Prieškario Kauno atstovai
Girdėjau anų laikų aristokratą sakant,
kad tikra kultūra per vieną visuomenės kartą nesukuriama. Kultūra
turi įaugti į kraują. Šiandien, besižavėdami mūsų muzikų pasiekimais,
dažnai pamąstome, kaip, kada tai atsitiko, kad muzika taip įaugo
į lietuvių tautos kraują, jog jos muzikinio pasaulio atstovai
stebina žemę savo virtuoziškumu ir pasiekimais. Turbūt kiekviena
karta tam yra atidavusi savo duoklę. Taip pat ir prieškario Kaunas
ne vienam Lietuvos kultūros šuoliui davęs pradžią. Ne kartą esame
girdėję sakant, jog prieškario Kaunas - tai mažasis Paryžius.
Kuo? Savo kultūrų įvairove, palaipsniui formavusia gražų monolitą.
Kauno konservatorija, 1933-aisiais išaugusi iš Juozo Naujalio
1920 metais įkurtos Muzikos mokyklos, buvo pagrindinė Lietuvos
profesionalių muzikų "akademija". O šalia jos? Gal ne
daug kam yra žinoma, kad egzistavo nemažai privačių muzikos mokyklų,
tiksliau, ne mokyklų, o privačių muzikos mokytojų, kurių dauguma
muzikos mokslus buvo ėję įvairiuose Europos miestuose. Sugrįžę
ar suvažiavę į Kauną, tapusį Lietuvos sostine, jie vertėsi privačiomis
muzikos pamokomis, kurių populiarumas priklausė nuo mokytojo profesinio
pasiruošimo, jo metodų, asmenybės patrauklumo, pagaliau, pedagoginio
talento. O mokytis muzikos, sugebėti namuose muzikuoti tuomet
buvo lyg privalu kiekvienam inteligentui. Prisimenu savo draugės
tėvelį, kuris, būdamas inžinierius, popietėmis ištisas valandas
praleisdavo prie pianino. Namai būdavo pilni klasikinės muzikos
ar lietuviškų liaudies dainų. Kitos draugės mama griežė smuiku.
Prieš vedybas buvo bebaigianti konservatoriją. O vėliau tam tikromis
savaitės dienomis namuose rinkdavosi pažįstami ir muzikuodami
leisdavo vakarą. Retas inteligentų šeimos susibūrimas praeidavo
be šeimyninio gyvos muzikos koncerto.
Norisi papasakoti apie vieną iš tų muzikos mokytojų, kūrusių savą
muzikos mokyklą ir tuo pačiu įsijungusių į visos mūsų muzikinės
kultūros puoselėjimą. Mes, mokiniai, ją vadinome tik panele Silvija,
o iš tikrųjų ji buvo Silvija Sabinskaitė.