Kaltas be kaltės
Politinio kalinio Vladislovo Liekio
gyvenimas - skaudus ir įdomus, tarsi plati ir audringa Sibiro
upė, gausi slenksčių ir gilių prarajų. Jaunystės metai paženklinti
nebūta kalte. Šviesiausi prisiminimai - tai mokymasis Varlaukyje
bei Eržvilko gimnazijoje, veikla pogrindinėje "Atžalyno"
organizacijoje. Vėliau - areštas, tardymai, Mordovijos lageriai,
tremtinio dalia. Šio žmogaus atmintyje išsaugoti žuvusių draugų
ir bendražygių vardai, brangių mokytojų pavardės.
Likimas Vladui buvo palankus. Jis sulaukė dienos, kai gali nevaržomas
dalintis prisiminimais.
Politinis kalinys Vladislovas Liekis
gimė 1929 m. gruodžio 24 d. Užšešuvių kaime, darbščių ūkininkų
šeimoje. Tėvas Jokimas Liekis ir motina Pranciška augino gausią
šeimą: Petrę (gim. 1924-aisiais), Apoloniją (gim. 1927 metais),
Vladą (gim. 1929-aisiais), Oną (gim. 1932 metais), Eugeniją (gim.
1936-aisiais). Šeimoje vyravo darbštumas ir katalikiška dvasia.
Labai džiaugėsi gimtųjų Užšešuvių ūkininkai, kai, baigiantis karui,
iš Vilniaus čia atvažiavo veiklūs mokytojai vyras ir žmona Cieškos.
Jie subūrė mokytojus ir Varlaukyje įkūrė progimnaziją. Mokytis
norėjo įvairaus amžiaus jaunimas. Į suolus sėdo ir keturiolikmečiai,
ir dvidešimtmečiai. Pavasarį būrys vaikinų gavo šaukimus į sovietinę
armiją, tačiau turintiems moksleivių pažymėjimus prievolė svetimai
armijai buvo atidėta.
V.Liekis geru žodžiu mini Varlaukio progimnazijos mokytojus, skiepijusius
mokiniams patriotinę dvasią. Mokytojas Ipolitas Cieška buvo neeilinių
gabumų žmogus - puikus oratorius, gražiai piešęs ir lipdęs iš
molio. Pats rašė pjeses ir jas su savo mokiniais statė. Patriotines
idėjas skleidė mokytojas Martinaitis, matematikas Kleopas Greičius,
dėdė Kazimieras Liekis, vėliau į partizanus išėjęs mokytojas Dūda
ir kiti.
Naujoji sovietinė valdžia slėgė krašto gyventojus. Mokykloje tvyrojusi
patriotinė dvasia žadino norą veikti.
Netrukus Užšešuvių kaime susikūrė Lietuvos partizanų būrys. Tai
buvo pirmieji laisvės kovotojai šiame krašte. Ėjo 1945-ieji. Iš
pradžių jaunesnieji (kartu ir Vladas) apie tai nieko nežinojo.
Rytais jie išeidavo į mokyklą ir grįždavo vėlai vakare. Tačiau
netrukus viskas paaiškėjo. Kaimas gyveno partizanų nuotaikomis.
Apie juos šnibždėjosi, jais didžiavosi, juos rėmė. Partizanai
- vietinių ūkininkų vaikai, kaimynai. Jie teikė didelę viltį rytdienai.
Būdami idealistai, jie tikėjo sugriausią nepageidaujamą santvarką,
atstatysią Tėvynei laisvę. Į partizanus traukė jaunuoliai, gavę
šaukimus į sovietinę armiją. Jie žinojo, kad eiti į svetimą armiją
- vadinasi, susitaikyti su primestu režimu.
Netoli kaimo ošusiame Rikyškių miške telkėsi jauni vyrai, galvodami
apie Tėvynės ir savo ateitį.
