Atrodo, čia vėl Lietuva!
Pelesos lietuviškos vidurinės mokyklos dešitmečio minėjimas

Su džiugesiu priėmiau žinomo Vilnijos krašto visuomenininko, žymaus žurnalisto, kilusio iš Dubinių kaimo Gudijoje, daug prisidėjusio atkuriant lietuvybės židinius Pelesoje, kvietimą dalyvauti Pelesos lietuviškos vidurinės mokyklos 10-mečio atkūrimo jubiliejinėje šventėje. Esant gražiam saulėtam rudeniškam orui, rugsėjo 29 dienos rytą važiavome per Eišiškes, po to Baltarusijoje per Rodūnią, pasukę į pietus, po dešimties kilometrų pasiekėme Pelesą.
Didžiulis Pelesos kaimas yra nutįsęs iš rytų į vakarus, prisišliejęs prie Pelesos upės ir gavęs jos vardą, apgyvendintas daugiausia lietuvių. Šis buvęs Lietuvos kraštas buvo labiausiai gudinamas, lenkinamas, rusinamas, tačiau Pelesos lietuviai atsilaikė prieš nutautinimą ir išsaugojo savo gimtąją kalbą iki šiol, nors šis kraštas jau seniai atplėštas nuo Lietuvos.
Pirmoji lietuviška mokykla Pelesoje buvo pastatyta 1913 metais, tačiau Pirmojo pasaulinio karo metu jos veikla nutrūko. Apdegus mokyklos pastatui, ji 1917 metais įsikūrė ūkininko Jono Kaliausko pirkioje. Čia vaikus mokė mokytoja P.Petrulėnaitė. 1918 metais lietuviškos mokyklos pastate įsikūrė lenkiška mokykla. Vykstant kovoms dėl Lietuvos nepriklausomybės, mokslas dažnai buvo nutraukiamas. Po to, kai šį kraštą 1920 metais okupavo Lenkija, 1921-aisiais Pelesoje veikė lenkiška mokykla. Lietuvių kalbos joje mokė mokytojas J.Laukaitis. Tarpininkaujant ir padedant "Ryto" draugijai, buvo gautas leidimas atkurti lietuvišką mokyklą. Čia tuo metu dirbo daug patriotiškai nusiteikusių mokytojų: M.Bigelis, K.Čibiras, O.Guobytė, J.Kardelytė-Kvesnickienė, S.Mozuraitė, S.Nedzveckaitė ir kt. 1933 metais mokykla vėl uždaroma, paliekant vos kelias lietuvių kalbos valandas lenkiškoje mokykloje. Lietuviškos mokyklos vietoje E.Čerlionytė įsteigė skaityklą. 1945 metais vietoje lietuviškos atidaryta rusiška mokykla. Nors pelesiečiai dėl lietuviškos mokyklos atkūrimo rašė prašymus ir netgi siuntė delegacijas į Minską, Vilnių, Maskvą, tačiau leidimo taip ir negavo. 1957-1958 mokslo metais buvo gautas leidimas lietuvių kalbos pamokoms rusiškoje mokykloje. Netrukus, 1962-aisiais, buvo uždaryta ir Pelesos bažnyčia, kuri vaidino ne tik svarbų vaidmenį dvasiniame gyventojų gyvenime, bet ir padėjo ugdyti lietuvybę. (Pelesos lietuvių kova už savo tautines teises bei bažnyčios atstatymą, vykusi sovietiniais metais, atsispindėjo Lietuvoje ėjusiame pogrindžio žurnale "Aušra". Jame buvo dedami Pelesos ir kitų Gudijos vietovių lietuvių pareiškimai sovietinės valdžios instancijoms, pateikiama sunki Gudijos lietuvių padėtis. Medžiagą "Aušrai" rinkdavo daugiausia Antanas ir Algirdas Patackai. - red.)
1988 metais, prasidėjus Sovietų Sąjungoje persitvarkymo procesui, atsirado galimybė susigrąžinti bažnyčią ir pradėti lietuvių kultūros centro kūrimą. "Po daugelio priespaudos metų Pelesoje 1989 metais mūsų pačių pastangomis atgauta ir atstatyta įspūdinga, šviesi akmeninė mūsų senelių ir tėvų pastatyta Šventojo Lino kankinio bažnyčia. Dažnai čia atvyksta pasimelsti ir gretimų parapijų tautiečiai, dažni svečiai iš Lietuvos. Ypač iškilmingi būna atlaidai", - taip rašo savo atsiminimuose neseniai išleistoje knygoje Izidorius Šimelionis ("Vilnija šimtmečio verpetuose". - Vilnius, 2002. P. 399). Bažnyčia buvo atstatyta per devynis mėnesius. 1990 metais į Pelesą atvyko sielovadiniam darbui kunigas Kastytis Kriščiukaitis.
