Absurdo drama
Lietuvos mokslo šventovėje
- Vilniaus universiteto Senato salėje, dalyvaujant akademinės
visuomenės atstovams, buvo pristatytas eilinis sovietinę okupaciją
šlovinantis paskvilis, pavadintas romanu: "Agonija. Valdžios
absurdo drama". Šį "literatūros šedevrą" pristatė
pats autorius - ilgametis sovietinis žurnalistas Leonas Kiauleikis,
nusipelnęs partijai žmogus. Nes ir vadinamoji Lietuviškoji tarybinė
enciklopedija, kurios mokslinėje redakcinėje taryboje įrašytos
Č.Juršėno, A.Česnavičiaus, L.Diržinskaitės-Piliušenko, V.Kvietkausko,
G.Zimano, V. Niunkos ir panašių "mokslo ir kultūros"
veikėjų pavardės, skyrė L.Kiauleikiui deramą vietą savo puslapiuose.
Rašoma, kad L.Kiauleikis gimė 1927 metais Palangoje, SSKP narys
nuo 1949 metų, nuo tų pačių iki 1956-ųjų dirbo partijos pagrindiniame
organe "Tiesa", vėliau - "Šluotos" redakcijoje,
o nuo 1971 metų redagavo Vilniaus kuro aparatūros gamyklos laikraštėlį
"Darbininko garbė". Atrodytų, nekoks postas partinėje
ir kagėbistinėje hierarchijoje. Nesakykit. Šioje gamykloje, kuriai
vadovavo generalinis direktorius Algirdas Didžiulis, ir Radijo
matavimo prietaisų gamykloje, vykdžiusioje vien tik sovietų karinio
- pramoninio komplekto užsakymus, vadovautoje pagarsėjusio Lietuvos
nepriklausomybės priešo Oktiabrio Burdenkos, dar 1990-ųjų rugpjūtį
buvo įkurta vadinamoji Laisvųjų verslininkų asociacija, bemat
įregistruota Maskvoje. Kaip ir dar anksčiau įkurtas pirmasis Lietuvoje
Naujosios Vilnios komercinis bankas, kurį irgi skubos tvarka įregistravo
Sovietų Sąjungos ministrų taryba kaip SSRS banką Lietuvoje. Vadinamoji
Laisvųjų verslininkų asociacija, pagal Kremliaus ir KBG sumanymą,
turėjo aprėpti galingas sąjunginio pavaldumo įmones, transporto,
statybos organizacijas, "raudonųjų" rajonų kolūkius
ir tarybinius ūkius, Ignalinos AE bei Klaipėdos uosto ūkį. Tai
turėjo tapti svariu veiksniu ne tik žlugdant Lietuvos ūkį, bet
ir įgyvendinant Klaipėdos krašto atplėšimo nuo Lietuvos planus.
Šias nuostatas kiekviename numeryje reklamavo L.Kiauleiko vadovaujamas
laikraštėlis. Beje, turėdami tokių planų iki šiol blaškosi Rusijos
nacionalbolševikai. Ir ne tik V.Žirinovskis.
Taigi L.Kiauleikis puikiai
žinojo apie tuos dalykus. Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos
rašytojai ir falsifikatoriai, kaip ir universiteto Senato salėje
pristatytos knygos autorius, aišku, net blogiausiame sapne negalėjo
susapnuoti tokio košmaro - Lietuvos nepriklausomybės. Tiesa, toje
enciklopedijoje pažymima, jog "lietuvių tarybinis žurnalistas"
parašė ir apybraižų knygą "Aušra" (rusų kalba), ir rinkinį
"Į priekį!". Suprantama, nerašoma, kad toks kūrybingas
žurnalistas ir feljetonistas darbavosi ir KGB. Kaip teigia agentūra
BNS, remdamasi patikimais šaltiniais, L.Kiauleikis nuo 1974 metų,
be feljetonų, demaskuojančių santechnikų ar net sovietinių namų
valdybų viršininkėlių "nedorybes", rašymo, laisvalaikiu
dirbo ir KGB. Jam buvo suteiktas slapyvardis "Vladas".
Atlikdamas KGB užduotis, "Vladas" vykdavo į Vokietijos
Federacinę Respubliką, kur domėjosi "Laisvosios Europos"
radijo lietuviškų laidų darbuotojais ir apie juos perdavinėdavo
informaciją šeimininkams. Todėl ir aišku, kodėl knyga "Agonija.
Valdžios absurdo drama" pristatyta universiteto Senato salėje.
Juk buvęs šios aukštosios mokyklos rektorius, dabar besikaunantis
už "švietimo" reikalus, kadaise spaudoje irgi buvo pavadintas
slapyvardžiu "Vadimas". Ir nereikia jokių paneigimų.