Apie partizanų telkimąsi netruko sužinoti čekistai. Jie apsupo
kaimą. Apsuptį pavyko pralaužti. Mickiškės kaime užvirė mūšis.
Jaunuoliai iš visų jėgų kovojo. Tačiau kova buvo nelygi.
Šiandien kelių sankryžoje ties Batakiais, ant kalvelės, stovi
paminklinis kryžius su užrašu: "1945 žuvę partizanai už Lietuvos
laisvę Steponas Norkus (1926), Juozas Kaminskas (1909), Jonas
Jakutis (1923), Stasys Jukna (1923), Antanas Jokubaitis (1924)".
Vladas prisimena, kad kartu su šiais partizanais žuvo ir keturi
vokiečiai, buvę vokiečių armijos kariai. Nukautų partizanų išniekinti
kūnai paskubomis buvo užkasti žūties vietoje, praslinkusio fronto
apkasuose.
Visus žuvusiuosius Vladas gerai pažino, juos matydavo jaunimo
susibūrimo vietose, bažnyčioje.
Gerai baigęs Varlaukio progimnaziją, rudenį tėvų paskatintas jaunuolis
išvažiavo mokytis į Eržvilko gimnaziją. Tuo metu gimnazijai vadovavo
direktorius Stasys Jarmala - žmogus iš didžiosios raidės. Prieš
atvykdamas su šeima į Eržvilką, direktorius įvairiose Lietuvos
vietose dirbo pradžios mokyklų vedėju, buvo aktyvus jaunųjų ūkininkų,
šaulių, skautų būrelių organizatorius, ugdė jaunimo patriotinę
dvasią, plėtė jo akiratį. Tačiau naujajai valdžiai neįtiko. Pasibaigus
karui, saugumo organai pradėjo jo ieškoti. Norėdamas išlikti ir
išsaugoti šeimą, buvo priverstas suklastoti dokumentus. Pakeitė
pavardę - iš Stasio Jarmalos tapo Vincu Ulevičiumi.
Eržvilko gimnazijoje S.Jarmala-Ulevičius telkė patriotiškai mąstančius
mokytojus ir mokinius į pogrindžio grupes, leido pogrindžio laikraštį
"Atžalynas", rinko naująją tautosaką, medžiagą apie
okupantų nusikaltimus Lietuvoje, padėdavo likusiems Tėvynėje tremtinių
vaikams.
1948 m. gegužės 25 d. šiame krašte buvo numatytas didysis trėmimas
į Sibirą. Prieš pat šiuos įvykius direktorius pasikvietė Vladą
ir pasiteiravo, ar šeimai negresia trėmimo pavojus. Grėsmė buvo
akivaizdi. Vladas papasakojo, kad vyriausias tėvelio brolis ištremtas
į Sverdlovsko sritį. Mat, susekus Užšešuvių partizanų bunkerį,
areštavo daug vietinių žmonių. Buvo suimtas dėdė ir pusbrolis.
Išklausęs Vlado, direktorius patarė jaunuoliui ir jo šeimai slėptis.
Direktorius tą kartą padėjo šeimai išlikti gimtinėje.
Prasidėjo vasaros atostogos, darbymetis ūkyje. Viskas lyg ir nurimo.
Rudenį į Eržvilko gimnaziją vėl susirinko mokiniai. Tik ne visi.
Dalis suolų liko tušti - nesuskubę pasislėpti ar nenujautę nelaimės,
į gyvulinius vagonus buvo sukišti ūkininkai, jų vaikai.
Kartą per pertrauką direktoriaus duktė moksleivė Vladui slapta
įbruko raštelį. Jame - kvietimas bendradarbiauti pogrindžio "Atžalyno"
organizacijos veikloje. Siūloma pasirinkti slapyvardį. Pasiūlymas
buvo netikėtas. Vladas suprato, kad juo pasitiki, ir ilgai nedvejodamas
sutiko.