Pirmą kartą Pelesoje teko dalyvauti bažnyčios šventinimo (šventino arkivyskupas Julijonas Steponavičius) šventėje, vykusioje per tradicinius Šv. Lino kankinio atlaidus. Šventėje dalyvavo gausiai žmonių: daugelis Sąjūdžio lyderių, patys sąjūdininkai, Kauno choras "Leliumai", pučiamųjų orkestrai, vietiniai ir aplinkinių apylinkių gyventojai, lietuviai iš visos Baltarusijos, buvo lietuvių iš Seinų. Visų veiduose buvo pastebimas džiugesys ir viltis, kad ateityje čia lietuvybė ir toliau gyvuos bei bus puoselėjama. Tai kalbėjo bažnyčios atstatymo organizatoriai, jų rėmėjai, visuomeninių organizacijų atstovai, Lietuvos kultūros ir švietimo ministerijos vadovai.
Pastačius bažnyčią, reikėjo atkurti pirmuosius lietuvių kultūros Gudijoje namus su lietuviška mokykla. 1992 metų rudenį lietuviška mokykla su bendrabučiu ir koncertų sale buvo atstatyta, ir Pelesoje vėl pradėjo sklisti lietuviškas žodis kartu su bažnyčios šviesa. Prie mokyklos vėl pražydo gėlės, sužaliavo vaismedžiai. Nors 1992-1993 mokslo metais skambutis atkurtoje mokykloje suskambo dar klebonijoje, tačiau mokyklos atidarymo iškilmės įvyko 1993-iųjų sausio 6 d. per tradicinius Trijų Karalių atlaidus. Baltarusijos švietimo ministras V.Gaisionokas įteisino lietuviškos vidurinės mokyklos darbą, o Lietuvos kultūros ir švietimo ministras D.Kuolys nuoširdžiai rūpinosi moksleiviais ir mokytojais. Pirmųjų mokinių buvo nedaug, tik aštuoni, tačiau kasmet gausėjo jų gretos, pasklidus garsui visoje Baltarusijoje apie lietuvišką mokyklą.
Dabar mokykla, minėdama savo dešimtmetį, turi 91 mokinį. Jie į Pelesą atvyksta iš įvairių šio krašto kaimų ir miestelių: Baltiškės, Druskėninkų, Jūrelių, Klaišių, Kurčiovcų, Lydos, Mažeikių, Orlių, Padvičio, Padubų, Paškovičių, Pavalakės, Pelesos, Rodūnios, Surkantų. Bendrabutyje gyvena pusė visų mokinių. Oficialus mokyklos pavadinimas - Pelesos nevalstybinė lietuvių vidurinė mokykla. Kadangi mokykla yra ne tik mokymo bazė, bet ir kultūros židinys, tai ji turi savo koncepciją ir veiklos programą. Pateiksiu keletą jos ištraukų: lietuvybės žadinimas, tautinių papročių ir tradicijų atgaivinimas, dvasinių vertybių skiepijimas, patriotizmo ir pilietiškumo ugdymas; lietuvybės darbas nepažeidžia kitų tautinių interesų, o ieškoma bendrų sąlyčio taškų; gerbiama gudų ir valstybinė baltarusių kalbos; švietimo politika neprieštarauja Baltarusijos Respublikos konstitucijai, švietimo įstatymams; lietuvių mokykla veikia tautinių mažumų švietimo teisėmis, vadovaujasi Lietuvos ir Baltarusijos Respublikų švietimo vadovų suderintu mokymo planu; mokykloje dėstoma valstybinė baltarusių kalba, Baltarusijos istorija, skiepijama pagarba baltarusių ir lietuvių tautų istorijai.
1993 metų pavasarį buvo pradėti, o žiemos pradžioje baigti statyti trys gyvenamieji namai mokytojams. Padaugėjus mokinių, pelesiečiai, vėl vadovaujami kraštiečio Izidoriaus Šimelionio ir žymiosios pelesietės, lietuvybės puoselėtojos, Marijos Kruopienės, besirūpinančios lietuvių bendruomenės reikalais, ėmėsi statyti priestatą, kad galėtų tilpti visa vidurinė mokykla. Architektas Saulius Šimelionis parengė projektą pagal visus bendrojo lavinimo mokykloms keliamus reikalavimus. Pelesos vidurinė lietuviška mokykla 1995 mokslo metais darbą pradėjo naujame erdviame priestate. Pirmame aukšte įsikūrė erdvi valgykla, virtuvė su šiuolaikine įranga ir visų mėgstama su visais patogumais pirtis, pagalbinės patalpos, antrame aukšte yra trys šviesūs butai mokytojams. Čia atidaryta kaimo ambulatorija vaikams ir suaugusiesiems. Veikia bendrosios medicinos praktikos ir stomatologijos kabinetai. Pirmame aukšte skoningai įrengtoje salėje vyksta koncertai, sporto varžybos, minėjimai. Spindinti lietuvybės šviesa iš mokyklos siekia ne tik Lydą, bet ir dar ne visai nutautėjusius Rodūnės, Varanavo, Nočios ir Benekionių parapijų kaimus. Mokykloje visi mokomieji dalykai yra dėstomi lietuviškai, dirbama pagal Baltarusijos Respublikos tautinių mažumų mokyklų mokymo planus ir programas. Jau išleistos trys abiturientų laidos. Daugelis abiturientų tęsia mokslą Lietuvos aukštesniosiose, o aštuonetas - net ir aukštosiose mokyklose. Mokykloje yra dėstomųjų dalykų mokomieji kabinetai. Su mokiniais dirba kvalifikuoti, savo profesiją mėgstantys, mokinius ir bendruomenės narius gerbiantys mokytojai. Po pamokų moksleiviai dalyvauja įvairiuose būreliuose, ansambliuose.
