčiau kunigystės penkerių metų jubiliejų. Nesitikėjau, kad jį teks minėti taip toli nuo namų. Šiek tiek spaudžiant širdį, kad esu toli nuo Tėvynės, ėmė ir džiaugsmas, kad esu toli, bet kartu su savo tautiečiais, mylimais broliais ir seserimis melburniečiais.
Gimiau ir užaugau Žemaitijos viduryje, Tauragės mieste. Šeimoje esu pats jauniausias, penktas vaikas. Tėveliai visą gyvenimą pelnėsi duonos kąsnį nuolankiu ir sunkiu darbu. Didžiausios vertybės buvo tikėjimas, dora ir darbas. Didelių palikimų į mano rankas tėvai nesudėjo, bet gavau daugiau, negu reikia: meilę ir supratimą, kurie lydėjo ir tebelydi visas mano dienas.
Kai buvau dvylikos metų, atsitiktinai gatvėje draugas pakvietė patarnauti šv. Mišioms, ir tas žiemos pavakarys nulėmė visą mano gyvenimą. Bažnyčioje, altorių tyloje, atradau savo vidinį pasaulį, išmokau dvasios kalba kreiptis į Viešpatį ir iki šios dienos tebesimokau klausytis, ką Jis kalba ir kur nori vesti mane šio pasaulio sumaištyje ir triukšme.
Patyriau, kaip ir kiekvienas doras jaunuolis, sovietinės mokyklos patyčias dėl tikėjimo ir savo įsitikinimų. Ateitis lyg nieko gero nežadėjo, jei ne ta nuojauta, kad Dievas vis dėlto yra ir žmogų kuria ne svetimi ir pašaliniai, bet pats žmogus ir tik su Dievo pagalba. Mano lūkesčiai išsipildė su kaupu. Esu laimingas, kad išvydau savo akimis laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Galėjau, jau kaip laisvas žmogus, svajoti apie studijas Telšių kunigų seminarijoje. Sovietmečio kunigai tik slapta pasvajodavo, kad ateitų tokia diena, kai bus galima laisvai nešti Evangelijos tiesas į mokyklą, į bendraamžių ratą, į plačiąją visuomenę. Deja, rūsti kasdienybė to meto kunigus vertė galvoti apie ką kitą, apie tai, kaip ką nors gero nuveikus slapta ir niekam nežinant. Gerai atsimenu gyvenimą "komunizmo rojuje", todėl, lygindamas nepriklausomybės dešimtmetį ir penkerius kunigavimo metus, džiaugiuosi, kad viskas išsipildė su kaupu.

Kas paskatino atvykti į šį tolimą ir svetimą kraštą?

Kunigo gyvenime, kaip niekur kitur, "paskatinimas" yra lyg ta balta varna. Dažnesni paukščiai, atskrendantys ant dvasininko peties, yra nesupratimas, nenoras, neįvertinimas ir visa, kas taip dažnai pasilieka tik kunigo širdyje. Dvasininkas tuo ir skiriasi nuo pasauliečio, kad privalo mokytis, žvelgti į daiktus ir įvykius iš kito kampo, viską matyti kitoje šviesoje. Todėl, kad ir kas benutiktų, tikras sielų bičiulis džiaugsme atmins skausmą, o liūdesy atpažins viltį. Klausimas apie mano išvykimą į Australiją buvo išspręstas per 24 valandas, Telšių vyskupo A.Vaičiaus prašymas man buvo malonus įsakymas, vykdant prisiimtus kunigystės pažadus - klausyti vyresniųjų. Esu tik paprastas kunigas ir toks pat silpnas žmogus. Nuolankumas ištiesina kelius ir užlygina duobes. Per nuolankumo malonę galima išvysti viso pasaulio silpnumą. Tas nuolankumas iš bailio atima baimę ir apdovanoja jį drąsa. Todėl žinau, kad, kur benukeliaučiau, jei Dievas bus su manimi ir su tais, kurie bus šalia, mes atsilaikysime.

