Jis neleido mūsų pamiršti
Panevėžyje sėkmingai veikia Baltoskandijos
akademija (vadovas dr. Silvestras Gaižiūnas). Kitąmet ji švęs
savo veiklos dešimtmetį ir netrukus dar vieną gražią datą - 100-ąją
konferenciją.
Lapkričio 30 dieną joje įvyko dar viena konferencija - "Kultūros
tiltai tarp Šveicarijos ir Lietuvos", skirta įžymiojo profesoriaus
Juozo Ereto 105-osioms gimimo metinėms. Konferencijos dalyvius
neakivaizdžiai pasveikino Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas,
o laišką iš Šveicarijos atsiuntė J.Ereto vaikai.
"Tarp didžios dvasios vyrų, kūrusių nepriklausomos Lietuvos
valstybę, matome ir šveicarą Josefą Eretą (1896-1984) - literatūros
istoriką, pedagogą, žurnalistą, politiką, redaktorių, telegramų
agentūros ELTA steigėją, aktyvų katalikiškų organizacijų kūrėją,
sporto judėjimo iniciatorių, Lietuvos kariuomenės savanorį",
- pradėdamas konferenciją, kalbėjo dr. S.Gaižiūnas. Per du dešimtmečius
J.Eretas išvarė gilią vagą prieškario Lietuvos kultūriniame, visuomeniniame,
dvasiniame gyvenime. Nuo 1941-ųjų Lietuvos labui jis darbavosi
Šveicarijoje, JAV, kitose valstybėse... "Josefo Ereto kūrybos
kelias buvo moderni "audros ir veržimosi" variacija,
įtvirtinant klasikines krikščioniškas vertybes. J.Eretas su savo
kūryba ir veikla nutiesia ir vieną unikaliausių humanistinių tiltų
tarp Lietuvos ir Šveicarijos, tarp Europos tautų ir kultūrų, tarp
skirtingų dvasinės veiklos formų", - sakė prelegentas.
Sovietinės okupacijos metais J.Ereto, kaip ir kitų krikščioniškų
mokslininkų, veikalai buvo draudžiami. Tačiau ir dabar per dešimt
atkurtos nepriklausomybės metų J.Eretas kažkodėl vangiai teprisimenamas.
Dr. S.Gaižiūnas sakė apytikriai paskaičiavęs, kad iš J.Ereto kūrinių,
pasirodžiusių atskirais leidiniais prieškario Lietuvoje ir vėliau
kitose šalyse, būtų galima sudaryti apie 20 tomų raštų, kurių
išleidimas "galėtų tapti reikšmingu bendru Šveicarijos ir
Lietuvos projektu".
Per penkmetį, prabėgusį nuo J.Ereto gimimo 100-mečio minėjimo,
nustatyti nauji šios asmenybės gyvenimo ir veiklos faktai. Įdomių
dalykų žurnale "Šaltinis" surado istorikė dr. Aldona
Vasiliauskienė. Ji sužinojo ir tokį faktą: J.Eretas buvo paskutinis
pasaulietis, liudijęs arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijos
(pakėlimo į altorių garbę) byloje. Dr. A.Vasiliauskienė iš "Šaltinio"
publikacijų suvokė, kad arkivyskupo ir J.Ereto bendravimas buvo
apgaubtas tarpusavio pagarbos ir tolerancijos, sąlygojusios sėkmingą
"Pavasario" ir kitų J.Ereto įkurtų organizacijų veiklą.
Dr. A.Vasiliauskienė "Šalinyje" surado ir tokį J.Ereto
įsipareigojimą: "Mes, lietuviai, turime grįžti į Tėvynę su
mokslo kapitalu". Jeigu J.Eretas būtų sulaukęs naujosios
Lietuvos nepriklausomybės, tai neabejotina, kad jis vėl čia būtų
sugrįžęs. Dr. A.Vasiliauskienė priminė į Lietuvą sugrįžusios Jadvygos
Damušienės žodžius, pasakytus priimant "Giedros" korporacijos
premiją už jos visuomeninę ir katalikiškąją veiklą: "Mes
dirbome pakiliai, nesavanaudiškai todėl, kad turėjome tokius vadovus
kaip Šalkauskis, Dovydaitis, Eretas, kurie rodė užkrečiantį pavyzdį,
kėlė mūsų dvasią".
