Atnaujintas 2001 m. gruodžio 19 d.
Nr.95
(1004)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Atmintis
Kultūra
Žvilgsnis
Darbai
Retro
Likimai
Kryžkelės
Nuomonės
Lietuva
Lietuva. Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai

Kas atskirs pelus nuo grūdų?

Baltijos televizijos žurnalistas Vytautas Matulevičius stojo į atvirą, bet nelygią kovą su Kėdainių magnatu Seimo Ekonomikos komiteto pirmininku Viktoru Uspaskich. Nors šio veikėjo "nuopelnai" pakankamai aiškiai atskleisti net keliose V.Matulevičiaus laidose, oligarchui nė plaukas nuo galvos nekrenta. Jis nereaguoja į Aukščiausiojo Teismo sprendimą ir atvirai ignoruoja Lietuvos įstatymus. Net ir pagarsinus garsajuostę, iš kurios ir nieko nenutuokiantis apie finansus, bankininkystės dalykus žmogus aiškiai išgirdo, kaip V.Uspaskich reketavo vieno banko vadovą, neteko girdėti, jog Seimo Pirmininkas ar Premjeras būtų kaip nors į tai reagavę. Tad apie kokią teisinę valstybę galima kalbėti?
Akivaizdu, kad minėtam magnatui draudžiamų dalykų nėra. Kur kas blogiau nuteikia "Baltijos tyrimų" skelbiami viešosios nuomonės tyrimai. Pakanka pažvelgti į reitingų lenteles ir apima siaubas. Negi Lietuvos žmonės visiškai nesigaudo situacijoje, jei populiariausiais visuomenės veikėjais laiko nieko naudingo tai visuomenei nenuveikusius žmones? "Didžiausias" jų nuopelnas - nesibaigiančios kalbos ir nuolatinis dūmų pūtimas, ypač kai norima ką nors "uždengti" ar apjuodinti dešiniuosius.
Nors iki prezidento rinkimų - dar beveik metai, jau pradėtos sukti senos plokštelės: dešinieji kalčiausi dėl visų Lietuvos nelaimių, jų "režimas" buvęs vos ne autoritarinis, sugriautas liaudies ūkis, V.Landsbergis - "ritualinis" politikas, nuolat bijantis Rusijos. O juk tokių frazių nuolatinis kartojimas ir yra pati didžiausia ritualinė politika.

Kai pasiklausai vadinamųjų socialdemokratų kalbų, atrodo, kad per visus nepriklausomybės metus jie mažai ko išmoko. Gerai prisimenu 1993-ųjų rudenį, kai tuomet ekskomunistai - dar LDDP atstovai lankėsi Pasvalyje. Apsišarvavęs kantrybe ir nusipirkęs vaistinėje raminamųjų, nuėjau į susitikimą su tuometiniu Seimo nariu V.Kanapecku ir jo padėjėja - LDDP Pasvalio rajono tarybos pirmininke ir aktyvia Lietuvos nepriklausomybės priešininke, buvusia LKP ("ant platformos") rajono sekretore, garsiosios "Tarybų Lietuvos" neetatine korespondente A.Grinevičiene. Iš Vilniaus palaikyti Pasvalio komunistų buvo atvykę J.Karosas ir dar du neokomunistų frakcijos nariai - A.Lozuraitis ir A.Nesteckis. Šis ekskursas į kelerių metų praeitį - ne šiaip sau. Štai tada J.Karosui teko aiškintis vietiniams komunistams, kodėl LDDP nedrįsta panaikinti Savanoriškos krašto apsaugos, kodėl švaistė pinigus Popiežiaus vizitui. Pakanka ir dabar nuvykti į bet kurį rajoną, kad įsitikintume, jog neokomunistų nuotaikos nė kiek nepasikeitė. Kitaip tariant - pastoliai nuvirto, bet kreivos sienos liko. Tai ypač ryšku dirbtinai kurstomose "diskusijose" dėl žemės pardavimo užsieniečiams ar vadinamiesiems juridiniams asmenims. Ilgai trukdytą ir vilkintą žemės reformą dabar bandoma išklibinti kitokiais būdais: visų pirma bauginant, kad užsieniečiai supirks kone visą Lietuvą, pavers visus baudžiauninkais ir t.t.
Tokios kalbos girdėti iš vadinamųjų Seimo agrarininkų, tiksliau pasakius, perkrikštytų kolūkių išsaugojimo šalininkų. Žemės ūkio rūmų vadovas irgi nepaliauja gąsdinti kaimiečių visomis įmanomomis baisybėmis, jeigu žemę nusipirks užsieniečiai. Bijoti reikia ne užsieniečių, o savųjų, kurie tikrai pusvelčiui gali supirkti žemes. O didesniais baudžiauninkais, nei sovietmečiu buvo kolūkiečiai, žmonės tikrai netaps.
Pagaliau atėjo laikas suprasti, kad ne valdininkai turi nustatyti, ar žmonės yra pasirengę ūkininkauti, ar gali atgauti nuosavybę. Jeigu nuosavybės teisė įrodyta, žemė privalo būti grąžinta. Savininkas pats spręs, ką su savo žeme daryti - ją pačiam dirbti, parduoti, nuomoti ar dovanoti. Gal tada vešliau sužaliuos didžiadvasiškumo, altruizmo daigai, gal kaimynas kaimynui nebijos žvelgti į akis.