Kuo skiriasi pastoracinis darbas Lietuvoje ir tarp lietuvių Australijoje?

Australija - tai ne Lietuva, turint galvoje vien tik atstumus ne tik pačiame žemyne. Juk Lietuva - bemaž už 20 tūkst. kilometrų.
Esminių skirtumų lyg ir nėra, nebent tik tai, kad daugumos mano parapijiečių amžius jau yra garbus. Gal nieko naujo aš jų neišmokysiu. O tai, kad esu jiems reikalingas, rodo kas sekmadienį į šv.Mišias susirenkantis lietuvių būrelis. Kartais pasirodo ir viena kita jauna siela. Bet šiaip ir juokais, ir rimtai galima pasakyti, kaip sako vietos lietuviai, - mūsų jaunimas. O tam jaunimui - nuo 50-ies iki 65-erių metų, rimtu žmogumi čia laikomas nuo 75 metų. Gal Mozė sugebėjo Izraelio tautą patraukti paskui save tik todėl, kad jam buvo daugiau nei 80 metų? Kas gi būtų sekę paskui nesubrendėlį?
Žvelgiant iš toli į Lietuvą norisi pastebėti, kad Lietuvoje mes kažkaip per anksti susenstame, sustabarėjame. Žmogus vos perkopė 50-ies metų slenkstį, o kai pasiklausai, jis atrodo toks niurgzlys, jam tas pasaulis visai nemielas. O Melburne devyniasdešimtmečiai dar ir vyną geria, ir jaunystę prisimena, ir į bažnyčią suspėja. Tiesa, tarp australų yra labai daug paprastų žmonių, o lietuviai irgi ne aukse maudosi. Visi per gyvenimą sunkiai dirbo ir dabar, būdami pensininkai, taupo, bet nepamiršta Dievo ir Bažnyčios, todėl jie nuolat linksmi ir smagūs. Gyvenu Melburne, bet, pasitaikius progai, aplankau ir Sidnėjaus bei Brisbanės lietuvius.

Kaip atrodo išeivių gyvenimas atvykėliui iš Lietuvos?

Ir aklas gali pastebėti, kad išeivijoje per 50 metų buvo sukurti elitiniai lietuvių kultūros centrai. Sunku pasakyti, ar beatsiras kada nors Lietuvoje tokia idealistų ir pasišventėlių karta, kaip 1944-aisiais žiauraus likimo po įvairiausius pasaulio kampelius nublokštų mūsų tėvynainių. Tai jie, vos galą su galu sudurdami, dar rado dolerį ir lietuvių namų statyboms, ir bažnyčioms, ir kitiems šventiems reikalams. Tik tereikia susimąstyti, kaip šiandien Lietuvos vardas būtų aukštai iškeltas, jei žiauri okupacija nebūtų išbarsčiusi mūsų gabiausių ir tyriausių tėvynainių. Todėl man, atvykusiam net į tolimąją Australiją, kartais atrodo, kai esu lietuvių būryje, lyg Mažojoje Lietuvoje lankyčiausi. Išpuoselėti Lietuvos kultūros kampeliai, bibliotekos, lietuviška saviveikla, o kur dar leidžiami net du lietuviški laikraščiai...
Kiek visokios pagalbos siunčiama į Lietuvą! Lietuvių katalikių moterų draugija ir jos narės per metus net porą laivų pakrauna visokios pagalbos Lietuvai. Meilė Lietuvai, darbu ir auka nenusileidžia Melburno lietuvių socialinės globos draugija. Vis ką nors naujo sugalvoja. Čia atvykęs, jau radau parapijos tarybą, gražiai veikiančią vadovaujant Henrikui Antanaičiui.
Visi melburniškiai yra labai jautrūs ir dosnūs Lietuvai ir Bažnyčiai. Jų tiek daug ir bijau suklysti, bandydamas juos suminėti. Kalbant apie lietuviškąjį jaunimą, irgi tenka pasidžiaugti, kad jis dalyvauja ir pamažu perima iš vyresniųjų visas lietuviško gyvenimo veiklos sritis. Viso to, kas dedasi Melburne, nesuminėsi, nors ir labai norėsi.

Gal pasiliksite ilgesniam laikui darbuotis Australijoje?

Ką gali spręsti žmogus apie savo rytojų? Ir Šventasis Raštas juk moko aiškiai - neturėti jokių planų ateičiai. Šiai dienai pakanka tiek sunkumų, kad tik spėtume juos įveikti. Tad ateities svarstymai yra itin migloti ir netikri. Juolab kunigo gyvenime, kai pats sau nepriklausai iki grabo lentos. Kita vertus, tokia kunigo duona - eiti ten, kur vyskupas mato prasminga ir būtina. Todėl sunku numatyti ateitį, bet kiek vyskupas manys esant reikalinga, tiek ir būsiu pas Melburno lietuvius. Manau, kad reikia galvoti ne apie tai, kiek būsiu Australijoje, bet ar kokybiškas pasirodys tas mano buvimas tarp lietuvių Australijoje. Tad dirbkime nesidairydami nei į laiką, nei į vietą, o kiek lemta būti kartu, parodys pats laikas.

Ar rekomenduotumėte ir kitiems Lietuvos kunigams metams kitiems atvykti dirbti pastoracinį darbą Australijoje?

Bet kuriam žmogui naujo pasaulio pamatymas, susitikimas su naujais žmonėmis, naujos nuomonės ir savęs patikrinimas naujomis aplinkybėmis yra neįkainojama gyvenimo mokykla. Lietuva yra nuostabi ir graži savo gamta, žmonėmis, papročiais ir tikėjimu. Bet tik išvydęs platesnį pasaulį, sutikęs skirtingų rasių ir įsitikinimų žmonių, aš dar labiau gėriuosi mūsų tautos dvasios lobiais, mokydamasis iš kitų to, kas geriausia, tikiuosi tuos daigelius pritaikyti ir mūsų tėvynėje Lietuvoje. Dažnai niekur nosies neiškišdami, mes pradedame save menkinti ir niekinti, mus užvaldo nevisavertiškumo kompleksas, kad kažkur kitur egzistuoja ne gyvenimas, o rojus. Esą tik Lietuvoje viskas bloga ir nepataisoma.
Visi gerai žinome, kaip Vilniaus meras apsijuokė prieš visą pasaulį akcija su oranžiniais dviračiais. Visi pradėjo dejuoti, kad lietuviai - nepataisoma vagių tauta. Tačiau, jeigu taip neatsakingai ir aplaidžiai dviračiai būtų dalinami bet kuriame pasaulio dideliame mieste, rezultatas būtų tas pats. Ir tai sužinojau čia, Australijoje. Kiek sutikau australų, keliavusių po Europą, nė vienas nepirkdavo brangesnio nei dešimt dolerių dviračio. Kaip jie patys sakė, kam pirkti brangų daiktą, jeigu jį vis vien pavogs. Man minėjo, kad dviračio vagystė yra retenybė tik Šveicarijoje ir Norvegijoje. Mano pažįstamas keliavo po Europą pusę metų ir per tą laiką jam pavogė keturis dviračius.

Tikra tiesa, kad mes per daug save plakame ir niekiname, visaip žeminame. Gal būtų geriau, jei keliautume po pasaulį ir pamatytume, kaip iš tikrųjų žmonės gyvena ir dirba. Tada būtų mažiau mitų ir žmogus labiau vertintų tai, ką turi Lietuvoje. Jungtinės Tautos Lietuvą šiais metais priskyrė prie aukščiausio pragyvenimo šalių grupės. Į tai turėtų atsižvelgti žmonės, kurie vis niurzga ir yra nepatenkinti šia diena.

Siūlyčiau visiems, atsiradus galimybei, kuo daugiau keliauti, tobulintis ir parvežti į Lietuvą iš visų kampelių tik tai, kas geriausia.

Dėkojame už pokalbį

Kalbėjosi Viktoras BALTUTIS

Sidnėjus - Melburnas, Australija