Atnaujintas 2001 m. gruodžio 19 d.
Nr.95
(1004)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Atmintis
Kultūra
Žvilgsnis
Darbai
Retro
Likimai
Kryžkelės
Nuomonės
Lietuva
Lietuva. Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai

Žmogus yra apdovanotas atskirti gera nuo pikto

JAV gyvenantis, bet dažnai į Lietuvos universitetus dėstyti atvykstantis prel. prof. Antanas RUBŠYS žinomas kaip Šventojo Rašto specialistas. Neseniai viešėjęs Lietuvoje prelatas mielai atsakė į "XXI amžiaus" klausimus. Penktadienio numeryje spausdinome pirmąją jo interviu dalį, o šiandien skaitykite antrąją dalį.

Dievo įkvėptas Šventasis Raštas yra pripažintas įvairių krikščioniškų tradicijų. Jūs parengėte naują Senojo Testamento vertimą lietuvių kalba. Ar kitos krikščioniškos konfesijos pasinaudojo jūsų vertimu? Ar buvo bendrų pasitarimų?Koks šių pasitarimų rezultatas, panaudojant jūsų vertimą visai lietuvių tautai?

Taip! Visiems krikščionims, - ir Katalikų Bažnyčiai, ir protestantų bei ortodoksų bendrijoms, - Šventasis Raštas yra Dievo Knyga, o ne Knyga apie Dievą. Anot Tautų apaštalo Pauliaus, "...Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui" (1 Tim 3, 16).
Mano Senojo Testamento vertimu pasinaudojo Lietuvos Biblijos draugija, 1999 metais išleisdama ekumeninį Biblijos, arba Šventojo Rašto, leidimą. Be to, pasirodė leidimas be deuterokanoninių knygų ir Psalmynas kartu su ekumeniniu Naujuoju Testamentu. 2001-aisiais pasirodė ir kišeninis Biblijos, arba Šventojo Rašto, ekumeninis leidimas.
Pasirodžius mano bandomajam Senojo Testamento leidiniui (Putnam, CT; 1992-1995), Lietuvos Biblijos draugija panoro prisidėti prie jo skleidimo. "Kad galėtų gauti finansinę Jungtinių Biblijos draugijų paramą, - rašo kun. Vaclovas Aliulis, Lietuvos Biblijos draugijos prezidentas, Prizmės žurnale, - turėjo prisitaikyti prie reikalavimų, visame pasaulyje jos taikomų Biblijos leidiniams: nedėti teologinių komentarų, į atskirą bloką išskirti Senojo Testamento deuterokanonines knygas. Vyskupų Konferencija ir vertėjas sutiko, kad LBD rengtų tokį leidinį, siūlytų pataisų bei patobulinimų vertimo tekstui." Gaila, kad tarpkonfesinė redakcijos komisija, neturėdama hebraisto, rėmėsi tik prancūziškais bei angliškais ekumeniniais vertimais, literatūrinės lietuvių kalbos išmanymu ir savo išmone, įterpė esminių pataisų ir savitų bei miglotų patobulinimų, net nepranešdama ir nepasitardama su vertėju. Įvesdama savitą hebrajiškųjų raidžių perrašymą, ji ne tik jo nuosekliai nesilaikė, bet ir sukūrė sumaištį asmenvardžių ir vietovardžių rašyme. Tiesa, LBD redakcinė komisija dirbo Lietuvoje, o vertėjas buvo toli, už Atlanto. Vis dėlto labai nusivyliau, - drauge su kun. Vaclovu (Prizmė, 2000/4), - nes esminės pataisos ir saviti migloti patobulinimai be vertėjo žinios - sutikimo - daro ekumeninį leidimą kitokį. Beje, LBD redakcinė komisija ne sykį tarėsi su vertėju dėl neesminių pataisų ir patobulinimų.
Ekumeninis LBD leidimas yra svarbus Lietuvai. Svarbus, kad tokio leidimo sulaukėme; svarbus, nes patrauklus išvaizda; svarbus, nes lengva su juo visur keliauti. Duok Dieve, kad raidžių perrašymo bėdos ir kiti migloti įvaizdžiai nekliudys toliau tikslinti Knygos iš Dievo vertimą į lietuvių kalbą. Atmintis, tautos tikėjimo atmintis ir sklandi Knygos iš Dievo kalba skatins jos skaitymą.

Tyrinėdamas Dievo išrinktosios tautos ir pirmųjų krikščionių istoriją bei su Šventuoju Raštu susijusius kraštus, tautas ir religijas, susidūrėte ir su musulmonų religija, ir tos religijos išpažinėjais. Juk 1987 metais esate išspausdinęs knygą "Islamas: religija, kultūra, valstybė". Šiandien iškyla musulmonų religijos išpažinėjų, tiek santūriųjų, tiek kraštutiniųjų, vaidmuo, reikšmė ir net grėsmė Vakarų pasaulio kraštams ir tautoms, jų kultūrai ir civilizacijai. Kokia jūsų pažiūra į šių dienų pasaulio situaciją po teroristų iš Rytų išpuolio ir Vakarų kraštų, ypač JAV, pastangų apsisaugoti ir net sunaikinti teroristų lizdus Rytuose? Gal savo atsakymą galite praturtinti Šventojo Rašto išmintimi?

Šių dienų pasaulio situacija po Osamos bin Ladeno ir "Al Qaida" teroristų išpuolio yra kraupi, tačiau tai nėra karas tarp islamo ir krikščionybės ar tarp Rytų ir Vakarų. Veikiau šių dienų pasaulio situacija yra bendros Jungtinių Tautų - ir Vakarų, ir Rytų - pastangos teisti kraupaus O. bin Ladeno ir "Al Qaidos" teroro nusikaltėlius. O. bin Ladeno ir "Al Qaidos" islamas yra islamo parodija - vulgarus talibų "grynojo islamo" skelbiamas fanatizmas.
Tiesa, musulmonų džihadas - pastangos skleisti islamą, mesijinė savimonė buvo ir yra stipri. Tačiau Koranas draudžia naudoti prievartą skelbiant islamą. "Religijoje negali būti prievartos" (Koranas, sura 2,256). Šis Korano principas daugeliui islamo kartų buvo pakantumo norma. Mahometui mirus, islamas metėsi jėga nešti žmonijai savo tikėjimą. Islamas yra religija-kultūra-valstybė. Arabų armijos išėjo su kardu suislaminti tuometinį pasaulį, lyg paneigdamos reiklųjį Korano principą. Arabai didžiavosi naujai pasiekta politine islamo vienybe. Be to, iškilo genialūs karvedžiai, kuriems parūpo galimybės ieškoti grobio turtingose Arabijos pusiasalio, Bizantijos, Persijos valdose. Dažnai teigiama, kad musulmonų armijos, verždamosi per senąjį pasaulį, privertė ginklu užkariautas tautas tapti musulmoniškomis. Tai nėra istorinė tiesa. Musulmonai nežudė tų, kurie atsisakė priimti jų tikėjimą. Žinoma, ir tada, kaip ir dabar - pervartos ir lūžių metais - tarp musulmonų buvo fanatikų. Musulmonų karvedžiai ir kalifai nesistengė dauginti musulmonų prievarta. Jie kur kas labiau domėjosi grobiu - duokle ir mokesčiais.
Žmogaus santykį su Dievu musulmonai suvokia kitaip nei krikščionys. Anot islamo, žmogus - Adomas ir Ieva - yra sukurtas ypatingu būdu, apdovanotas galia kalbėti, suprasti, mokytis, atskirti tai, kas gera, nuo to, kas pikta, tai, kas teisinga, nuo to, kas klaidinga. Adomas buvo sukurtas kaip Dievo kalifas - įgaliotinis žemėje. Būdamas Alacho įgaliotinis ir pirmasis žmogus kūrinijoje, Adomas buvo ir pirmasis pranašas, siųstas mokyti apie Dievą. Per Adomą žmonijai buvo duotas aiškus įstatymas - islamas. Jis buvo ir amžinai lieka atsidavimas Dievui. Nenuostabu, kad islamas teigia, jog visi žmonės gimsta kaip musulmonai: nekalti, tyri ir laisvi. Gimtosios - pirmapradės - nuodėmės sąvoka yra priešinga islamui. Ribotam kūriniui nėra nuodėmė gimti silpnam ir trapiam bei būti silpnam ir trapiam. Kuo žmogus tampa po gimimo, priklauso nuo aplinkos ir išorinės įtakos. Religija ženklina visą žmogaus tikėjimišką, kultūrinį ir politinį atsidavimą Dievui. Religija yra musulmono gyvenimas; žmogaus gyvenimas pagrįstas šariatu - teisėtvarka - "liepimu daryti gera ir draudimu blogai elgtis". Vakarų kultūrinis pranašumas - slegiantis iššūkis islamui ir musulmonų religijai bei gyvenimo būdui. Mat reikia apsiprasti su kultūra ir gyventi pasaulyje, valdomame kitatikių, kuriems, nežinia kodėl, sekasi. Būdinga, kad islamo valstybei subirus į karalystes, respublikas bei diktatūras, ir civilizacijai nusmukus, islamas lieka tas pats savo religija - tikėjimu. Kultūrinis Vakarų pranašumas ir skirtingas islamo valstybiškumas - šiandienis islamo tragizmas, kuris reiškiasi kraupiu O. bin Ladeno ir "Al Qaidos" vulgariu islamu.
II Vatikano Susirinkimas pareiškė: "Mūsų metu, kai žmonija vis labiau vienijasi ir ryšiai tarp įvairių kraštų darosi glaudesni, Katalikų Bendrija su didesniu atsidėjimu žvelgia į savo santykius su nekrikščionių religijomis. Vykdydama savo uždavinį - ugdyti vienybę ir svetingumą ne tik tarp atskirų žmonių, bet ir tautų, pirmoje eilėje ji kreipia dėmesį į tai, kas visiems žmonėms yra bendra ir veda į tarpusavio draugystę.(...) Katalikų Bendrija... su pagarba žvelgia į musulmonus, garbinančius vieną Dievą - gyvą ir esantį iš savęs, gailestingą ir visagalį dangaus ir žemės kūrėją, kalbėjusį žmonėms.
(...)Nors Jėzaus jie ir nepripažįsta Dievu, bet gerbia jį kaip pranašą ir gerbia mergele likusią jo motiną Mariją bei kartais net pamaldžiai jos šaukiasi. (...) Be to, jie laukia teismo dienos, kada Dievas atlygins visiems prikeltiesiems žmonėms. (...)Nors šimtmečių būvyje tarp krikščionių ir musulmonų buvo kilę daug nesantaikos ir priešiškumo, šventasis Sinodas ragina visus pamiršti praeitį, stengtis vienas kitą nuoširdžiai suprasti ir bendromis jėgomis saugoti bei nešti žmonėms socialinį teisingumą, dorinį gėrį, taiką bei laisvę".

Kas dar skaitytojui žinotina?

Sakoma, kad apetitas ateina bevalgant! Imk ir skaityk Šventąjį Raštą! Kviečiu domėtis Knyga iš Dievo, nes ji kalba apie dabar, prakalbindama skaitytoją dabarties raizgyne, duobėtame gyvenimo kelyje ir primindama žmogui Tiesą - amžinąją gyvenimo atmintį.

© 2001 "XXI amžius"

 


Prel. prof. Antanas Rubšys

Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija