XXI amžius

Mintys po minėjimo

Gruodžio 7-ąją paminėjome tūkstantąjį "XXI amžiaus" numerį. Susirinko laikraščio redakcijos darbuotojai, skaitytojai, rėmėjai. Vieni galėjo tiesiogiai dalyvauti, kiti širdimi buvo kartu.
Tūkstantasis numeris - įvykis ir šventė, bet ir pats minėjimas tapo įvykiu. Jis nebuvo prastas, nes neapsiribojo kokiu nors vieni kitų garbinimu, kaip kartais panašiais atvejais būna. Žinoma, ir nesispjaudė vieni į kitus - viena ir kita būtų lygiai tuščia ir bloga. Susirinkusieji kalbėjo apie laikraštį, su juo labai susijusią Lietuvą. Jis - ir Lietuvos dalelė, ir jos pagalbininkas, abiejų jų likimas yra bendras. Taip pat sunkiai ir didvyriškai jis ir kūrėsi, ir laikosi kaip Lietuva. Abu - ir netvirtai, ir didvyriškų pastangų dėka vis gyvuoja. Taip buvo ne vieno kalbėtojo sakyta, taip ir iš tiesų yra. Kalbėtojai, skaitytojai, klausytojai - visi viena širdimi: turime išlikti ir gyventi. Jeigu neišliksime - Dievo valia, bet taip nebuvo sakyta.
Didelį rūpestį kunigas Robertas Grigas pasakė eilėraščiu: (…) Atstatysim teisybę, ne jos pagerbimo paminklus…(…) ieškosim švarių šulinių…(…) Antikristo žymės ant kaktos ir ant rankos nebus…(…) tą laiką sapnuoju, kaip andai sapnuodavau laisvę…(…) kaip žydai Jį klausiu: Rabi, kaip tai įvyks? Kokiu ženklu pakviesi: eime?
"XXI amžius" yra užbrėžta riba, ties kuria vyksta pasirinkimas. Toks ar panašus pasirinkimas, koks vyko anuomet - ir pokaryje, ir sovietų valdymo metais. Kai kas rinkosi garbingą kelią, bet kartu ir persekiojimus, ir neturtą, o pokario metais - ir mirtį. Taip ir dabar: vieni renkasi turtingesnius, kiti - "XXI amžių", kuris šiuo momentu yra tas trokštamas kvietimo ženklas - eime.
Nuo savęs pridedu - o gal skausmingas garbingasis kelias žmones rinkosi? Ir dabar renkasi mus, o mes esame dėkingi už pasirinkimą.
Tie, kurie nepasirinkti, "XXI amžiaus" įtakoje, sako, irgi gerėja. Taip sakė prof. O.Voverienė. Sako, parašo teisybės "Lietuvos ryte" ir R.Valatka, ir R.Sotvarienė, net ir premjeras A.Brazauskas atitinkamai pakalba.
Tiesa, kad tai vyksta gerų arba gero laikraščio įtakoje, bet kalbant, kad tai reiškia paminėtųjų gerėjimą, reikia būti atsargiems. Mat neužmiršta sena taktika: tautinis - forma, socialistinis - turiniu. Taip ir dabar - pasitelkiamos tautinės formos, suklaidinami norintys ją mylėti žmonės, įgyjamas jų pasitikėjimas, o po to jie nukreipiami kovoti patys prieš save, prieš valstybę ir prieš tautą. A.Brazauskas nuo to ir pradėjo - Katedrą "sugrąžino". Buvo toks įvykis, ir daugelį norinčiųjų suklysti jis ilgam suklaidino.
Jeigu jie būtų geri ar darytųsi geri, jie vis tiek atsiprašytų ir tada eitų prie šventenybių. Atsimename apaštalą šv. Paulių, kuris ne kartą sakė esąs mažiausias iš apaštalų, nes persekiojo Kristaus Bažnyčią. Dirbo gal daugiau už visus, o vis tiek sakėsi esąs mažiausias. Tokia nuotaika gera ir teisinga iš kokių nors klystkelių grįžtantiems, bet mūsų paminėtieji esą jau tampantys geri, nerodo ne tik tikros, bet ir veidmainingos tokios nuotaikos. Todėl reikia būti atsargiems.
Aišku, mūsų buvimas net neabejotinai kai ką verčia bent patriotinę retoriką vartoti. Nebūtų mūsų - nereikėtų. Dabar reikia užkirsti kelius, kad Tėvynės ir Dievo pasiilgstantys žmonės nerastų gerojo laikraščio - "XXI amžiaus", tad turi šį tą patriotiškai kalbėti, apsimesti esantys geri, kad kas nors neimtų ieškoti pasiilgę tų kun. R.Grigo minėtų "švarių šulinių". Todėl pavaidina ir laimi, kai nukreipia žmones prieš save pačius. Laimei, ne visada laimi. Kartais nepasiseka. Dalis, ypač jaunų žmonių, ne pakrypsta ten, kur kreipiami, o tik klausosi ir patiki, kad tautiškumas yra vertybė. Tokios apsimetantiems esą mokytojai nesėkmės būna naudingos Lietuvai. Lietuvai sėkmė - jaunimas vaidinimą priėmė už tikrovę, o tikrovės nepastebėjo. Kartais naudinga nepastebėti. O vaidinti privertė gero laikraščio buvimas. Todėl būkime.
Beje, jaunimas, kuris gero laikraščio neranda, gali imti gyventi gerai ir pavadovautas tų, kurie norėjo blogai vadovauti.