Virš mokyklos tualeto lubų buvo įrengta slapta pogrindžio spaudos
slėptuvė. Ji buvo skirta Vladui. Spaudą atnešęs asmuo ant Vlado
klasės durų nežymiai užrašydavo kryželį. Vaikinas pastebėjo kryželius
ir ant kitų klasių durų - buvo ir daugiau bendradarbiaujančių
moksleivių. Kita spaudos slėptuvė buvo įrengta virš gimnazijos
dviejų aukštų pastato lubų.
"Atžalyno" organizacijos narių veiklos dirva buvo gana
plati. Vasario 16-osios proga jaunuoliai slapta kėlė tautines
vėliavas, prieš rinkimus viešose vietose klijavo atsišaukimus,
platino antitarybinę spaudą, prieš trėmimus įspėdavo žmones.
Vladas gerai sutarė su suolo draugu Napaliu Lukošiumi. Prieš 1948
m. vasario 16-ąją juodu trijose tėviškės vietose iškėlė trispalves.
Vėliau Napalys kartu su broliu išėjo į partizanus ir žuvo.
"Atžalynui" priklausė ir Vlado sesuo Apolonija. Skaitė
ir platino antitarybinę spaudą, 1948-aisiais ir 1949 metais, prieš
vasario 16-ąją, organizavo trispalvių iškėlimą.
Artėjo 1949-ieji- lemtingi metai Liekių šeimai. Prieš artėjantį
trėmimą Vladą vėl pasišaukė mokyklos direktorius. Perspėjo, kad
jis ir šeima būtų atsargūs, nenakvotų namuose. Direktorius žinojo
tikslią vežimų datą ir paprašė, kad eidamas namo (iki tėviškės
- 13 kilometrų) praneštų kitiems ūkininkams.
Perspėti žmonės slėpėsi. Slėpėsi ir Vlado tėvai bei seserys, tačiau
ilgesniam laikui išeiti iš namų negalėjo - tvartuose jų laukė
gyvuliai.
Anksti rytą, grįžę iš gretimo kaimo (laidotuvių), tėvai buvo areštuoti
ir išvežti. Vladui ir seseriai Apolonijai vežimo pavyko išvengti.
Kartu su tėvais buvo išvežta jauniausioji duktė Eugenija ir vyriausioji
Petrė. Nuo tremties išsisaugojo tik Vlado sesuo Ona.
Vladas ir Apolonija, sužinoję, kad tėvai išvežti, tuoj bėgo į
namus ir nustėro: tvartai plačiai atkelti, troboje netvarka, išmėtyti
daiktai. Ir nė gyvos dvasios... Netekties skausmas draskė jaunas
krūtines. Kieme sustoję vaikai vaitojo. Susirinko kaimynai. Atėjo
mokytoja Dūdėnienė. Apsikabino verkiančią seserį ir tarė paguodžiančius
žodžius: "Vaikai, aš jūsų niekur neleisiu. Eisite pas mane
ir gyvensime kartu".
Virš Užšešuvių pradžios mokyklos jiems buvo įrengta slėptuvė.
Patekti į ją buvo galima pro nedidelę angą, pakėlus nepriklijuotą
tapetą. Vladas su seserimi čia išsislapstė apie metus.
Čekistai nerimo, šukavo kaimus, miškus dienomis ir naktimis. Slėptuvėje
jaunuoliai leido skaudžiausias savo jauno gyvenimo valandas. Kilo
klausimai: už ką? kodėl?
Prisiminęs šį sunkų ir skaudų laikotarpį, Vladas jaudinasi ir
šiandien.
Tragiška lemtis tykojo ir gimnazijos direktoriaus S.Jarmalos-Ulevičiaus.
1949 m. liepos 2 d. direktorių suėmė ir išvežė į Jurbarką. Po
poros dienų į Jurbarką nuvyko ir žmona, norėdama vyrui perduoti
maisto. Tačiau į namus nesugrįžo - buvo suimta, o vėliau nuteista
dešimčiai metų kalėti pagal 58-ąjį BK straipsnį.
