Tikėkime tautos išmintimi
Besibaigiant lapkričiui, Panevėžyje
lankėsi buvęs šio miesto gyventojas kun. Robertas Pukenis. Žinoma,
pati pirmoji šv.Mišių auka buvo aukojama Švč.Trejybės bažnyčioje.
Čia įdėta tiek daug kunigo pastangų atgaunant šventovę, kad joje
niekada netrūksta žmonių, kai šis kunigas apsilanko. Ir tądien
bažnyčia buvo pilna.
Niekada nepraleidžiu progos pažvelgti į artimo kunigo veidą, išklausyti
įtaigų pamokslą. Be to, Švč.Trejybės bažnyčia - mano šventovė,
kurioje taip arti yra Dievas ir jo Žodis.
Skaičiau kun. R.Pukenio interviu "XXI amžiui". Ten išsakyta
tiek daug gražių žodžių, jog neturiu nei noro, nei tikslo jų kartoti.
Viena iš svarbesnių minčių - kun. Robertą stebina tai, kad daugelis
tikinčiųjų nežino, jog yra toks laikraštis "XXI amžius"!
Aš nežinau kito tokio leidinio, propaguojančio gražias idėjas.
Ir dar tokia prieinama kaina. Žinoma, yra "Sandora".
Jos sulyginti su jokiu kitu žurnalu negalėtų nė vienas save gerbiantis
krikščionis, nes visa kita - tik viliojanti "juodoji"
žiniasklaida.
Priminsiu dar vieną įsimintiną kun. Roberto sakinį: "Abejingumas
dvasinėms vertybėms nulemia tautinį merdėjimą". Ties šita
eilute reikėtų sustoti. Neapgaudinėkime savęs, jog taip nėra.
Žinau ne vieną kataliką, kas sekmadienį einantį klausyti šv.Mišių,
o katalikiškos spaudos neskaitantį. Tupi atsivertę juodąją spaudą
ir tiki, tiki... Tik bala žino kuo.
Dvasinio merdėjimo pasekmės yra akivaizdžios. Buvę ir esantys
karaliukai savo rūmuose nusisamdė ne vieną juokdarių kompaniją.
Sako, seniau karaliai taip pat turėjo savuosius juokdarius, bet
tokių kaip "Dviračio žynios " neturėjo niekas. Kita
vertus, kodėl nenusisamdyti ir tokių niekdarių? Juk jie valdo
ekonomiką, o žmogelį mygia ne puspadžiu, bet kulnu. Ir dar pasukiodami,
kad labiau mums skaudėtų.
Matome, kaip ekrane kas vakarą griūva Lietuvos Seimo rūmai, ir
po to pasirodo du "bratkos". Žinome, kad bus kalbama
beveik rusiškai. Skaudžiausia, kad kone kasdien jiems kliūva iškiliausias
Lietuvos politikas Vytautas Landsbergis. Nerašau profesorius.
Pasaulyje profesoriaus vardą turintys mokslininkai šitaip neišjuokiami!
Tačiau iš ko jie, vargšai, juokiasi? Ogi iš to, kad pilna burna
ryja Lietuvos duonytę, geria švariausią vandenėlį. Sakoma, kad
Šerėnas turi ekonomisto (gal ir daktaro) vardą. Ar gali toks žmogus
tarnauti šėtonui?
Dieve, žinau esi Gailestingumas ir Meilė. Kodėl pagailėjai jiems
tos dovanos!? Kodėl taip žiauriai niekina tą žemės gabalėlį, trypia,
maišo su purvu viską, kas daugeliui mūsų yra šventa?
Yra dar viena šunų lodinimo laida. Tai B.Rupeikos "Kaip žmonės
gyvena". Keisčiausia, kad jis su savo skaitovais vis pataiko
ten, kur trobos be langų, vaikai basi, tėvai girti. Ten, kur žmonės
dirba neskaičiuodami valandų, B.Rupeika nesilanko. O ko jam ten?
Juk dabartinio Premjero asmeninis reporteris Atgimimo laiku, mūsų
dabartinį verkiantį vadą vadina Algirdu! Pamenate? Bet mąstantys
žmonės, manau, kitaip ir nevadina - šunelių lodytojas ir tiek.
Taip pat keista, kad tų "O.bin ladenų" niekas nekviečia
į vidų... Gal bijo, kad nepaliktų kokios bombelės, ar ką?
Kalbėjau su gera pažįstama, kuri kolūkių gyvavimo laikais išaugo
didelėje šeimoje. Jos brolis turi darbą, išlaiko šeimą, dirba
paprastu darbininku. Jis ir sako: "Pančio ir grandinės tokiems
verksniams reikia! Kur matyta, kad žmogus nepragyventų iš trijų
hektarų". Klausiu, kam tas pantis? Ogi supančioti, kad ilgiau
eitų pilstukynėn! O grandinė? Kad visai ten neitų! Tai ne mano
filosofija. Tai vieno iš daugiavaikės šeimos narių mintys. Ar
pritariate man ir jam? Štai matome tikrąjį buvusio "aukso"
amžiaus palikimą. Suluošinti, bedvasiai, mėtantys vaikus, stovintys
ištiesę ranką. Duok! Parodyk, kaip ir ką padaryti... Ar šiandien
gali būti kitaip? Gali ir bus!
Labai džiugu, kad į Nacionalinio radijo ir televizijos komitetą
vadovu atėjo buvęs ūkio ministras, patyręs vadovas V.Milaknis.
Tai labai šaunu. Tik baisu, kad Seime sėdintis žmogus su varlyte
pakaklėje nepasikėsintų į šį iškilų žmogų.
Negaliu atsidžiaugti V.Preidytės laida "Sėkmės formulė".
Pagerėjo "Spaudos klubo" laida, "Triumfo vartai".
Gimsta sveika konkurencija. Gims naujos idėjos, naujos sveikos
mintys.
Ką tik baigiau skaityti Tibeto dvasinio vadovo Dalai Lamos autobiografinę
knygą. Viešpatie, kokia dvasinga tauta gyvena pasaulio kalnų įkalnėse!
Koks didis dvasinis triumfas prieš raudonąjį marą! Dešimtmečiais
žudomi, narstant kaulelis po kaulelio jie dvasia nepalūžta. Sakau,
tai Didi tauta. Ir nesistebiu šiandien, kodėl, vos paskelbus nepriklausomybę,
pirmasis mūsų valstybę pasveikino Tibeto dvasinis vadovas. Kančia
ir nuolatinis skausmas per tolių tolybes suartina žmones ir tautas.
Tai vaistai, be kurių pabaigti gyvenimo niekam neduota. Nepajutai
kančios, vadinasi, neprisilietei prie paties brangiausio - Dievo.
Tad ir nesistebėkime, kad šiandien visi, kas tik netingi, po mūsų
smegenis lapnoja su purvinais batais, žada gerą gyvenimą nedirbant.
Taip juk nebūna... Tiesa? Šiandien dažnai skamba žodis "politika".
Kun. Robertas citavo popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius: "Politika
- tai artimui tarnavimo menas". Kokie reiklūs tie žodžiai.
Gal dabartiniai politikai nelaiko mūsų savo artimaisiais? Gal
tie artimieji jiems suprantami siaurai? Savo vaikui, dar vaikaičiui,
o iš mūsų tereikia tik biuletenio?
Bet aš tikiu savo tautos išmintimi. Reikia tik vieno - ieškoti
galimybių, kad "XXI amžius" papultų į kuo didesnį žmonių
ratą. Juk žodis yra Dievo sukurtas. Jis - galingas kaip kalavijas.
Neteisųjį kerta, teisųjį pakelia. Žinau, pasakysite, jis eina,
bet nedaugelis jį skaito. Ieškokite jo atėjimo į kiekvienus namus.
Ieškokite rėmėjų! Žmonės suklaidinti. Turi pakilti nauja galinga
Tiesos sakymo banga!
Dabar kai kur prasiveržia tiesos žodis, bet greitai būna numarinamas.
Kam to reikia, visi žinome.
Labai noriu, kad kas nors išgirstų mano mintis. Sakoma, kad visatos
vandenyne ir dulkelė labai svarbi.
Zita ARIMAVIČIENĖ
Panevėžys
© 2001 "XXI amžius"