Lietuva buvo minima ir Kovo 11-osios Akto signataro Algirdo Patacko kalboje. Lietuviai - tai ne antiglobalistai su kokiomis nors plytomis. Jie - prieš, o mes - už. Už Lietuvą ir už pasaulį. Už tėvynių pasaulį. Tokį siekį jau prieš kelerius metus nusakė prof. Vytautas Landsbergis. Jo žodžiai buvo - tėvynių Europa. Tėviškių Europa,- kalbėdamas šiame minėjime "pasmulkino" A.Patackas. Tokia tėviškė Lietuva, savita Lietuva turi eiti į Europą, o jos gražiausias vaizdas yra bažnytkaimis. "XXI amžius" nesibaimina vadinamas provincijos, parapijos, zakristijos arba bažnytkaimių laikraščiu. Visi tie išvardinti dalykai yra geri, šventi arba lietuviški, o labiausiai pagirtas - bažnytkaimis. Erdvus - arti gamtos - ir šventas, jeigu jo centras yra bažnyčia. Tai yra labai lietuviška. Taip svarstydami ir atrandame, ką lietuviško saugotino turime, o gal - tik turėjome. Ne taip, kaip plytuoti vadinamieji antiglobalistai. Jie esą pasisako prieš kažkokias svetimybes (jau matėme), o to, kas liks čia savo ir lietuviško, kažkokioms tariamoms svetimybėms pasipriešinus, jie neparodo, nes negali parodyti. Jų negrynomis akimis pasidairius nieko ir nebūtų. Visa, kas yra lietuviška, jie patys jau seniai sunaikino. Patys naikino, todėl ir netiki, kad kas nors dar būtų likę, mat kitaip savęs negerbtų, savo darbą prastai vertintų. Gerbia, vadinasi, žino, kad nieko neliko. Išvarys dar ir įtaką iš Vakarų - liks "garbingi" posovietiniai vagys (ne rusiški, nes ir Rusija jau seniai sunaikinta), tokie gabūs, kad net iš amerikiečių firmos sugeba vogti, Vyriausybės globojami, ir diversiją sugeba padaryti - vamzdį Būtingėje prakiurdino, kad būtų galima aiškinti, kur dingo jų pavogta trūkstama nafta.
Iš kur ta žinia, kad vagys globojami? O kaip nesuprasi - Vyriausybė dėl nelaimės džiūgauja. Bus ir ką sakyti - į jūrą nafta išbėgo. Suprantama, tai tik spėliojimai, bet yra sunku dirbti amerikiečių valdomai įmonei, Vyriausybės ujamai, vietinių vagių apsuptai.
Nejaugi šie ir panašūs vagys yra tas autentiškas lietuviškumas, kurį antiglobalistai nori ginti? Verčiau mokytųsi iš Vakarų to, ką jie gero gali duoti - tegul ir produktyvaus gerai organizuoto darbo arba ekonominio veržlumo. Lietuva pati tokio darbo patirties negalėjo įgyti. Prieškario Lietuva savo sąlygomis dirbo gerai, bet tai buvo kitos sąlygos, o ir tęstinumo nelikę. Todėl reikia mokytis, o ne šaukti, kad prarasime kažką savito, ko neturime. Reikia semtis iš turinčiųjų, o ne plytas jiems rodyti.
O štai susirinkusieji į tūkstantojo "XXI amžiaus" numerio minėjimą Lietuvos nenaikino, tik kūrė, ir jų savigarba reikalauja surasti, kad kažkas Lietuvos savito dar yra, kad ne viskas išnyko. Ir randa - bažnytkaimį. Gal taip, gal ne. Būtų, jeigu negyventų ten daug prasigėrusių ir šiaip atbukusių žmonių. Tikriausiai ten yra ir šviesių žmonių. Tik kyla klausimas, daugės jų ar mažės, ir kur laidas, kad daugėtų? Kur atspirtis išnuodytai tautai?
Pažiūrėkime, kur buvo atspirtis ir caro vargintai, ir laimingesnio prieškario tautai. Prisimename tėvus, senelius, vyresnio amžiaus pažįstamus ir suprantame - tauta mylėjo Dievą. Arba bijojo nuodėmės, kaip neseniai rašė viena skaitytoja iš Jūrės. Tai beveik tapatu. Dievo meilė ir Dievo baimė yra beveik tapatūs jausmai, nes iš tikrųjų Dievas - didelė galybė, ne vienoje plotmėje su žmogumi, Jo meilė ir baimė turi būti greta.
Tėvai mylėjo Dievą, ir tai juos gynė nuo nuodėmės. Tai buvo pastovumo, tapatumo, gyvenimo vertumo išsaugojimo garantas. Iš čia - Lietuva.
Anaiptol ne vien psichologiškai ta meilė ir tikėjimas yra atrama. Dievas yra realybė, ne įsivaizdavimas, nors ir įsivaizdavimas šiek tiek padėtų. Yra realybė, yra didelė galybė, ir Jį mylintiems Jis duoda jėgos būti savimi ir būti lietuviais.
Štai ir A.Patacko paminėta bažnytkaimių Lietuva. Štai ir Lietuva - bažnytkaimis. Arčiau Dievo, arčiau Bažnyčios, ir būsime savimi. Eisime į Europą, jeigu priims, ir turėsime, ką jai duoti. Jeigu užteks joje gėrio jėgų, išskėstomis rankomis ji lauks mūsų. Bet ne profesionalių sovietinių vagių, jau užplūdusių pasaulį ir Europą, ne nevėkšlų ir tingių geriems darbams, taip pat sovietinių.
Geras minėjimas, kuriame pabuvus mintys prašosi būti užrašytos ir paskaitytos. Geras ir savo antrąjį tūkstantį pradėjęs skaičiuoti "XXI amžius" - tegul tik sėkmingai skaičiuoja.

Gražina TRIMAKAITĖ

Marijampolė