S.Jarmala Jurbarke buvo uždarytas į nedidelį medinį pastatą, iš
kurio, išsikasęs per pamatus, liepos 6-ąją pabėgo. Kito kelio
jau nebebuvo - tik stoti į partizanų gretas.
Žuvo direktorius 1949 m. spalio 2 d. Jurbarko rajone, netoli Pašaltuonio.
Beje, už jo galvą valdžia žadėjo 25 tūkst. rublių.
Vladui ir jo seseriai darėsi neramu. Čekistų siautėjimai, kratos
kaimo gryčiose aktyvėjo. Reikėjo keisti gyvenamąją vietą. Kaimynystėje
gyvenęs Gaidauskas Vladui patarė įsidarbinti miško darbininku
atokiame Eičių kaime. Nors darbas sunkus, bet nuošalus, toli nuo
akių. Be to, svetima pavardė. Patikimi žmonės Leikaus pavarde
parūpino asmens dokumentus. Šiandien Vladui netelpa galvoje, kaip
draugai sugebėjo tiek jam padėti - juk galėjo viskas išaiškėti...
Pradėjo dirbti. Žiemą speigai, gilios pusnys. Vladą nuolat kamavo
mintys apie tėvelius, sesutes: kur jie, ar gyvi...
Gyveno miške, darbininkų namelyje, vadinamame miško stotimi. Kartą
rimtai susirgo, krėtė šaltis. Vyrai gydė Vladą arbatžolėmis, kuo
tik išmanė, tačiau niekas nepadėjo. Reikėjo kreiptis į gydytojus.
Iš miško trobelės vyrai arkliais vaikiną išvežė į Tauragės ligoninę.
Čia ilgokai gydėsi.
Sužinoję, kad Vladas ligoninėje, gausiai lankė gimnazijos draugai.
Nuolat lankė sesuo Apolonija, ir bendraamžė Staselė Greičiūtė.
Vieną sekmadienį palatoje pradėjo merdėti ligonis. Atėjusi gydytoja
pamatė mirštantįjį ir liepė visiems išeiti iš palatos. Vladą draugai
išvedė už parankių į koridorių. Čia įvyko lemtingas įvykis. Pro
šalį koridoriumi praėjo pažįstama mergina. Ji smeigte įsmeigė
akis į Vladą. Mat du jos broliai buvo stribai. Vladui toptelėjo
mintis - gresia akivaizdus pavojus būti suimtam, reikia tučtuojau
palikti ligoninę. Tačiau liga dar nebuvo nugalėta. Nors buvo nedarbo
diena, sesuo surado mieste gyvenančią sandėlininkę, kuri atėjusi
atidavė drabužius. Budėjusi gydytoja Vladą išrašė iš ligoninės.
Draugai jį išvežė ir apgyvendino netoli Gaurės, Milgaudžių kaime,
pas ūkininką Petraitį.
Buvo ankstyvas pavasaris berods kovo 8-oji. Švietė saulutė. Vladas
išėjo į kiemą įtraukti nusilpusion krūtinėn gaivaus pavasarinio
oro. Vis atsikartojantis plaučių uždegimas jį gerokai išvargino.
Vaikinas nė nepastebėjo, kai į kiemą įėjo keletas nepažįstamų
vyrų. Vladas visuomet buvo atsargus, jausdamas, kad troboje yra
svetimų, nesirodydavo. Nepažįstamieji prisistatė elektrikais.
Tik daug vėliau išaiškėjo, kad atvykėlių būryje buvo Ignatavičius,
ne vieną jaunuolį įdavęs saugumo organams. Kitą rytą Petraičių
sodyba buvo apsupta, o Vladas - areštuotas.
Pirmieji žiaurūs tardymai ir kankinimai laukė Jurbarko areštinėje.
