|
Sakralinis muziejus: pirmieji veiklos
metai
Prieš metus, 2000-ųjų Kalėdų antrą
dieną, buvo iškilmingai atidarytas Birštono sakralinis muziejus,
įkurtas suremontuotoje senojoje klebonijoje. Birštono klebonas
kun. Jonas Dalinevičius sako: "Remontuojant reikėjo išlaikyti
klebonijos autentiką ir dviejų šimtų metų senumo pastatą pritaikyti
muziejui. Idėja įrengti muziejų kilo miesto merui Antanui Zinkevičiui.
Juk čia 1956-1958 metais atgavo jėgas, gydėsi, aukojo šv. Mišias
iš Sibiro nelaisvės grįžęs arkivyskupas Teofilius Matulionis.
1998 metais sakralinio muziejaus idėjai pritarė kardinolas Vincentas
Sladkevičius. Dabar yra ir jam skirta ekspozicija".
Tuomet būta skeptikų. Jie sakė: "Tai bus senienų rinkinys.
Kam jo reikia?" Nepraėjus nė keletui mėnesių, skeptikai pakeitė
nuomonę. Visi įsitikino, jog muziejus pakeitė miesto gyvenimą,
pritraukė nemažai menininkų: muzikų, dailininkų, literatų. Pasikeitė
ir materialioji, ir dvasinė miesto kultūra. Kiekvienas atvykęs
iš užsienio ar kito šalies miesto lietuvis nori čia užsukti, pabūti
sakralinėje erdvėje, pasižiūrėti filmą apie kankinį arkivyskupą
T.Matulionį.
|
Kardinolo Vincento Sladkevičiaus daiktai, liturginiai
apdarai bei reikmenys, saugomi Birštono sakralinio muziejaus vienoje
iš salių
|
|
Galerija yra kultūros židinys
Stasys Juškus įkūrė muzikos
mokyklą Naujojoje Akmenėje. Jam teko dirbti sostinės vienos aukštosios
mokyklos prorektoriumi. Dabar Vilniuje gyvenantis žemaitis yra
dailės galerijos savininkas.
Įsigyti paveikslą galima ir tuo
metu neturint pinigų
S.Juškaus dailės galerija įkurta
sostinės centre, šalia Sereikiškių parko. Užėjusį pirkėją pirmoji
sutinka Bronė Minkevičienė. Buvusi sostinės vienos vidurinės mokyklos
mokytoja sugeba bendrauti ne tik lietuviškai, bet ir prancūzų,
anglų, rusų bei lenkų kalbomis.
Žmogus, neturėdamas nė lito kišenėje, bet pasakęs savo adresą
ir telefono numerį, iš galerijos gali išsinešti jam patikusį dailininko
darbą. Per vienuolika galerijos darbo metų nepasitaikė atvejo,
kad kas nebūtų sumokėjęs pinigų. Kartą į Honkongą išsivežė kelių
tūkstančių litų vertės devynis paveikslus. Ten gyveno toje šalyje
ištekėjusi lietuvė, beje, jos anksčiau nepažinojo. Pinigus iš
Honkongo ne tik gavo, bet dar įsigijo naują paveikslą. "Taip
elgdamiesi, žinoma, rizikuojame, tačiau, pamačius žmogų, iš karto
gali pasakyti, koks jis, ko jis nori", - argumentavo galerijos
savininkas S.Juškus.
|
Privačios galerijos savininkas Stasys Juškus
|
|
Įkurta europinė institucija, besirūpinanti
vargonų išsaugojimu
Saulėtomis 2000-ųjų rugsėjo dienomis
istoriniame Kroatijos mieste Varaždine įvyko pirmasis Europos
kongresas "Vargonai kaip Europos kultūros vertybė".
Pagrindinis šio kongreso tikslas buvo susipažinti su Vidurio ir
Rytų Europos (t.y. komunistų nualintų) kraštų vargonų paveldo
būkle bei įkurti instituciją, kuri rūpintųsi šio paveldo apsaugojimu
ir atgaivinimu. Buvo perskaityti referatai apie Baltijos šalių,
Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos, Rumunijos, Slovėnijos,
Kroatijos vargonų paveldą, jo būklę ir paminklosaugą. Pranešimus
Europos vargonų paminklosaugos klausimais skaitė prof.L.F.Tagliavini
(išrinktas kongreso garbės prezidentu), prof.H.Fogelis, buvęs
Bavarijos kultūros ministras prof.H.Maieris. Kongresą organizavo
Varaždino savivaldybė, Kroatijos kultūros ministerija ir Varaždino
kurija. Pats Varaždino vyskupas Marko Culej aktyviai ir nuoširdžiai
dalyvavo kongreso darbe.
|
|
Ar suprantate, kas yra moralė ir nuoskauda?
Lietuvos politinių kalinių sąjungos VIII suvažiavimo,
įvykusio 2001 m. gruodžio 8 d. Vilniuje, viešas laiškas Vaciui
Reimeriui,
"tarybiniam poetui, LTSR nusipelniusiam
kultūros veikėjui (1965), TSKP nariui nuo 1945 m., 1941-42 m.
Raudonosios armijos kariui, 1944-49 Kauno radijo komiteto pirmininkui,
1949-69 laikraščio "Literatūra ir menas", nuo 1969 laikraščio
"Gimtasis kraštas" redaktoriui" (Iš Lietuviškosios
tarybinės enciklopedijos. Vilnius, 1982. T. 9 P. 371.).
Dėl "didelio nelaukto moralinio
smūgio ir nuoskaudos", kurią jūs patyrėte, kai buvusi politinė
kalinė Marija Kinertaitė-Laugalienė savo atsiminimų knygoje "Jaunystė
ir rezistencija" parašė: "Mane tardė saugumietis rusas.
Kadangi nemokėjau rusų kalbos, ateidavo vertėjas. Tai buvo Tarybų
Lietuvos rašytojas Vacys Reimeris". Toliau savo laiške jai
rašote: "Manau, suprantate, kokį didelį nelauktą moralinį
smūgį ir nuoskaudą patyriau dėl Jūsų paskleisto apie mane šmeižto"
ir prašote tas eilutes paneigti spaudoje.
|
|
|