Kas atskirs pelus nuo grūdų?
Baltijos televizijos žurnalistas
Vytautas Matulevičius stojo į atvirą, bet nelygią kovą su Kėdainių
magnatu Seimo Ekonomikos komiteto pirmininku Viktoru Uspaskich.
Nors šio veikėjo "nuopelnai" pakankamai aiškiai atskleisti
net keliose V.Matulevičiaus laidose, oligarchui nė plaukas nuo
galvos nekrenta. Jis nereaguoja į Aukščiausiojo Teismo sprendimą
ir atvirai ignoruoja Lietuvos įstatymus. Net ir pagarsinus garsajuostę,
iš kurios ir nieko nenutuokiantis apie finansus, bankininkystės
dalykus žmogus aiškiai išgirdo, kaip V.Uspaskich reketavo vieno
banko vadovą, neteko girdėti, jog Seimo Pirmininkas ar Premjeras
būtų kaip nors į tai reagavę. Tad apie kokią teisinę valstybę
galima kalbėti?
Akivaizdu, kad minėtam magnatui draudžiamų dalykų nėra. Kur kas
blogiau nuteikia "Baltijos tyrimų" skelbiami viešosios
nuomonės tyrimai. Pakanka pažvelgti į reitingų lenteles ir apima
siaubas. Negi Lietuvos žmonės visiškai nesigaudo situacijoje,
jei populiariausiais visuomenės veikėjais laiko nieko naudingo
tai visuomenei nenuveikusius žmones? "Didžiausias" jų
nuopelnas - nesibaigiančios kalbos ir nuolatinis dūmų pūtimas,
ypač kai norima ką nors "uždengti" ar apjuodinti dešiniuosius.
Nors iki prezidento rinkimų - dar beveik metai, jau pradėtos sukti
senos plokštelės: dešinieji kalčiausi dėl visų Lietuvos nelaimių,
jų "režimas" buvęs vos ne autoritarinis, sugriautas
liaudies ūkis, V.Landsbergis - "ritualinis" politikas,
nuolat bijantis Rusijos. O juk tokių frazių nuolatinis kartojimas
ir yra pati didžiausia ritualinė politika.
Kai pasiklausai vadinamųjų
socialdemokratų kalbų, atrodo, kad per visus nepriklausomybės
metus jie mažai ko išmoko. Gerai prisimenu 1993-ųjų rudenį, kai
tuomet ekskomunistai - dar LDDP atstovai lankėsi Pasvalyje. Apsišarvavęs
kantrybe ir nusipirkęs vaistinėje raminamųjų, nuėjau į susitikimą
su tuometiniu Seimo nariu V.Kanapecku ir jo padėjėja - LDDP Pasvalio
rajono tarybos pirmininke ir aktyvia Lietuvos nepriklausomybės
priešininke, buvusia LKP ("ant platformos") rajono sekretore,
garsiosios "Tarybų Lietuvos" neetatine korespondente
A.Grinevičiene. Iš Vilniaus palaikyti Pasvalio komunistų buvo
atvykę J.Karosas ir dar du neokomunistų frakcijos nariai - A.Lozuraitis
ir A.Nesteckis. Šis ekskursas į kelerių metų praeitį - ne šiaip
sau. Štai tada J.Karosui teko aiškintis vietiniams komunistams,
kodėl LDDP nedrįsta panaikinti Savanoriškos krašto apsaugos, kodėl
švaistė pinigus Popiežiaus vizitui. Pakanka ir dabar nuvykti į
bet kurį rajoną, kad įsitikintume, jog neokomunistų nuotaikos
nė kiek nepasikeitė. Kitaip tariant - pastoliai nuvirto, bet kreivos
sienos liko. Tai ypač ryšku dirbtinai kurstomose "diskusijose"
dėl žemės pardavimo užsieniečiams ar vadinamiesiems juridiniams
asmenims. Ilgai trukdytą ir vilkintą žemės reformą dabar bandoma
išklibinti kitokiais būdais: visų pirma bauginant, kad užsieniečiai
supirks kone visą Lietuvą, pavers visus baudžiauninkais ir t.t.
Tokios kalbos girdėti iš vadinamųjų Seimo agrarininkų, tiksliau
pasakius, perkrikštytų kolūkių išsaugojimo šalininkų. Žemės ūkio
rūmų vadovas irgi nepaliauja gąsdinti kaimiečių visomis įmanomomis
baisybėmis, jeigu žemę nusipirks užsieniečiai. Bijoti reikia ne
užsieniečių, o savųjų, kurie tikrai pusvelčiui gali supirkti žemes.
O didesniais baudžiauninkais, nei sovietmečiu buvo kolūkiečiai,
žmonės tikrai netaps.
Pagaliau atėjo laikas suprasti, kad ne valdininkai turi nustatyti,
ar žmonės yra pasirengę ūkininkauti, ar gali atgauti nuosavybę.
Jeigu nuosavybės teisė įrodyta, žemė privalo būti grąžinta. Savininkas
pats spręs, ką su savo žeme daryti - ją pačiam dirbti, parduoti,
nuomoti ar dovanoti. Gal tada vešliau sužaliuos didžiadvasiškumo,
altruizmo daigai, gal kaimynas kaimynui nebijos žvelgti į akis.
Aišku, kad užsitęsusiai žemės
reformai nepasisekė pirmiausia todėl, kad jos kūrėjų gretose nebuvo
tokių asmenybių, kaip 1922-ųjų reformos projekto rengėjas ir tuometinės
nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio ministras prelatas Mykolas
Krupavičius. Deja, pastarųjų metų žemės ūkio ministrai - ne valstybės
veikėjų, o valdančiosios daugumos žemės ūkio skyriaus vedėjo masto
ar "tarybų" Lietuvos vaisių ir uogų ministro lygio.
Praėjusį ketvirtadienį Seimo dauguma priėmė valstybės biudžetą.
Tą pačią dieną per visas Lietuvos televizijas kalbėjęs prezidentas
V.Adamkus akcentavo, jog biudžetas neatitinka nei politikų duotų
pažadų, nei visuomenės lūkesčių. Tą patį pažymi ir dauguma ekonomikos
bei finansų analitikų, kurių negalima apkaltinti simpatijomis
dešiniesiems. Prezidentas pabrėžė, jog didžiausia problema yra
mokesčių surinkimas ir delsimas pagaliau priimti naują, efektingai
veikiantį Mokesčių įstatymą. Valstybės vadovas klausė, ar ir naujasis
Mokesčių įstatymas bus naudingas tik atskiroms grupuotėms. Todėl
jis pateikė gana įdomų pasiūlymą: geriausia būtų, jeigu Mokesčių
įstatymo projektą parengtų nepriklausomi ir jokių oligarchų ar
grupuočių nenupirkti ekspertai. Galima neabejoti, kad šis pasiūlymas
nebus išgirstas. Juk, tokį projektą priėmus, pirmiausia būtų smogta
šešėlinio verslo rykliams ir grupiniams interesams. O šito jokiu
būdu neleis nei minėtas Ekonomikos komiteto pirmininkas, nei Premjeras.
Prezidentas taip pat įspėjo, jog Lietuvos laukia nelengvi metai.
Pastebimai sulėtėjęs Vakarų ekonomikos augimas neišvengiamai atsilieps
ir Lietuvai. O turint omenyje dabartinės opozicijos susiskaldymą
ir valdančiosios daugumos blaškymąsi bei aroganciją, jau dabar
aiškėja, kad jos valdomos valstybės vidaus gyvenime daugėja netvarkos,
tarsi yla iš maišo lenda nuoga nekompetencija, vis atviriau skamba
raginimai "atsigręžti veidu į Rusiją", esą jau žengiančią
demokratiškon tvarkon. O kaip draugystės su Rusija padarinys nusakoma
pažanga ir klestėjimas, kuris atseit laukia ir ateities Lietuvos,
nuolankiai žengiančios šios didžiosios kaimynės pažymėtu keliu.
Visa tai puikiai jaučia "grupė draugų". Ryškiausias
to pavyzdys - savų žmonių sodinimas į visus be išimties postus.
Žinoma, nepamirštant paaiškinti, jog reikia vengti politikavimo.
Tai suprantama, nes akivaizdžiai įsigali būdingi vienvaldystės
bruožai, kurių būdingiausias yra toks: jeigu pilietis nesikiša
į politiką, valdžia jam suteikia tam tikrą laisvę (sąlygišką laisvę).
Kaip tik tai dabar daro jau antrą kartą valdžios piramidę Lietuvoje
renčianti partinė senoji ir naujoji nomenklatūra.
Iš tiesų keista, jog, labai sunkiai kurdami savo valstybę, gyvenam
vien tik šia diena. Ar egzistuos mūsų atkurta valstybė daugiau
nei 20 metų, kai taip nevykusiai ją atkūrinėjame? Kas atsitiko,
kad esame labiau atsidavę likimui nei pasiryžę jį kurti? Visuomenė
vis labiau skaidosi pagal turtą. Bendro likimo supratimo lieka
vis mažiau. Pasirodo, kad pats valstybinis gyvenimas tapo rimtu
išmėginimu ir sudėtingu uždaviniu tautai. Valstybė savaime dar
nelaiduoja savarankiško tautos likimo. Valstybę atgavusi tauta
turėtų kurti likimą kaip politinė bendruomenė, ryžtingai reikšdama
savo politinę valią. Tuo tarpu visuomenė, bent jau didžioji jos
dalis, yra priversta grumtis už išlikimą.
Ir kol visuomenė nesusiprotės, tol gelbėtojai ir toliau, vedžiodami
už nosies, mus murkdys į skurdą ir atsidavimą didžiojo brolio
malonei. Taigi lieka tik viena išeitis iš dviejų: arba sovietinis,
kas mažai tikėtina, arba vietinis demagogų gulagas, tik be tvorų
spygliuotomis vielomis.
Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas
© 2001 "XXI amžius"