Reikalavo išduoti draugus, pasakyti partizanų pavardes, klausinėjo
apie "Atžalyno" veiklą, liepė pasakyti organizatorių
pavardes. Tačiau vaikinas sau prisiekė nieko neišduoti. Todėl
buvo kankinamas, mušamas. Išrengtą nuogą įmetė į karcerį.
Vladą tardė žydas tardytojas Macfinas. Norėdamas jo palankumo,
vaikinas papasakojo, kaip jo vyresnioji sesuo su vyru vokiečių
okupacijos metais savo namuose slėpė ir globojo dvi žydaites,
tačiau tardytojo žiaurus elgesys nuo to nepasikeitė.
Atsinaujino plaučių uždegimas. Iš Jurbarko vežė į Kauno, vėliau
- į Vilniaus kalėjimų ligonines. Metus teko praleisti ligoninėse.
1951-ųjų gegužę po nuosprendžio V.Liekis etapu su kitais nuteistaisiais
buvo išsiųstas į Mordovijos lagerius.
Kelionėje vaikinui teko globoti žydą gydytoją chirurgą Zachariną,
Kaune turėjusį savo ligoninę. Jis Vladui papasakojo, kad buvo
ką tik sugrįžęs iš užsienio. 1949-aisiais Lietuvos SSR Ministrų
Taryba iškilmingame posėdyje sveikino sugrįžus, o po to apkaltino,
pavadino sionistų agentu. Jis buvo visiškai nusilpęs, iš kalėjimo
ligoninės siunčiamas į Mordovijos lagerius. Kelionėje keletą kartų
nualpo. Keliantis iš vieno traukinio į kitą, stotyse vyrai jį
pernešdavo ant rankų. Sunkioje kelionėje Vladas su šiuo žmogumi
susidraugavo, išsikalbėjo, jį globojo. Atsidėkodamas už pagalbą,
Zacharinas jam padovanojo dvejus šilkinius baltinius.
Pasiekus nuosprendžio vykdymo vietą, neilgai trukus Vladas sužinojo,
kad sergantis gydytojas guli Nr.385/y septintojo lagpunkto ligoninės
chirurgijos skyriuje. Jį aplankė. Tačiau Zacharinas buvo be sąmonės
ir netrukus mirė.
Lagerio gyventojai - kaliniai, jų pavardėmis niekas nešaukia.
Kiekvienas nuteistasis ant krūtinės nešiojo prisiūtą numerį. V.Liekis
buvo 259.
Lagpunkte, kur kalėjo Vladas, kaliniai gamino radiolų "Ural",
"Kama" dėžes (futliarus).
Mordovija buvo paversta lagerių kraštu. Kalėjimo sąlygos buvo
labai prastos, kalinių - kimšte prikimšta. Čia kalėjo Baltijos
šalių žmonės, ypač daug buvo ukrainiečių. Mordovijos lageriuose
galėjai sutikti net užsieniečių kalinių: austrų, vokiečių, lenkų,
rumunų, korėjiečių. Vėliau jie buvo atskirti, juos aktyviai rėmė
Raudonasis Kryžius.
Kaliniai buvo prastai maitinami, dirbo sunkiai. Ypač pavojingas
buvo IV cechas, kuriame dirbo vaikai ir paaugliai. Čia buvo šlifuojamos
radiolų dėžės. Švitrinio popieriaus sukeltos dulkės sėdo į bręstančių
paauglių plaučius. Iš šio cecho paaugliai dešimtimis keliavo į
džiovininkų ligoninę.
Vladui lageryje teko dirbti įvairius darbus. Čia išmoko tinkuoti,
dažyti. Dažydavo ligoninės palatas, gydytojų kabinetus. Gydytojai
labai gerbė lietuvius. Chirurgijos skyriuje vyr. felčeriu dirbo
kunigas Zigmas Neciunskas. Jo klebonijoje Nedzingėje (Varėnos
rajone) buvo partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago štabo bunkeris.
Kunigo slapyvardis buvo Elytė.
Darbštų ir pareigingą jaunuolį Vladą globojo vyr.chirurgas Glagolevas,
vyr. gydytoja Kalamyceva ir, žinoma, kun. Z.Neciunskas. Mirus
Stalinui Vladas kartu su kitais kaliniais pajuto lageryje "atšilimą".
1956 metais, po Stalino mirties, SSRS Aukščiausiasis Komitetas
peržiūrėjo kalinių bylas. Tuo metu Vladas buvo iškalėjęs šešerius
su puse metų (nuteistas dešimčiai metų). Likusį bausmės laiką
komisija nubraukė. Vladas buvo reabilituotas, tačiau sugrįžti
į Lietuvą neleido. Jis buvo išsiųstas į Irkutsko sritį, Taišeto
rajoną, Bairanovskio tarybinį ūkį. Čia tremties jungą nešė Vlado
tėvai. Džiaugsmingos ir graudžios buvo susitikimo minutės. Daug
laiko nesimatyta, daug iškentėta...
Kalėdamas lageryje, Vladas įsigijo keletą specialybių, tačiau
Bairanovskyje, kaimo vietovėje, jos nebuvo reikalingos. Vaikiną
labiau traukė miestas. Pabuvęs pas tėvus, jis išvyko į Sueticho
miesto tipo gyvenvietę. Čia veikė neseniai kalinių ir tremtinių
pastatytas medžio spirito fabrikas. Jame ir įsidarbino, iš pradžių
- dažytoju, vėliau perėjo į cechą - iš pjuvenų virė spiritą.
Šiame fabrike vaikinas sutiko ir savo gyvenimo draugę - pasvalietę
tremtinę Danutę Baldišiūtę. Merginos šeima čia tremtį kentė nuo
1949-ųjų pavasario. Būdama nepilnametė, mergaitė iš paauglių sudarytoje
brigadoje dirbo sunkius darbus medžio spirito fabrike.
Netrukus Vladas sukūrė šeimą. Tremtyje gimė pirmasis sūnelis Alfredas.
1957-ųjų vasarą Vladą pasiekė džiaugsminga žinia - tėvai paleidžiami
iš tremties ir ruošiasi Lietuvon! Tai buvo didelis džiaugsmas
visiems.
Netrukus reabilitacijos dokumentus gavo ir jaunieji Liekiai. Savo
noru jie nutarė dar padirbėti fabrike. Sunkusis laikotarpis jau
buvo praeityje. Fabriko darbininkai neblogai uždirbo. Jaunoji
šeima į namus išsirengė 1959 metų vasarą. Tėviškę Užšešuvių kaime
rado išdraskytą. Laikinai apsistojo Liauzginų kaime, kur gyveno
Vlado sesuo.
Gražiausi jaunystės metai buvo praleisti lageryje, tremtyje, paženklinti
teismo įvardinta kalte - "litovskij nacionalist"...
Vladas ir Danutė Liekiai užaugino šešis vaikus, džiaugiasi 13
vaikaičių pulku.
Daug metų Vladas ir Danutė išgyveno Pužiškėje: vyras dirbo eiguliu,
žmona - netoliese veikusioje Juodpetrių gyvulių fermoje.
Sovietmečiu patyrė nemažai nepatogumų dėl savo praeities. Namelį
Batakiuose lipdė ne savo, o tėvelio vardu...
Šiandien Liekiai gyvena jaunystės prisiminimais, palaiko ryšius
su likimo draugais. Aktyviai dalyvauja bažnyčios bendruomenės
veikloje, gieda chore. Atidžiai seka Lietuvos politinius įvykius
ir meldžiasi, kad jų išgyvenimų netektų patirti vaikams ir vaikaičiams.
Sunku būti be kaltės kaltam.
Jovita VAIŠVILAITĖ
Batakiai, Tauragės rajonas
© 2001 "XXI amžius"