Atnaujintas 2001 m. gruodžio 14 d.
Nr.94
(1003)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė šiandien
Ora et labora
Susitikimai
Mums rašo
Požiūris
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai

Diskutuojama apie Bažnyčios visuotinumo sampratą

Kaip ir buvo galima tikėtis, dviejų žymių Vatikane dirbančių vokiečių kardinolų - Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefekto kardinolo Jozefo Ratcingerio ir neseniai paskirto Popiežiškosios krikščionių vienybės skatinimo tarybos pirmininko kardinolo Valterio Kasperio - teologinė diskusija dėl Bažnyčios visuotinumo sampratos sukėlė didelį tarptautinį susidomėjimą.
Niujorke leidžiamo JAV jėzuitų žurnalo "America" viename lapkričio mėnesio numeryje paskelbtame straipsnyje kardinolas J.Ratcingeris perspėjo, kad išryškėjo tendencija tapatinti Visuotinę Bažnyčią su Roma. "Romos Bažnyčia yra vietinė Bažnyčia, o ne Visuotinė Bažnyčia. Tiesa, ši vietinė Bažnyčia turi ypatingą - visuotinę - atsakomybę, tačiau visgi ji yra vietinė Bažnyčia", - rašė jis. Teologinėje diskusijoje, koks yra santykis tarp vietinės Bažnyčios ir Visuotinės Bažnyčios, "vidinio pirmumo Dievo idėjos apie vieną Bažnyčią (...) patvirtinimas neturi nieko bendra su centralizmo problema", teigė kardinolas J.Ratcingeris. Jo straipsnis "Vietinė Bažnyčia ir Visuotinė Bažnyčia" pasirodė kaip atsakymas į šiame žurnale balandį paskelbtą kardinolo V.Kasperio straipsnį ta pačia tema. Popiežiškosios krikščionių vienybės skatinimo tarybos vadovas rašė, jog Tikėjimo doktrinos kongregacijos 1992 metais paskelbto dokumento tvirtinimas, kad Visuotinė Bažnyčia yra viršesnė už vietines Bažnyčias, stiprina Romos centralizacijos tendenciją, o tai neigiamai veikia sielovadą ir ekumeninę veiklą.
Abu kardinolai, prieš tapdami vyskupais, buvo pripažinti teologijos profesoriais. Kol nebuvo paskirti į Vatikaną, abu jie vadovavo Vokietijos katalikų diecezijoms, vadinasi, yra gerai susipažinę su vietinių Bažnyčių gyvenimu. Dabar jie, kaip teologai, diskutuoja, ar Visuotinė Bažnyčia ir vietinės Bažnyčios "abipusiškai įskaito viena kitą" be vienos iš jų prioriteto, - tokia yra kardinolo V.Kasperio nuomonė, - ar, "kaip esminis slėpinys, Visuotinė Bažnyčia yra ontologiniu ir laiko atžvilgiu pirmesnė už kiekvieną atskirą dalinę Bažnyčią", - tokia yra Tikėjimo doktrinos kongregacijos nuostata, kurią gina kardinolas J.Ratcingeris ("ontologiniu atžvilgiu", vadinasi, pačia savo prigimtimi).
Tikėjimo doktrinos kongregacija tokį savo požiūrį išsakė 1992 metais paskelbtame "Laiške Katalikų Bažnyčios vyskupams dėl kai kurių aspektų Bažnyčios, kaip bendrystės (communion) sampratos". Į tai neigiamai reagavo kai kurie ekumeniniai Bažnyčios partneriai, ypač stačiatikiai, kurie mano, jog švenčiant Eucharistiją dalyvauja visa Bažnyčia. 1999 metais kardinolas V.Kasperis, tada dar Rotenburgo ir Štutgarto vyskupas, sukritikavo minėtą kongregacijos formuluotę straipsnyje, kurį jis skyrė Hildesheimo vyskupo Jozefo Homejerio (šis ganytojas irgi yra Europos Sąjungos šalių vyskupų komisijos (COMECE) pirmininkas) 70-mečiui. Ten jis nurodė, kad tvirtinimas apie Visuotinės Bažnyčios ontologinį pirmumą peržengia II Vatikano Susirinkimo dogminės konstitucijos "Apie Bažnyčią" ("Lumen gentium") nuostatas, kad dalinėms Bažnyčioms vadovauja jų vyskupai, o "per jas ir iš jų sudaryta egzistuoja viena ir vienintelė Katalikų Bažnyčia". Jis taip pat rašė, kad 1992 metų "formuluotė tampa ypač problemiška, jeigu Visuotinė Bažnyčia tuo pačiu netiesiogiai tapatinama su Romos Bažnyčia, tai yra "de facto" su Popiežiumi ir Kurija. Jeigu taip atsitinka, Tikėjimo doktrinos kongregacijos laiškas negali būti laikomas kaip pagalba aiškinant "bendrystės" (communion) ekleziologiją, bet kaip nusišalinimas nuo to ir bandymas atstatyti Romos centralizmą". Žurnale "America" paskelbtame straipsnyje kardinolas J.Ratcingeris pastebėjo, kad "tikrai yra svarbus toks perspėjimas, išsakytas vyskupo, žinomo savo solidžiais teologiniais nuopelnais", todėl jis nori išaiškinti šį klausimą.
2000 metų pavasarį Romoje vykusiame simpoziume, skirtame II Vatikano Susirinkimo pabaigos 35-osioms metinėms, kardinolas J.Ratcingeris skaitė pranešimą apie ekleziologiją. Tuomet ganytojas sakė: "Aš minėjau ryšį tarp Visuotinės Bažnyčios ir vietinių Bažnyčių. Ten trumpai paaiškinau, kad minėtame (1992 metų) laiške kongregacija niekada negalvojo sutapatinti Visuotinės Bažnyčios realybės su Popiežiumi ir Kurija, todėl V.Kasperio būgštavimai neturi pagrindo". Bet tada kardinolų diskusija nesibaigė. 2000 metų gruodį kardinolas V.Kasperis parašė atsakomąjį straipsnį Vokietijos teologiniame žurnale "Stimmen der Zeit". Debatai buvo pratęsti JAV žiniasklaidoje, kai šių metų balandį "America" perspausdino iš "Stimmen der Zeit" to straipsnio vertimą į anglų kalbą.
Straipsnyje kardinolas V.Kasperis pakartojo esąs susirūpinęs tuo, jog Romos polinkis centralizuoti sukelia sielovados sunkumų vyskupijose ir menkina tą vietinės Bažnyčios ir vyskupo tarnystės sampratą, kurią pateikia II Vatikano Susirinkimo mokymas. Apie šią diskusiją kardinolas V.Kasperis taip sakė: "Kadangi problemos sprendimas turės svarių pasekmių, tai tie debatai turėtų būti tęsiami".
Kardinolas J.Ratcingeris paskutiniame savo atsakyme, kuris, kaip minėta, "America" žurnale buvo publikuotas lapkričio mėnesį, angliškai skaitančius skaitytojus pirmiausia supažindina su šios diskusijos ankstyvuoju tarpsniu ir pažymi, kad oponento nuomonė šiek tiek pasikeitė teigiama linkme. (Matyt, tam turėjo įtakos kardinolo V.Kasperio paskyrimas dirbti į Vatikaną, kur jis gali realiai susipažinti su jo kritikuojamu "centralizmu". Tuo tarpu kardinolas J.Ratcingeris gali save laikyti Romos kurijos veteranu, nes Tikėjimo doktrinos kongregacijai vadovauja jau du dešimtmečius.) Jis pastebėjo, kad pirmasis kardinolo (tuomet dar vyskupo) V.Kasperio straipsnis "buvo visur tiesiogiai suprastas kaip perspėjantis šauksmas apie naują, teologiškai užmaskuotą Romos centralizmo formą".
Toliau Tikėjimo doktrinos kongregacijos vadovas nurodo, jog "pozityviausias kardinolo V.Kasperio atsakymo aspektas" paskutiniame jo straipsnyje yra tas, kad "jis tyliai atsisakė priekaištų", pateiktų pirmajame savo straipsnyje, ir dabar diskusiją stengiasi paversti scholastiniu disputu. "Nebeliko kaltinimo, kad Tikėjimo doktrinos kongregacija siekia atstatyti centralizmą Bažnyčioje, - rašo kardinolas J.Ratcingeris. - Dabar kardinolas V.Kasperis pastebi du skirtingus teologinio požiūrio aspektus, kurie skiria jo ir mano teologiją, ir jie gali ir turbūt turi taikiai sugyventi."
Kardinolas V.Kasperis rašė, kad ši diskusija nesusijusi su pačia katalikų doktrina, o tik yra sankirta dviejų teologinių nuomonių, kurios remiasi skirtingomis filosofinėmis prielaidomis. Vienas teologas (J.Ratcingeris) remiasi Platono požiūriu: jo išeities taškas yra idėjos apie Visuotinės Bažnyčios koncepciją pirmumas. Tuo tarpu kitas teologas (V.Kasperis) vadovaujasi Aristotelio metodu ir mato visuotinumą konkrečios realybės egzistencijoje. Kardinolas J.Ratcingeris pažymi, kad jo diskusijų oponento - kardinolo V.Kasperio - argumentus apie "Visuotinės Bažnyčios ir dalinių Bažnyčių vienovę", kaip abipusę vienos kitoje būtį, laiko atžvilgiu galima priimti: "Jie tinka Bažnyčiai, kaip gyvenančiai istorijoje".
Tačiau kardinolas J.Ratcingeris pasiryžęs toliau ginti Visuotinės Bažnyčios ontologinio pirmumo koncepciją, kuri remiasi "Biblijos teologija". Šiuo atžvilgiu Visuotinė Bažnyčia "yra tik viena (Kristaus) Sužadėtinė, tik vienas Kristaus Kūnas, o ne daug sužadėtinių, daug kūnų".
Minėtoje II Vatikano Susirinkimo konstitucijoje "Lumen gentium" pabrėžiama, kad "vietinių Bažnyčių įvairovė, besiveržianti į vienybę, puikiai įrodo nedalomos Bažnyčios visuotinumą". Todėl bažnytinėje bendruomenėje gyvuojančios dalinės Bažnyčios su savo tradicijomis turi nepažeisti Visuotinės Bažnyčios nedalomumo garanto - "Petro Sosto primato, kuris, vadovaudamas visai meilės bendruomenei, teisėtus (vietinių Bažnyčių) įvairumus ima savo globon ir drauge budi, kad įvairumai kuo mažiau kenktų vienybei, o veikiau jai tarnautų. (...) Romos popiežius, kaip Petro įpėdinis, yra amžinasis bei regimasis tiek vyskupų, tiek tikinčiųjų visumos vienybės ryšys ir pagrindas".
Dogminė konstitucija primena, kad "vyskupai, kuriems pavedama valdyti dalines Bažnyčias", yra "teisėti apaštalų įpėdiniai". Todėl jie "Kristaus potvarkiu bei įsakymu turi rūpintis visa Bažnyčia (...), turi ugdyti ir ginti tikėjimo vienybę bei visos Bažnyčios bendrąją drausmę, mokyti tikinčiuosius meilės visam mistiniam Kristaus kūnui, ypač neturtingiems, vargstantiems nariams ir kenčiantiems persekiojimus dėl teisybės". Dokumente pabrėžtinai nurodoma, kad "vyskupų kolegija, arba episkopatas, turi galią tik tuo atveju, kai yra vieninga su Romos vyskupu - Petro įpėdiniu, kaip su savo galva, ir kada jo (Popiežiaus) primato galios ganytojų ir tikinčiųjų atžvilgiu išlieka nepažeistos".

M.B.

© 2001 "XXI amžius"

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija