Vadovavęs penkių ministrų kabinetų finansams
V.Petrulis, žymus trečiojo dešimtmečio
valstybininkas, politikas, gimė 1890 m. vasario 23 d. pasiturinčio
(turėjusio 30 ha žemės) darbštaus, šviesaus Kateliškių kaimo (Vabalninko
vls., Biržų aps.) ūkininko šeimoje.
1900-aisiais V.Petrulis baigė pradžios mokyklą. Jam einant dešimtus
metus, mirė tėvas, todėl toliau galėjo mokytis tik brolio kunigo
Alfonso remiamas. Mokėsi Mintaujos gimnazijoje, iš kurios paskutinės
klasės buvo pašalintas. Vieni autoriai teigia, kad jis pašalintas
už revoliucinę veiklą, kiti - už anticarines nuotaikas. Po to
V.Petrulis mokytojavo, o gimnazijos baigiamuosius egzaminus išlaikė
eksternu.
Literatūroje rašoma, kad 1911 metais V.Petrulis įstojo į Maskvos
komercinį institutą, tačiau jo baudžiamojoje byloje nurodyti kiti
įstojimo metai - 1912-ieji. Vargu ar ir viena, ir kita data teisinga,
nes Lietuvių mokslo draugijos narių sąraše V. Petrulis įvardintas
kaip studentas, įstojęs į ją 1910 metais. Jis pasirinko tais laikais
tarp lietuvių mažai populiarią ekonomisto profesiją. Kaip matyti
iš jo darbų, padarytos svaiginančios karjeros Nepriklausomybės
metais, instituto dėstytojai davė tvirtus ekonomikos mokslo pagrindus.
Baigęs institutą, V.Petrulis dirbo Maskvoje, Peterburge, Voroneže.
Voroneže jis darbavosi Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo
karo šelpti, prie jos išlaikomos gimnazijos organizavo buhalterinės
apskaitos kursus. Jis priklausė Santaros partijai, buvo išrinktas
į jos CK, tapo jo iždininku.
Sėkmingai išvengęs bolševikų arešto, 1918 metų vasarą V.Petrulis
grįžo į Lietuvą, trumpai dirbo ,,Lietuvos aido" žurnalistu.
Greitai jis buvo kooptuotas į Lietuvos Tarybą ir paskirtas į jos
Finansų komisiją, kuri domėjosi ir bankų steigimo reikalais.
1918 metų rudenį V.Petrulis pradėjo dirbti Vyriausybės kanceliarijoje.
1919 m. kovo 12 - balandžio 12 d. V.Petrulis dirbo Finansų ministerijos
valdytoju. Matyt, jo veikla buvo pastebima, nes kartu su K.Radušiu,
J.Aleksa ir kitais pateko į peoviakininkų sudarytus lietuvių patriotų
,,juoduosius sąrašus", turėjo būti areštuotas.
1919 m. gruodžio 12 d. V.Petrulis drauge su M.Yču ir A.Prūsu buvo
išrinkti pirmojo nacionalinio banko - Lietuvos prekybos ir pramonės
banko valdybos nariais. Greta to V. Petrulis dirbo ir Lietuvos
Valstybės Tarybos sekretoriumi. Jis įėjo į Steigiamojo Seimo rinkimų
įstatymo redakcinę komisiją. Lietuvos prekybos ir pramonės banko
1920-aisiais buvo pasiųstas į Klaipėdą organizuoti skyrių. Šiam
skyriui vadovavo iki 1922 metų vidurio, kada E.Galvanausko buvo
pakviestas finansų ministro poste pakeisti J.Dobkevičių. Vėliau
E.Galvanauskas atsilieps apie V.Petrulį kaip apie vieną geriausių
ministrų kabineto narį, pasižymėjusį greita orientacija, veiklumu,
atvirumu naujovėmis, nevengusį rizikos. Toks vertinimas nėra tušti
komplimentai.
V.Petruliui tapus finansų ministru, šios žinybos veikla pastebimai
pagyvėjo, o savų pinigų įvedimo darbai tiesiog virte virė: buvo
sudaromos sutartys su užsienio spaustuvėmis (A.Hasės, O.Elsnerio)
dėl lietuviškųjų banknotų spausdinimo, sparčiai organizuojamas
Lietuvos bankas, platinamos jo akcijos, įvedamas sąskaitinis litas,
parengiamos auksinų keitimo į litus taisyklės, pertvarkomi mokesčiai
ir kt. Tik dėl šio aktyvumo, nepraėjus nė pustrečio mėnesio nuo
to laiko, kai V.Petrulis tapo ministru, litas pradėjo savo gyvenimą.
Ne be pagrindo to meto amžininkai (ir ne tik) V.Petrulį laikė
lito ,,tėvu". Iš tiesų V.Jurgutis pradėjo vadovauti Lietuvos
bankui, kai daugelis jo organizavimo darbų buvo atlikti, litai
pagaminti. Auksinų keitimo į litus santykį nustatinėjo Finansų
ministerija, šių pinigų keitimo operacijas atlikinėjo jai pavaldžios
iždinės. Taip pat Finansų ministerija, pasitelkusi Krašto apsaugos
ministerijos pajėgas, griežtai kovojo su prekių kainų kėlėjais
ir spekuliantais. Spekuliantai šios kovos buvo taip įerzinti,
kad vėliau dalis jų, atsidūrusių Palestinoje, savo šunis vadindavo
J.Petrulio vardu. Negalima visiškai atmesti užuominų, jog V. Petrulio
,,nuskriausti" spekuliantai jam suorganizavo bylą. O lito
,,tėvų" klausimą reikėtų spręsti taip: E. Galvanauskas padėjo
jo teisinius pamatus, V. Petrulis ,,pagimdė" litą, o V.Jurgutis
- lito globėjas, augintojas. Tegul nebaimina mūsų patarlė apie
tai, kad kiekviena sėkmė turi daug tėvų. Emigracijoje leistoje
enciklopedijoje pabrėžta, kad V. Petrulis parodė didelę drąsą
ir ryžtą nugalėti kliūtis savai valiutai įvesti. Žinoma, jis ir
labai rizikavo užsakydamas spausdinti laikinuosius banknotus,
kad būtų pagreitintas lito įvedimas, nutarus nelaukti, kol A.Hasės
firma išspausdins nuolatinius banknotus. Opozicija ar piktavaliai
veikėjai galėjo bet kada V.Petrulį apkaltinti valstybės pinigų
švaistymu, bloga banknotų apsauga. Toks ministro ryžtingumas sumažino
Lietuvos patiriamus nuostolius dėl auksinų infliacijos, padėjo
stabilizuoti ūkį ir finansus. Jo iniciatyva buvo įsteigta svarbi
institucija - Kauno birža. V. Petrulis savo įsakymais daug padėjo
sustiprėti lito pozicijoms apyvartoje. 1923 metais jis uždraudė
mokesčius, rinkliavas priiminėti ne litais, liepė bankams užsienio
pinigų perlaidas išmokėti litais.
V.Petrulis nesibaimino spaudoje diskutuoti su oponentais. 1923-aisiais
jis pasisakė prieš pasiūlymą įvesti valiutos monopolį dėl tokių
motyvų: sunku jį būtų įgyvendinti, tai dezorganizuotų ir subiurokratintų
užsienio prekybą, būtų einama prie valstybinio socializmo. V.Petrulis
teisingai kritikavo ir kaip infliacinius atmetė A.Moravskio ir
kitų pasiūlymus kredito ,,bado" pašalinimo sumetimais leisti
įvairius pinigų surogatus.
V.Petrulis vadovavo net penkių ministrų kabinetų finansams, o
nuo 1925 m. vasario 4 d. iki rugsėjo 25 d. - ir vienuoliktajam
ministrų kabinetui. Daugiausia jo pastangomis buvo liberalizuotas
ūkio reguliavimas, panaikinus išvežimo licencijas, sudarytos prielaidos
Lietuvos gaminių eksportui didinti, protekcionuojama vidaus gamyba,
tobulinami muitai (1924 metų pradžioje ad valorem sistema pakeista
specifiniais muitais). Taip siekta užsienio prekybos subalansavimo,
valiutos atsargų didinimo ir lito stiprinimo. Prie to prisidėjo
ir subalansuoto valstybės biudžeto politikos įgyvendinimas. Kad
tai pavyko pasiekti nepaprastai sunkiomis sąlygomis, rodo didelius
V.Petrulio finansinius sugebėjimus.
V.Petrulis nusipelnė ir Lietuvos monetų istorijai. Jam vadovaujant
Finansų ministerijai buvo organizuotas tarptautinis konkursas
lietuviškoms monetoms nukaldinti. 1925-ųjų vasarį monetos pasirodė
apyvartoje, sumodernindamos pinigų apyvartą, labai palengvindamos
ir supaprastindamos įmonių, bankų, gyventojų atsiskaitymus. Keblumus,
nesant monetų, taip aprašė A.Prūsas: ,,Oi, vargas buvo su tais
centais (popieriniais - V.T.), kada didesnes pinigų sumas reikėdavo
išmokėti bankams ir stambioms firmoms, tai sunkvežimiais ir vežikais
sukrautus į skrynias centus jie gabendavosi". Be to, monetų
apyvarta palengvino Lietuvos bankui palaikyti lito padengimą auksu
užsienio valiuta, nes joms (monetoms) toks padengimas nebuvo reikalingas.