Aišku, kad užsitęsusiai žemės reformai nepasisekė pirmiausia todėl, kad jos kūrėjų gretose nebuvo tokių asmenybių, kaip 1922-ųjų reformos projekto rengėjas ir tuometinės nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio ministras prelatas Mykolas Krupavičius. Deja, pastarųjų metų žemės ūkio ministrai - ne valstybės veikėjų, o valdančiosios daugumos žemės ūkio skyriaus vedėjo masto ar "tarybų" Lietuvos vaisių ir uogų ministro lygio.
Praėjusį ketvirtadienį Seimo dauguma priėmė valstybės biudžetą. Tą pačią dieną per visas Lietuvos televizijas kalbėjęs prezidentas V.Adamkus akcentavo, jog biudžetas neatitinka nei politikų duotų pažadų, nei visuomenės lūkesčių. Tą patį pažymi ir dauguma ekonomikos bei finansų analitikų, kurių negalima apkaltinti simpatijomis dešiniesiems. Prezidentas pabrėžė, jog didžiausia problema yra mokesčių surinkimas ir delsimas pagaliau priimti naują, efektingai veikiantį Mokesčių įstatymą. Valstybės vadovas klausė, ar ir naujasis Mokesčių įstatymas bus naudingas tik atskiroms grupuotėms. Todėl jis pateikė gana įdomų pasiūlymą: geriausia būtų, jeigu Mokesčių įstatymo projektą parengtų nepriklausomi ir jokių oligarchų ar grupuočių nenupirkti ekspertai. Galima neabejoti, kad šis pasiūlymas nebus išgirstas. Juk, tokį projektą priėmus, pirmiausia būtų smogta šešėlinio verslo rykliams ir grupiniams interesams. O šito jokiu būdu neleis nei minėtas Ekonomikos komiteto pirmininkas, nei Premjeras.
Prezidentas taip pat įspėjo, jog Lietuvos laukia nelengvi metai. Pastebimai sulėtėjęs Vakarų ekonomikos augimas neišvengiamai atsilieps ir Lietuvai. O turint omenyje dabartinės opozicijos susiskaldymą ir valdančiosios daugumos blaškymąsi bei aroganciją, jau dabar aiškėja, kad jos valdomos valstybės vidaus gyvenime daugėja netvarkos, tarsi yla iš maišo lenda nuoga nekompetencija, vis atviriau skamba raginimai "atsigręžti veidu į Rusiją", esą jau žengiančią demokratiškon tvarkon. O kaip draugystės su Rusija padarinys nusakoma pažanga ir klestėjimas, kuris atseit laukia ir ateities Lietuvos, nuolankiai žengiančios šios didžiosios kaimynės pažymėtu keliu. Visa tai puikiai jaučia "grupė draugų". Ryškiausias to pavyzdys - savų žmonių sodinimas į visus be išimties postus. Žinoma, nepamirštant paaiškinti, jog reikia vengti politikavimo. Tai suprantama, nes akivaizdžiai įsigali būdingi vienvaldystės bruožai, kurių būdingiausias yra toks: jeigu pilietis nesikiša į politiką, valdžia jam suteikia tam tikrą laisvę (sąlygišką laisvę). Kaip tik tai dabar daro jau antrą kartą valdžios piramidę Lietuvoje renčianti partinė senoji ir naujoji nomenklatūra.
Iš tiesų keista, jog, labai sunkiai kurdami savo valstybę, gyvenam vien tik šia diena. Ar egzistuos mūsų atkurta valstybė daugiau nei 20 metų, kai taip nevykusiai ją atkūrinėjame? Kas atsitiko, kad esame labiau atsidavę likimui nei pasiryžę jį kurti? Visuomenė vis labiau skaidosi pagal turtą. Bendro likimo supratimo lieka vis mažiau. Pasirodo, kad pats valstybinis gyvenimas tapo rimtu išmėginimu ir sudėtingu uždaviniu tautai. Valstybė savaime dar nelaiduoja savarankiško tautos likimo. Valstybę atgavusi tauta turėtų kurti likimą kaip politinė bendruomenė, ryžtingai reikšdama savo politinę valią. Tuo tarpu visuomenė, bent jau didžioji jos dalis, yra priversta grumtis už išlikimą.
Ir kol visuomenė nesusiprotės, tol gelbėtojai ir toliau, vedžiodami už nosies, mus murkdys į skurdą ir atsidavimą “didžiojo brolio” malonei. Taigi lieka tik viena išeitis iš dviejų: arba sovietinis, kas mažai tikėtina, arba vietinis demagogų gulagas, tik be tvorų spygliuotomis vielomis.

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas

© 2001 "XXI amžius"

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija