Prieškario Kauno atstovai
Girdėjau anų laikų aristokratą sakant,
kad tikra kultūra per vieną visuomenės kartą nesukuriama. Kultūra
turi įaugti į kraują. Šiandien, besižavėdami mūsų muzikų pasiekimais,
dažnai pamąstome, kaip, kada tai atsitiko, kad muzika taip įaugo
į lietuvių tautos kraują, jog jos muzikinio pasaulio atstovai
stebina žemę savo virtuoziškumu ir pasiekimais. Turbūt kiekviena
karta tam yra atidavusi savo duoklę. Taip pat ir prieškario Kaunas
ne vienam Lietuvos kultūros šuoliui davęs pradžią. Ne kartą esame
girdėję sakant, jog prieškario Kaunas - tai mažasis Paryžius.
Kuo? Savo kultūrų įvairove, palaipsniui formavusia gražų monolitą.
Kauno konservatorija, 1933-aisiais išaugusi iš Juozo Naujalio
1920 metais įkurtos Muzikos mokyklos, buvo pagrindinė Lietuvos
profesionalių muzikų "akademija". O šalia jos? Gal ne
daug kam yra žinoma, kad egzistavo nemažai privačių muzikos mokyklų,
tiksliau, ne mokyklų, o privačių muzikos mokytojų, kurių dauguma
muzikos mokslus buvo ėję įvairiuose Europos miestuose. Sugrįžę
ar suvažiavę į Kauną, tapusį Lietuvos sostine, jie vertėsi privačiomis
muzikos pamokomis, kurių populiarumas priklausė nuo mokytojo profesinio
pasiruošimo, jo metodų, asmenybės patrauklumo, pagaliau, pedagoginio
talento. O mokytis muzikos, sugebėti namuose muzikuoti tuomet
buvo lyg privalu kiekvienam inteligentui. Prisimenu savo draugės
tėvelį, kuris, būdamas inžinierius, popietėmis ištisas valandas
praleisdavo prie pianino. Namai būdavo pilni klasikinės muzikos
ar lietuviškų liaudies dainų. Kitos draugės mama griežė smuiku.
Prieš vedybas buvo bebaigianti konservatoriją. O vėliau tam tikromis
savaitės dienomis namuose rinkdavosi pažįstami ir muzikuodami
leisdavo vakarą. Retas inteligentų šeimos susibūrimas praeidavo
be šeimyninio gyvos muzikos koncerto.
Norisi papasakoti apie vieną iš tų muzikos mokytojų, kūrusių savą
muzikos mokyklą ir tuo pačiu įsijungusių į visos mūsų muzikinės
kultūros puoselėjimą. Mes, mokiniai, ją vadinome tik panele Silvija,
o iš tikrųjų ji buvo Silvija Sabinskaitė.
Panelė Silvija buvo gimusi prieš Pirmąjį pasaulinį karą Rusijoje.
Tačiau Zigmundo Sabinskio, Silvijos tėvo, šeimoje išlikę dokumentai
liudija, kad giminės šaknys siekia Gediminaičių laikus, kad istorijos
tėkmėje buvo susigiminiavę Dolengo ir Ostojos herbus turintys
bajorai. Bet, remiantis tvirtomis giminės ir šeimos demokratinėmis
pažiūromis, visa tai buvo laikoma gilioje paslaptyje. XIX amžiuje
giminę užgriuvo negandos. Pralaimėjus 1863-ųjų sukilimą, už dalyvavimą
jame dalis šeimos ir artimųjų buvo ištremta į Sibirą, dvarai išdraskyti,
turtas išgrobstytas. Likęs siaurutis žiedas su juoda emale vietoj
akutės (toks buvo pralaimėjusių sukilėlių gedulo ženklas) liudija,
kad iširo ir Silvijos senelės pirmosios sužadėtuvės. Po negandų
sugebėta įsikurti pamaskvėje. Užaugę sūnūs pasklinda po Rusiją.
Vienas tampa net caro prokuroru, kitas - artistu ir revoliucijos
metais miršta iš bado Peterburge, trečiasis tampa agronomu Omske,
o dvaras pamaskvėje neklesti. Žinančiųjų pasakota, jog visi jo
valdytojai buvę per daug geranoriški. Visiems viskuo padėdavę
veltui. Vienas iš senelės sūnų, Zigmundas Sabinskis, tapęs caro
armijos karininku, pokylyje susipažįsta su Ermina Derbishir, pagal
kilmę - angle. Erminos seneliai dar XIX a. viduryje buvo atvykę
iš Anglijos į Rusiją tiesti geležinkelių. Šokis pokylyje buvo
lemtingas. Susikuria šeima, gimsta dvi dukros - Silvija ir Vanda.
Motinos giminė įskiepija vaikaitėms ne tik anglikonų tikėjimą,
bet ir angliškos aristokratijos bruožus.
Rusijos revoliucija iš pagrindų pakeičia visos šeimos gyvenimą.
