"Demokratinis" neokolonializmas
Keisti dalykai Lietuvoje ėmė darytis.
Štai Lietuvos delegacijos Baltijos Asamblėjoje pirmininkė vadinamoji
socialdemokratė G.Purvaneckienė pareiškė, jog kairioji dauguma
parengė kreipimąsi į Lietuvos, Latvijos ir Estijos parlamentus
dėl galimybės vienu metu atsiklausti visų trijų valstybių gyventojų
valios dėl stojimo į Europos Sąjungą. Kol kas neaišku, kodėl kaip
tik dabar Lietuvos neokomunistai susirūpino tuo referendumu. Gal
jau nusprendė, jog faktas, kad daugėja vadinamųjų euroskeptikų,
ir nulems to referendumo pralaimėjimą. O štai Seimo pirmininko
pavaduotojas V.Andriukaitis, nuvykęs į Milaną dalyvauti tarptautinėje
Europos Sąjungos valstybių ir kandidačių parlamentų vadovų konferencijoje
ES ateities klausimais, pasiūlė 2005 metais Romoje priimti Europos
Sąjungos Konstituciją. Tačiau, kiek žinoma, kol kas ES Konstitucija
nėra parengta ir visiškai neaišku, kada tai bus padaryta. Aišku,
kad dabartinė Lietuvos valdančioji dauguma, pradėjusi daug kalbėti
apie stojimą į ES, beveik nieko nekalba apie stojimą į NATO. Tiesa,
paskutinėje savo kalboje prezidentas V.Adamkus paragino visas
politines jėgas pagaliau susitelkti pagrindiniam tikslui - jau
kitų metų rudenį patekti po NATO saugumo skėčiu. Tačiau atrodo,
kad Vyriausybei dabar rūpi kiti reikalai, visų pirma - kaip greičiau
atiduoti "Lietuvos dujas" Rusijos "Gazprom",
darančiam vis didesnį spaudimą. Kaip šiomis dienomis pareiškė
"Gazprom" valdybos narys J.Kamarovas, "Lietuvos
dujos" gali net nesitikėti jokių nuolaidų dėl dujų kainos,
jeigu šis Rusijos koncernas negaus teisės kontroliuoti "Lietuvos
dujas".
Neatsitiktinai užsitęsė naftos išsiliejimo Būtingės terminale
problemos eskalavimas. Bemat atsirado ir Lietuvos žalieji, ir
Latvijos Ventspilio uostamiesčio meras A.Lembergas. Jau beveik
atvirai reikalaujama uždaryti Būtingės terminalą. Aišku, nei Lietuvos
žaliesiems, nei Ventspilio merui visiškai nerūpi, kiek tai kainuotų
Lietuvos valstybei. Galima nė neabejoti, jog, jei Būtingės terminalas
ar "Mažeikių nafta" priklausytų Rusijos "Lukoil",
nebūtų kilęs triukšmas, nebūtų reikėję jokios vyriausybinės komisijos.
Juolab niekas net nedrįstų užsiminti apie baudžiamąją bylą.
Vis labiau aišku, jog Maskva per savo ekonomines struktūras ("Lukoil",
"Gazprom" ir kitas), remdamasi mūsų aukščiausių politikų
samprotavimais, jog politika neturi nieko bendra su ekonomika,
spaudžia Lietuvą, ir tas jos spaudimas nuolat didės.
Rusijoje viskas yra ir bus politika, nepaisant to, kad jos ekonomika
korumpuota. O kai kurių Lietuvos verslininkų valia jau ir Lietuvoje
įsivelta į rusišką chaosą ir korupciją. Liūdni tada teliktų Lietuvos
"tranzitinio tilto", apie kurį kalbėjo Prezidentas,
atsiminimai. V.Adamkus sakė, jog, turėdami Rytus ir Vakarus jungiantį
dujotiekį, galėtume surinkti ne vieną milijardą litų tranzito
mokesčių. Pasak Prezidento, atrodo, Vyriausybė nekelia būsimiesiems
investuotojams tikslo - siekti, kad tranzitinis dujotiekis eitų
per Lietuvą. Aišku, kai kam tie milijonai nukrenta, bet tik ne
į valstybės iždą. Toje situacijoje vertėtų prisiminti ne kartą
žinomų Rusijos politikų pasakytus žodžius: "Mes juos parsivarysime
atgal per ekonomiką". Taip ir daroma. Tai ypač išryškėjo
nutrūkus pusės metų "Williams" ir Rusijos naftos kompanijos
"Jukos" deryboms dėl ilgalaikio naftos tiekimo "Mažeikių
naftai".
Kad Rusijai mažai rūpi, pavyzdžiui, Karaliaučiaus krašto ateitis,
rodo neseniai Vilniuje vykusi tarptautinė apskritojo stalo diskusija
"Lietuva ir Karaliaučiaus sritis. Požiūriai ir bendros galimybės
vykstant integracijai į euroatlantines struktūras". Diskusijose
dalyvavo politikai ir žurnalistai iš Lietuvos, Danijos, Čekijos,
Baltarusijos. Nebuvo tik Karaliaučiaus srities atstovų. Sričiai
atstovavo delegatai iš Maskvos. Neatsitiktinai Tarptautinių santykių
ir politikos mokslų instituto direktorius Raimundas Lopata kalbėjo:
"Apie šį Rusijos regioną ir jo gyventojus kalbame daug, bet
be jų pačių. Todėl ir yra retorinis klausimas: jei mums neleidžiama
susitikti su kaimynais, ką tai galėtų reikšti?" Aišku viena
- Maskva visiškai nesuinteresuota Vilniaus ir Karaliaučiaus dialogu,
nors visam pasauliui skelbia, kad Lietuvos ir Lenkijos stojimas
į ES sužlugdys ir izoliuos Karaliaučiaus sritį. Kiek galima spręsti
iš Rusijos politikų kalbų, Maskva dabar siekia, kad Karaliaučiaus
srities klausimai būtų svarstomi tik tarp Maskvos ir Briuselio,
na, galbūt įtraukiant ir Vilnių bei Varšuvą (žinoma, kaip statistus).
Aiškiai matyti, jog Rusijos politika, kaip ir anksčiau SSRS, yra
gerai derinama su propaganda, įteigiant Vakarams, jog nėra reikalo
paisyti Baltijos valstybių. Vadinamosios naujosios Rusijos politinį
mentalitetą sudaro gana keistas demokratinių ir imperinių intencijų
mišinys. Ir norom nenorom reikia pripažinti, jog Vakarų nuolaidžiavimas
ekspansinėms ir imperinėms Maskvos intencijoms tik skatina tas
imperines ambicijas ir tuo pačiu stabdo Rusijos demokratijos brendimą.
Prieš keletą metų prof.V.Landsbergis rašė: "Kai mes Lietuvoje
girdime apie "tiltą" tarp Rytų ir Vakarų, mums visada
kyla klausimas: o kas stovės to tilto sargyboje? Mes nenorėtume,
kad sargybinis kalbėtų rusiškai ir būtų ginkluotas kalašnikovu".
Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas
© 2001 "XXI amžius"