Publicistas Algimantas Zolubas konferencijos dalyvius supažindino
su vienintele J.Ereto knyga, pasirodžiusia Lietuvoje nuo 1940
metų. Tai "Užmirštieji baltai". J.Eretas ją parašė 1973-aisiais
vokiečių kalba, turėdamas tikslą su jos turiniu supažindinti Helsinkyje
vykusios Europos šalių saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos
dalyvius. JAV gyvenantis inžinierius Algimantas Liepinaitis greit
suorganizavo šios brošiūros vertimą į anglų, prancūzų, italų,
ispanų ir portugalų kalbas. Tokiu būdu svarios J.Ereto mintys
apie baltus bei Sovietų Sąjungos klastos ir apgavystės tapo žinomos
didelei tarptautinei skaitytojų auditorijai.
"Baltijos respublikos turi būti grąžintos į laisvų valstybių
būrį. Jeigu tai neįvyktų teisėtu keliu, tai reikia tikėtis nepalaužiamo
baltų pasipriešinimo", - rašė J.Eretas. Jis priminė istoriją:
1831-ųjų, 1863-ųjų, 1904-ųjų, 1917-ųjų įvykius, pasibaigusius
Lietuvos valstybės atkūrimu ir Latvijos, Estijos valstybių įkūrimu.
"Nereikia būti pranašams, kad numanytume, jog ir šį sykį
baltai dėl savo atkaklios savigarbos niekada ir jokiu būdu nesusitaikys
su vergiška priklausomybe nuo Sovietų Sąjungos", - teigė
J.Eretas, iš tiesų parodydamas pranašišką įžvalgumą, nes 1973
metais tokių įžvalgų dėl baltų tautų likimo gal tebuvo keletas
visame pasaulyje. Praėjo 17 metų, ir J.Ereto pranašystė išsipildė.
"Užmirštieji baltai" lietuviškai pasirodė tiktai šiemet
- JAV gyvenančio inžinieriaus A.Liepinaičio iniciatyva. (Išleido
"Naujojo amžiaus" leidykla Kaune.) Anot redaktoriaus,
"ši studija Baltijos tautų visuomenei labai reikalinga ir
dabar, nes atėjo apsisprendimo metas: Vakarai, Rytai ar kokia
pilkoji zona, Europos Sąjunga ir NATO, Rusijos "globa"
ar nežinomybė?"
Labai pakiliai buvo sutiktas ketvirtasis konferencijos pranešėjas
- J.Ereto tautietis, mokslininkas, vertėjas, poliglotas Markus
Roduneris. Jis jau keletą metų gyvena Lietuvoje (šiuo metu - Šiauliuose,
jo žmona - lietuvė). Sklandžia lietuvių kalba M.Roduneris pristatė
dvi savo paruoštas knygas: "Nuo Bodeno iki Lemano ežero.
Lietuvių rašytojų tekstai apie Šveicariją" (lietuvių ir vokiečių
kalbomis) ir "Estija, Latvija, Lietuva. Šveicarijos - Baltijos
skaitymų knyga" (vokiečių kalba). Be to, M.Roduneris apibūdino
fondo "Swis Baltic Net (Gerbert Ruf) Stiftung" veiklą,
papasakojo apie naujuosius jo projektus.
Ir M.Roduneris, ir kiti konferencijos dalyviai pritarė dr. A.Vasiliauskienės
minčiai, kad namą Bazelyje, kur gimė ir augo J.Eretas, būtinai
reikia pažymėti memorialine lenta. Tikėkimės, kad Lietuvos Vyriausybė
tuo reikalu tinkamai pasirūpins.
Alfredas GUŠČIUS
© 2001 "XXI amžius"