Įteikta "Giedros" korporacijos premija
Lapkričio 17-18 dienomis Vilniaus
Antano Vienuolio gimnazijoje vyko Vilniaus vietovės ateitininkų
savaitgalis "Bičiuli, į mane tavo akimis žvelgia Kristus!"
Tai vienas tradicinių renginių, vykstantis per Aušros Vartų Marijos
Gailestingumo atlaidus.
Renginys prasidėjo premijos įteikimu
žinomai ateitininkijos veikėjai Jadvygai Damušienei. Vilniaus
vietovės ateitininkų valdybos pirmininkas Liutauras Serapinas
šiam apdovanojimo aktui pakvietė iš Čikagos į Lietuvą atvykusią
"Giedros" korporacijos veikėją Indrę Tijūnėlienę. Aktyvi
giedrininkė I.Tijūnėlienė vadovauja Lietuvos vaikų globos būreliui
"Saulutė" (Pasaulio lietuvių bendruomenėje "Saulutės"
idėja kilo 1993-aisiais, o aktyvi veikla pradėta jos pirmininkei
I.Tijūnėlienei 1994 metais Lietuvoje aplankius per 50 įvairių
vaikų globos namų bei keliolika našlaičius globojančių šeimų),
jos pavardė dažnai minima katalikiškos spaudos puslapiuose. I.Tijūnėlienė
džiaugėsi galėdama atlikti svarbią misiją - įteikti J.Damušienei
jau tryliktą "Giedros" korporacijos apdovanojimą, skiriamą
lietuvei moteriai, ypatingai pasižymėjusiai krikščioniškų idealų
tarnyboje. Tokį apdovanojimą jau yra gavusios Juzė Daudžvardienė
(1986), Nijolė Sadūnaitė (1987), Alina Grinienė (1990), Gintė
Damušytė (1993), Albina Pajarskaitė (1994), Aldona Žemaitytė (1995),
Birutė Jasaitienė (1996), Nijolė Liobikienė (1996), Angelė Skinkienė
(1997), Dijana Kančienė (1998), Loreta Paulavičiūtė (2000), dr.
Aldona Vasiliauskienė (2000).
I. Tijūnėlienė kalbėjo: "Prelatas J.Prunskis, kurio rūpesčiu
ir dėka "Giedros" korporacija gali kasmet apdovanoti
žymeniu ir premija savo iškiliąsias moteris, stovinčias krikščioniškų
idealų sargyboje, kartą išsitarė apie J.Damušienės veiklą: "Ponia,
Jūs esate akcijos karalienė!" Tuo viskas ir pasakyta apie
šią išskirtinę asmenybę, buvusią švyturiu daugeliui savo mokinių.
Ji ne tik mokė vaikus lituanistinėje mokykloje, bet ir drauge
su vyru dr. Adolfu Damušiu įsteigė ir įrengė "Dainavos"
stovyklą Amerikos viduryje, kur viskas buvo lietuviška - Spyglio
ežeras, kryžius ant kalvos, daugybė besikeičiančių vaikų stovykloje,
kurioje jie atsistojo ant kojų kaip lietuviukai. J.Damušienės
asmeny jie rado lietuvių kalbos mokytoją, lietuvybės skleidėją,
patriotinių minčių ugdytoją, dorovinių - etinių normų auklėtoją.
Tai buvo nepaprastai svarbu viena po kitos iš po Amerikos sparno
išriedančioms kartoms. Būdamos šaknimis Amerikos žemėje, jos savo
dvasia liko Lietuvos meilės spinduliuose, kad tą meilę spinduliuotų
kitiems. J.Damušienė buvo tikras akumuliatorius, kurio jėgą pajuto
įvairių kartų Amerikos lietuviukai. Ji buvo ir rašto žmogus -
jos buvo pilna laikraščiuose, kai tik reikalas paliesdavo lietuvybės
dirvonus. Ji buvo nelyginant mama ir mokytoja, pasiryžusi savo
vaikus ginti iki galo, kaip ir savo principus. Ji buvo gerbiama,
mylima, iš jos mokėsi Dievo ir artimo meilės, principų tvirtumo,
šeimos ištikimybės, pedagoginio takto. O kai reikėjo rinktis patogų,
ramų gyvenimą ar Lietuvą, kurioje viskas buvo neaišku, Damušiai
nedvejodami pasirinko Lietuvą. Ir neapsiriko. Jie čia pritapo,
yra mylimi ir gerbiami, o jų patarimai daug kam būna tikrosios
elgesio ir vertybinio meno parodos. Tegyvuoja ilgus amžius jaunatviška,
elegantiška, darbšti ir sąžininga J.Damušienės dvasia.
Salei plojant J.Damušienei buvo įteikta plaketė ir piniginė premija.
Premijos laureatė J.Damušienė, dėkodama už nelauktą apdovanojimą,
sakė, kad jaunystėje toks pagerbimas būtų reikšmingas, o dabar
per mažai jau ji begalinti ką duoti. J.Damušienės gyvenimo moto
- prof. Prano Dovydaičio žodžiai: Krikščioniško auklėjimo mokslas
moko turėti prieš akis visą žmogų, globa, mokymu ir drausme lavint
jo kūną, dvasią ir valią. Mokant jis leidžia pasireikšt subjektyviam
ir objektyviam veiksniui, nes žino, kad yra ne tik žinojimo darbas,
bet ir žinojimo kūrinys, kuris, organiškai kilęs, turi būti ir
suprastas kaip organizmas ir sąryšyje su gamta, su kultūriniu
darbu turi aiškiai būt suprastas ir mūsų pasaulio kūrėjo tikslas,
kuriam jis leido savo kūrinius. J.Damušienė kalbėjo, kad Amerikoje
buvo svarbu išauginti vaikus lietuviais ir katalikais, vertais
to krašto, kuriame gyvena, ir tėvų krašto piliečiais. Ji savo
darbu įrodė, kad žmogų reikia auginti nuo mažiuko. Tad ateitininkai
išeivijoje buvo tie, kurie kūrė mokyklas, per jas auklėjo vaikus.
J.Damušienė prisiminė I.Tijūnėlienės mamą, giedrininkę, mokiusią
giedrininkes elgtis scenoje. Tad ir Jadvyga visą laiką buvo apimta
noro dirbti su vaikais per žodį, per vaidinimą ir pagal ateitininkų
šūkį išauginti tikrus, visaverčius žmones. J.Damušienė dirbo nelaukdama
įvertinimo, dirbo skatinama savo širdies, meilės Dievui, Tėvynei,
žmogui.
Pasidžiaugus J.Damušienės apdovanojimu, ateitininkai pasveikino
80 metų sulaukusį sendraugį Alfredą Andrijauską, o Švč. Jėzaus
Širdies kongregacijos sesuo Aldona - Eugenija Kezytė supažindino
su savo išgyvenimų, patirtų kančių bei atliktų darbų prisiminimų
knyga "Esame nenaudingi tarnai". 70 puslapių minčių
ir aforizmų knygelę "Kiekvienoje širdyje yra Karalystė"
pateikė kita autorė - Sigutė Sopranavičiūtė.
Vilniaus vietovės ateitininkų valdybos pirmininkas L.Serapinas
pristatė naująją valdybą bei renginio organizacinį komitetą.
Išsiskirstę į tris lygius, ateitininkai su savo vadovais rinkosi
į grupes, o sendraugiai posėdžiavo.
Vėlų šeštadienio vakarą patys mažieji svečiavosi ateitininkų sendraugių
dr. Adolfo ir Jadvygos Damušių šeimoje, kiti - pas kunigą Algimantą
Gudaitį, SJ. J.Damušienė jau ne pirmą kartą sutinka savo namuose
jaunuosius ateitininkus. Kovo 3-ąją pas ją lankėsi Marcinkonių
vaikai, o lapkričio 17-ąją - devyni ateitininkai iš Valkininkų,
Merkinės, Jonavos ir Vilniaus. Kiekvieno svečio vardą J.Damušienė
užsirašė, žadėdama, jei važiuos pro jų gyvenamąsias vietas, susirasti
ir aplankyti. Ji kalbėjo apie lietuvių kalbos puoselėjimą išeivijoje,
savo pravestas pamokėles, kuriose buvo gana daug vietos žaidimams.
Ir šiems svečiams buvo parengtos užduotys. Vaikai traukė lapelius
su įvairiausiais palinkėjimais: talkinti tėveliams, netingėti,
stropiai mokytis, būti mandagiais, nepamiršti maldos bei sekmadienio
šv. Mišių ir kt. J.Damušienė priminė, kad jie tuos lapelius turi
kas dieną paskaityti ir vykdyti nurodymus. Vaikams iš anksto buvo
parengtos ir dovanėlės - kiekvienas gavo piešimo sąsiuvinį, užrašų
knygelę ir spalvotus flomasterius. O pirmą piešinį naujajame sąsiuvinyje
vaikai nupiešė Damušių bute - pasirinkdami ten esantį kokį nors
daiktą. Po maldos vaikai, pasisotinę picomis, atsisveikino su
šeimininkais, pas kuriuos jie jautėsi esantys kaip savo namuose.
Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ
© 2001 "XXI amžius"