Visa, kas turėta, įsigyta ar paveldėta, vėl prarandama. Tik Z.Sabinskio
išsaugotų senųjų Lietuvos bajorystės dokumentų dėka, padedant
tuometiniam Lietuvos atstovui Maskvoje poetui Jurgiui Baltrušaičiui,
taip pat ir keičiantis įkaitais, nes Z.Sabinskis, kaip karininkas,
buvo sovietų areštuotas, visai šeimai leidžiama grįžti į Lietuvą.
O kur jos angliškosios pusės dalis? Dvi Erminos seserys - Roza
ir Anna, ištekėjusios už rusų (viena - už juristo, kita - už gydytojo),
taip ir lieka sovietų Rusijoje. Trečioji sesuo Selina, ištekėjusi
už anglo inžinieriaus, išvyksta į Australiją, brolis Fredas tampa
anglų pasiuntiniu Varšuvoje. Ir taip senos kilmingos lietuvių
giminės palikuonys, sumišę su anglų puritonišku krauju, kuriasi
jau Nepriklausomoje Lietuvoje, įsilieja į jos įvairiapusį kultūrinį
gyvenimą.
Žaliakalnyje yra mažutė Gruzdžių gatvelė, besileidžianti į Neries
pakrantę, kurios name, pažymėtame dešimtuoju numeriu, ir įsikuria
Sabinskių šeima. Tėvas tampa vienu iš Lietuvos kooperacijos propaguotojų
ir kūrėjų, bendradarbiauja su demokratiniu Kauno pasauliu. Namuose
lankosi žymūs visuomenės veikėjai demokratai, tap jų - ir "Lietuvos
žinių" redaktorė Felicija Bortkevičienė, rašytoja Lazdynų
Pelėda, kuri yra ir giminaitė, Vienožinskių šeimos atstovai, su
kuriais taip pat giminiuojamasi, pirmoji Nepriklausomos Lietuvos
teisėja Elena Jackevičaitė ir jos motina, dvarininkė nuo Rokiškio
Felicija Jackevičienė. Apsilanko ir motinos giminės anglai, pasklidę
po visą pasaulį, ir rusų emigrantai, besiskuriantys Lietuvoje.
Motina Ermina ir jos motina Eleonora Derbishir duoda toną visai
šeimai: niekada nesiskųsti, visada pasitenkinti tuo, ką turi ir
ką gali užsidirbti, pasidalinti, kad ir nedideliu kąsniu su savo
artimu. Senelė Eleonora savo vaikaitėms įskiepija nerašytą tiesą:
už nesavanaudiškumą Dievas atlygins. Namai atviri draugams, pažįstamiems.
Kulinarinėms išmonėms, receptų subtilumui skiriama daug dėmesio,
kvepia namų jaukumu.
Reikia pripažinti, jog E.Derbishir-Sabinskienė lietuviškai nekalbėjo,
tik suprato. Gerai kalbėti negalėjo, o bet kaip kalbėti jai neleido
angliškas išdidumas. Kokios bėdos beslėgtų, ji - visuomet tiesi,
dėvinti korsetą, pakelta galva.
Silvija, gabi visiems menams, tik grįžusi į Lietuvą pradeda mokytis
Dailės mokykloje, Ąžuolų kalne. Tačiau puritoniškai išauklėtai
jaunuolei mokyklos atmosfera pasirodo per daug bohemiška, ir dailę
ji palieka. Jos bute ant sienos visada traukdavo akį graži miniatiūra.
Kad tai jos darbas, šių eilučių autorė sužinojo neseniai, nes
kūrėjos aristokratiška prigimtis niekada neleido girtis atliktais
darbais.
S.Sabinskaitė įstoja į konservatoriją, nes muzikavimo pagrindus
jau turėjo, ir sėkmingai tęsia mokslą pas profesorę ir kompozitorę
Eleną Laumianskienę, baigia studijas prof. Stanislovo Ružickio
klasėje. Savo profesoriais, ypač E.Laumianskiene, didžiavosi,
žavėjosi jos profesionalumu, pedagoginiu talentu, jos nesavanaudiška
pagalba mokiniams ir geriausius pavyzdžius stengėsi perimti pati.
Dar besimokydama konservatorijoje, S.Sabinskaitė pradėjo užsiimti
privačiomis muzikos pamokomis. Silvijos komunikabilumas, ryškėjantis
pedagoginis talentas palaipsniui išplečia mokinių ratą. Jame -
daug tuometinio Kauno žydų elito atstovų, o mokytojos tolerancija,
gal ir kilmės įtaka padeda išlaikyti draugiškus mokinių tarpusavio
santykius.
Taigi namas Gruzdžių gatvėje tampa kone muzikos mokykla. Visą
dieną beveik kas valandą mokiniai keičia vienas kitą, o mokytoja,
rodos, niekada nepavargstanti, neaimanuojanti, kantriai užsiiminėjanti
su kiekvienu, tik ką pradedančiu liesti pirštais klavišus, draugišku
bendravimu žadina kiekvieno mokinio dvasinį pasaulį. Per ją mes,
jos mokiniai, supratome, jog muzikų muzikas - tai Johanas Sebastijanas
Bachas, kad jo muzikoje slepiasi pasaulio išmintis ir skausmas,
nors skambinti jo kūrinius ne visada norėdavome. Ne taip jau paprasta.
Silvijos nuomone, muzikos, kaip ir matematikos, turi mokytis visi,
kurie nori tapti inteligentais, tačiau konservatorija - tai profesionalų
mokykla, o jais tampama tik turint talentą. Profesionalių muzikų
atžvilgiu buvo itin kategoriška. Kritikavo tuos, kurie bravūrine
technika bando paslėpti savo dvasinį skurdumą, o šis vis iškyla
iš kiekvienos natos.
S.Sabinskaitė visuomet didžiavosi savo socialine, t.y. netekėjusios,
nepriklausomos, savarankiškos moters padėtimi. Laikė neprotingomis
moteris, kurios dėl vyrų pameta galvas, leidžiasi jų skriaudžiamos
ir tuo skriaudžia savo vaikus. Tačiau visada kiek galėdama stengėsi
padėti savo mokiniams, pakliuvusiems į "beprotiškos"
meilės verpetą.
Mes, jos mokiniai, grožėjomės savo mokytojos elegantiška išvaizda.
Ji buvo gražaus sudėjimo, aštrių veido bruožų, lygiai sušukuotais
plaukais. Mėgo mėlyną ir pilką spalvas, gražius batus, gerai pasiūtus,
bet ne prabangius apdarus, todėl ne viena svajodavome, kad, kai
užaugsime, rengsimės taip kaip panelė Silvija.
Nors buvo muzikė, bet savo rankų liguistai netausojo. Medinis
namelis Gruzdžių gatvės atšlaitėje buvo apsuptas jos išpuoselėto
sodelio ir gėlyno. Įvairiausi augalai ir augaliukai, derantys
savo spalvomis ir formomis, kalbėjo apie mūsų mokytojos subtilų
skonį. Santykiuose su žmonėmis intuityviai jausdavo kito nesąžiningumą,
nenuoširdumą, savanaudiškumą, apgaulę, tai tiesiai vadindavo dvasiniu
nuosmukiu ir tokių žmonių vengdavo.
Du kartus per metus rengdavo savo mokinių koncertus. Jiems ruošdavomės
visą pusmetį. Koncerto dieną visa erdvi medinio namo svetainė
su senoviniais paveikslais, kilimais ir portjeromis virsdavo koncerto
sale. Pasieniais ant kėdžių ar giliai įkritę į minkštasuolius
sėdėdavo išsipuošę tėveliai, daugiausia mamos. Dalyvaudavo vienas
kitas muzikinio pasaulio atstovas. O po koncerto jauki namų atmosfera
tapdavo mūsų jaunatviškų pasilinksminimų sale, kur, be pokalbių
apie muziką, muzikavimą, būdavo ir šokama, ir deklamuojama, ir
geriama arbata iš porceliano indų.
Praūžė Antrasis pasaulinis karas. Likimas išardė ir židinį Gruzdžių
gatvėje. Ne vienas, šildęsis prie jo, išėjo Amžinybėn. O mūsų
muzikos mokytoja, susitaikiusi su likimu ir persikėlusi į kooperatinį
butą Žaliakalnio daugiaaukščiame name, ir čia liko ištikima savo
gyvenimo būdui ir tiesai. Į jos butą su senais paveikslais, vazomis
ir namų jaukumu lyg persikėlė namelio Gruzdžių gatvėje nuotaika.
Ji vėl mokė pradedančiuosius skambinti, daug dėmesio skirdama
geram "rankos pastatymui", lankoma savo buvusių mokinių,
net atsidūrusių užjūriuose. Ji vaišindavo juos pačios keptais
ypatingo skonio kepinėliais, kurių kiekviename slypėjo kokios
nors močiutės ar pramočiutės recepto paslaptis. O ne vienas buvęs
mokinys tęsė ir jos nuveiktą darbą. Tai ilgamečiai Kauno konservatorijos,
M.K.Čiurlionio meno mokyklos pedagogai Rita Štaraitė-Stankevičienė,
Danutė Vitortaitė-Narkevičienė, Aleksandras Jurgelionis, akompaniatorė
Gražina Augulytė, Mykolas Paulavičius, choro dirigentė Gražina
Vaišnoraitė ir daugelis kitų aktyvių koncertų lankytojų ir muzikos
propaguotojų.
Pati muzikos mokytoja, senosios bajorijos palikuonė Silvija Sabinskaitė
1996 metų ankstyvą pavasarį insulto ištikta atgulė ir ilsisi Petrašiūnuose.
Danutė VAILIONYTĖ
© 2001 "XXI amžius"