V.Petrulis rizikavo ir šį sykį, sutikdamas su anglų firmų pasiūlymu
sumažinti sidabro monetų prabą iki 50 procentų ir taip atpiginti
jų gamybą. Opozicija apkaltino monetų gamybos organizatorius neteisingu
konkurso nugalėtojų išaiškinimu, nesąžiningumu. Šiai istorijai
ištirti sudaryta speciali komisija paneigė piktavališkumą. Tačiau
įtarumo šešėlis buvo mestas ir pasiekė mūsų laikus. Z.Toliušis
(Nepriklausomybės laikais - V.Petrulio politinis oponentas) sovietmečiu
rašytuose prisiminimuose pakartojo legendą apie tai, kad V.Petrulis
savanaudiškais tikslais sumažino sidabro monetų prabą ir iš to
pasipelnė. Besidomintys šiuo klausimu daugiau detalių gali sužinoti
ir išsiaiškinti tiesą iš paties V. Petrulio straipsnių ciklo (Rytas,
1936 02 04, 05, 06).
V.Petrulis nuo Ūkininkų sąjungos buvo išrinktas į antrąjį Seimą,
o nuo 1925 metų tapo ir jo Prezidiumo nariu. V.Petrulio politinę
karjerą sužlugdė slaptos derybos su Lenkija, dėl kurių 1925-ųjų
rugsėjį turėjo atsistatydinti iš ministro pirmininko posto. Tos
derybos prasidėjo didžiausioms valstybėms spaudžiant, Lenkijos
iniciatyva, esant Lietuvos interesui plėtoti prekybą per Klaipėdos
uostą ir įveikti šio miesto pramonės sąstingį. Dėl medienos stokos
sustojo Klaipėdos medžio apdirbimo fabrikai. Klaipėdos verslininkai
spaudė Lietuvos Vyriausybę leisti medieną importuoti iš Lenkijos.
Lietuvos Vyriausybė buvo numačiusi tam tikromis sąlygomis leisti
Lenkijos pirkliams plukdyti medieną į Klaipėdą, užmegzti pašto,
telefono ir telegrafo susisiekimą. Tačiau deryboms griežtai pasipriešino
opozicija (liaudininkai ir tautininkai), laikydama jas nereikalingomis,
politiškai žalingomis. Valstiečių liaudininkų laikraštis "Lietuvos
žinios" spausdino karikatūras, kuriomis buvo pašieptos derybos
su Lenkija, V. Petrulio politika jose.
Kilo ir tautos protestai, subruzdo kariškiai. Tegul mūsų istorikai
ištiria, ar nebuvo padaryta klaida nutraukiant su Lenkija derybas.
Ką pasiekėme? Vilniaus statusas paliko toks pats, o ekonomiškai,
neabejotinai, pralaimėjome. Pagal M.Yčą (Kopenhagos derybų delegacijos
narį), galimybė pasiekti kompromisą su lenkais buvo reali, nes
jų reikalavimai buvo kuklūs. V.Petrulio vyriausybė netenkino nei
opozicijos, nei pozicijos. Todėl ji buvo priversta atsistatydinti.
Be to, V.Petrulis buvo apkaltintas tikrais ir pramanytais nusikaltimais
(žalos valstybės iždui padarymu, indėlio atsiėmimu iš Lietuvos
prekybos ir pramonės banko, prieš jam žlungant, palūkanų už Finansų
ministerijos suteiktą Tautiniam lietuvių bankui paskolą pasisavinimą,
kyšininkavimą ir kt). Po ilgų teisminių nagrinėjimų 1932 m. gegužės
27 d. Vyriausiasis tribunolas skyrė V.Petruliui dvejus metus kalėjimo.
Sovietmečiu paskelbtame straipsnyje P. Žostautaitė teigė, kad
V. Petruliui ir Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovams bylos buvo
iškeltos siekiant sukompromituoti politinius varžovus. Iškalėjęs
1,5 mėnesio, pagal malonės prašymą buvo paleistas. Nuo tada (1926-ųjų)
jis nusišalino nuo politinės veiklos ir ūkininkavo pavyzdingai
tvarkomame 103 ha Julijanavos dvare, kuris specializavosi pienininkystėje.
Ten palaikė bičiuliškus santykius su muziku S.Šimkumi, jaunystės
draugu poetu F.Kirša, M.Yču.
V.Petrulis buvo kviečiamas dėstyti Žemės ūkio akademijoje, bet
pasiūlymo atsisakė. 1937 metais padėjo įkurti Eksporto prekybos
bendrovę, buvo jos pirmininku.
Sovietinės okupacijos išvakarėse V.Petrulis valdžios buvo prisimintas
ir pakviestas padėti parengti naujo Pramonės banko įstatus bei
statutą, paskirtas į Ūkio tarybą.
V.Petrulis paliko tam tikrus pėdsakus Lietuvos žurnalistikoje
ne vien minėtu bendradarbiavimu ,,Lietuvos aide". 1919 metais
jis įsteigė ir devynis mėnesius redagavo nepartinį kultūros ir
politikos laikraštį ,,Tauta". Jis vertino ir rėmė meną, literatūros
žurnalų ,,Pradai ir žygiai", ,,Gairės", ,,Barai"
leidimą.
Nepaprastus V.Petrulio administracinius sugebėjimus liudija buvusieji
Finansų ministerijos tarnautojai, šiaip jį pažinojusieji. Vienos
tarnautojos atsiliepimą apie V.Petrulį užrašė G.Galvanauskas:
,,Jis buvo nepaprasto administracinio talento, griežtas, bet teisingas.
Jis skyrė esminius reikalus nuo antraeilių ir niekada nepražuvo
smulkmenose. Savo ministerijos darbą nepaprastai gerai žinojo
<...>". E.Galvanauskas šitaip papildė V.Petrulio portretą:
,,Jis buvo atviro būdo, nemėgdavo klastūnų ir nesvyruodamas jiems
tardavo tiesos žodį į akis. Savo atvirumu prieš save nustatė ne
tik svetimtaučius pirklius, bet netgi savo partijos ,,galinguosius".
V. Sidzikauskas teigia, kad V. Petrulis buvo pakankamai teoriškai
pasirengęs, gabus, su sveika įžvalga. Kai kas V.Petrulį prisimena
kaip nepopuliarų Finansų ministerijoje. Tuo stebėtis netenka -
jo pastangomis ryžtingai buvo šalinami žalingi iš carinės Rusijos
administracijos paveldėti kyšininkavimo, biurokratizmo papročiai,
diegiama lietuvių kalba. 1925 metais jo įsakymu tarnautojai per
trumpą laiką turėjo išmokti lietuvių kalbą. Z.Toliušis savo politinį
oponentą V.Petrulį vertina nepalankiai. Jis rašė: ,,Nieko ypatinga
kraštui Petrulis, kaip finansų ministras, nenuveikė, bet pats
asmeniškai iš ministravimo pralobo". Dėl jau minėtų valstybiškai
naudingų V.Petrulio darbų su tokiu vertinimu negalima sutikti.
Žinoma, nuošaly palieku pralobimo reikalą. K. Grinius laikė V.
Petrulį merkantilistinių polinkių žmogumi, besirūpinusiu savo
asmeniniais reikalais gal daugiau, negu tai reikėjo daryti Vyriausybės
vadovui. Tačiau M. Vaitkus V. Petrulį priskyrė prie padorių vyrų.
Ar tokie žodžiai jam išsprūdo dėl dvasiškio atlaidumo?
Taigi V.Petrulio talentas ryškiai blykstelėjo valstybės gyvenimo
pradžioje trumpam. O gaila!
1940 m. liepos 29 d. A.Sniečkaus pasirašytu arešto orderiu V.Petrulis
buvo suimtas, jo dvare įsikurdino okupacinės kariuomenės dalinys.
Pasak V.Sidzikausko, "komunistai nustatė, kad 1924 m. kaip
Seimo pirmininkas pavaduodamas į užsienį išvykusį prezidentą A.Stulginskį,
jis atmetė komunisto, nužudžiusio II pėstininkų pulko sargybinį,
malonės prašymą". 1941 m. gruodžio 31 d. V.Petrulis buvo
apkaltintas priklausymu ,,kontrrevoliucinei" Ūkininkų sąjungai
ir tuo, kad, keletą metų būdamas ,,kontrrevoliucinės" Lietuvos
vyriausybės nariu, aktyviai kovojo už revoliucinio judėjimo nuslopinimą
ir komunistų partijos likvidavimą. Ypatingasis pasitarimas skyrė
V.Petruliui aštuonerių metų bausmę, ją atlikti buvo išsiųstas
į Uchtos lagerį Komijoje. Tačiau 1941 m. rugsėjo 6 d. jis vėl
buvo suimtas, "tardomas" ir pasmerktas sušaudyti. 1941
m. gruodžio 3 d. Uchtoje ar jos apylinkėse V.Petrulis sušaudytas.
Jis - viena pirmųjų NKVD aukų. Vėliau (1942 metais) prasidėjo
sąmoningas masiškas Lietuvos valstybės, kultūros veikėjų naikinimas.
Pagal G.Galvanauską, žuvo ne tik V.Petrulis, bet ir vertingas
jo veikalas ūkio klausimais.
Vladas TERLECKAS
© 2001 "XXI amžius"