Kiekvienas "tarybų" Lietuvos veikėjas, gavęs leidimą
"stažuotis" ir dirbti Vokietijoje, Prancūzijoje ar JAV,
pirmiausia dirbo KGB. Nesvarbu, kokiu slapyvardžiu buvo pavadintas
- "Vladas", "Šatrija", "Vadimas",
"Karalius", "Kliugeris" ar pan. Juolab darbuotis
sovietų ambasadose Ženevoje, Berlyne ar Vašingtone negalėjo žmogus,
nesusijęs su KGB. Dabar vieną tokį sovietinės diplomatijos veteraną
ketinama padaryti Lietuvos užsienio reikalų ministerijos generaliniu
inspektoriumi. Vadinasi, šiam inspektoriui bus pavaldžios visos
Lietuvos ambasados ir jų darbuotojai. Žinant, jog į KGB tinklus
pakliuvęs žmogus iki mirties saugo savo paslaptis ir viršininkų
nurodymus, nesunkiai galima įsivaizduoti, kokia linkme pasuks
Lietuvos diplomatija. Beje, jei kalbėsime apie L.Kiauleikio knygos
pasirodymą, būtina pabrėžti, jog, be sovietinės nostalgijos gaivinimo
(okupacijos laikais vyko "didžiulės statybos, pramonės produkcija
buvo konkurencinga, vyravo aukšta žemės ūkio kultūra, turėjome
geriausius kelius, švietimą, sveikatos apsaugos ir socialines
garantijas"), autorius turi ir kitų tikslų. Visų pirma viešai
išsakė kaltinimus dėl žydų vykdyto lietuvių tautos genocido. Atseit
vien žydai sudarinėjo išvežamų į Sibirą lietuvių sąrašus. Žerdamas
tradicinių antisemitinių kaltinimų pluoštą žydų tautai, L.Kiauleikis
(ar tie, kurie organizavo ir finansavo šios knygos pasirodymą)
nori parodyti Lietuvą pasaulio akyse kaip antisemitinę tautą.
Be jokios abejonės šiuo "literatūros kūriniu" netrukus
pradės remtis į E.Zurofą panašūs veikėjai.
Nesiliauja ir tradiciniai neokomunistų užsipuldinėjimai prieš
užsienio, visų pirma - Vakarų investuotojus. Taigi knyga pasirodė
"pačiu laiku". Valstybės saugumo depertamentas ir jo
sekliai, filmavę praėjusį savaitgalį Lietuvos mokslų akademijos
salėje vykusios konferencijos "Taikos derybos Čečėnijoje:
subjektai ir objektai" kalbėtojus ir joje dalyvavusius asmenis,
kažkodėl nefilmavo L.Kiauleikio veikalo pristatymo ir to susibėgimo
dalyvių.
Akivaizdu, jog, artėjant kitų
metų pabaigoje įvyksiančiam NATO viršūnių susitikimui Prahoje,
Lietuvos diskreditacija prasidėjo iš vidaus. Valstybė diskredituojama
ne tik Maskvos, bet pirmiausia pačių lietuvių (ar tokiais besivadinančių)
rankomis. Turiu omenyje ne tik "Vladą", bet ir asmenis,
ketinančius užimti Lietuvos prezidento postą. Nieko nestebina
"euroskeptikų", "pažangiečių" ar atskirų valdančiosios
koalicijos veikėjų antivalstybiški pasisakymai. Iš Seimo tribūnos
ar Seimo rūmuose rengiamose spaudos konferencijose šlovinamas
Baltarusijos diktatorius, reikalaujama įvesti panašią diktatūrą
ir Lietuvoje. Tokie dalykai nedaromi be valdančiųjų žinios, o
tiksliau pasakius, be vadinamųjų socialdemokratų ir socialliberalų
lyderių pritarimo. Nesvarbu, kad partijos ideologas ir Informacinio
centro vadovas nusiplūkė aiškindamas, jog tokie akibrokštai, verčiantys
pasaulį matyti Lietuvą tarsi urvinio komunizmo citadelę, tėra
tik pavienių asmenų fantazijos vaisius, tendencija pakankamai
aiški. Pakanka tik pasižiūrėti į visų televizijų nufilmuotus kadrus,
kuriuose "agurkų karalius" įsakmiai baksnoja pirštu
į Premjero skaitomus popierius. Matyt, ne iš gero gyvenimo vienas
iš socialliberalų vadų (savo partinio viršininko siaubui) pažadėjo
gultis kryžiumi prie Kėdainių, kad į Vilnių nepajudėtų "agurkais
pakrauta grupuotė". Aišku, kalbėta apie pagrindinio finansinio
partijos rėmėjo - Kėdainių oligarcho žmones. Nežinia, kas išeis
iš vadinamųjų socialdemokratų skelbiamo ketinimo prispausti uodegą
stambiajam kapitalui. Juk iš tiesų visiškai nenormalu, kai, anot
Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko A.Butkevičiaus,
Lietuvoje susidarė keista ekonominė situacija: bendras vidaus
produktas didėja 5 proc., eksportas - 20 proc., o pajamos į nacionalinį
biudžetą - vos 1,2 proc. Tai reiškia viena - didieji nemoka mokesčių
ir neketina to daryti ateityje. Todėl neokomunistų pradėtas deklaruoti
ketinimas sugriežtinti mokesčių administravimą sukėlė stambiojo
kapitalo bosų antipatijas dabartinei Vyriausybei. Kitaip ir būti
negali. Juk tie patys, kurie dabar trukšmauja dėl numatomų Mokesčių
įstatymo pakeitimų, ir atvedė į valdžią neokomunistus. Žinoma,
deklaruojamas stambiojo kapitalo griežtesnis kontroliavimas tėra
tik dūmų uždanga. Pakankamai aišku, jog taip padarius būtų nukirsta
pagrindinė šaka, ant kurios sėdi vadinamieji socialdemokratai
ir bekrintantys socialliberalai.
P.S. Užtat žiniasklaida
paskelbė, jog į Lietuvą atvyko kažkoks pranašas iš Indijos Šankaras,
kuris išmokys Lietuvos žmones akimirksniu tapti laimingais...
Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas
© 2001 "XXI amžius"