1996 metais istorijos mokytoja A.Česonienė įrengė mokyklos etnografinį muziejų, kurio medžiaga panaudojama per pamokas. Muziejuje vyksta mokyklos ir lietuvių bendruomenės tautinės šventės, vakaronės, susitikimai su svečiais. Mokyklos koridorius puošia nuotraukų ciklas "Pelesos kelias", kuriuo autorius - alytiškis Vytautas Stanionis. Mokykloje veikia biblioteka, kurioje sukaupta 9000 knygų. Bibliotekininkė N.Andrušaitienė kiekvienais metais organizuoja tradicine tapusią "Knygos šventę", į kurią kviečiami rašytojai, žymių knygnešių ainiai.
Lietuviškos mokyklos minėjimas buvo pradėtas šv. Mišiomis ąžuolo vainikais papuoštoje bažnyčioje. Gausiai susirinkę žmonės dalyvavo ne tik mokyklos šventėje, bet ir parapijos atlaiduose, ėjo procesijoje. Šv. Mišias aukojo kunigai K.Kriščiukaitis ir svečias iš Lenkijos, dirbantis Kruopoje. Bažnyčioje skambėjo lietuviškai giedamos giesmės. Klebonas pamoksle gražiai nušvietė atkurtosios bažnyčios vaidmenį ne tik lietuvių bendruomenėje, bet ir visų pelesiečių gyvenime, įvertino lietuviškos mokyklos reikšmę palaikant ir puoselėjant lietuvybę šioje Gudijos srityje. Pasibaigus šv. Mišioms, parapijos atstovai įteikė pyragus ir lininius lietuviškus rankšluosčuis Tautinių mažumų ir išeivijos departamento generaliniam direktoriui Antanui Petrauskui, mokyklos direktoriui Alfonsui Švelniui, Pelesos bažnyčios ir mokyklos atkūrimo organizatoriui I.Šimelioniui. Iškilmės buvo tęsiamos mokyklos salėje. Sveikinimo kalbas sakė ir dovanas mokyklai teikė Tautinių mažumų ir išeivijos departamento generalinis direktorius A.Petrauskas, Lietuvos ambasadorius Baltarusijoje Jonas Paslauskas, Varanavo vykdomojo komiteto pirmininkas Vasilijus Jegorovas, Lydos, Gardino, Seinų krašto lietuvių bendruomenių atstovai, "Pravdos" kolūkio pirmininkas. Man teko sveikinti Lietuvių katalikų mokslo akademijos ir akademiko Zigmo Zinkevičiaus (tyrinėjusio šio krašto lietuvių dialektologiją ir ne kartą buvusio Pelesoje) vardu ir įteikti jo naujausią knygą. Kalbėjo šiltai žmonių ir mokinių sutikti, pelesiečiams gerai pažįstami ir žinomi I.Šimelionis, M.Kruopienė. Jų kalbose buvo jaučiama meilė šio krašto žmonių - lietuvių bendruomenei, Bažnyčiai, mokyklai, mokytojams, mokiniams. Sveikintojus vis keitė mokyklos ir kaimo dainininkai, šokėjai, kaimo kapelos muzikantai.
Nepastebėjome, kaip minėjimas peraugo į vakaronę, kurioje linksminosi ir darželinukai, ir senoliai. Skambėjo gražios dzūkiškos dainos. Išgirdome ir Pelesos lietuvių vidurinės mokyklos himną, kurio žodžius parašė mokytoja Danutė Beliūnienė, o muziką - mokytojas Petras Rimkus. Baigiantis iškilmingajam minėjimui, mokyklos direktorius Alfonsas Švelnys, padėkojęs už sveikinimus ir linkėjimus, pakvietė mokytojus ir mokinius, visiems padedant, sugiedoti mokyklos himną. Štai vienas posmelis:

Iškilo bažnyčios vėl mūrai,
Baltuoja brangi mokykla.
Anūkai lietuviškai kalba,
Atrodo, čia vėl Lietuva!

Grįždami namo aptarėme patirtus įspūdžius, dar kartą prisiminėme mokyklos atstovų iniciatyva jaukiame kiemelyje pastatytą įspūdingą ąžuolinį paminklą M.Mažvydui ir pirmosios lietuviškos knygos jubiliejui bei Pelesos lietuviškos mokyklos devyniasdešimtmečiui, prie įvažiavimo į Lietuvių švietimo ir kultūros centrą pastatytą paminklinį akmenį kovotojams už Pelesos lietuvybę ir bažnyčios šventoriuje iškilusį monumentą genocido aukoms. Suvokėme, kad dabar drąsiai galima tvirtinti, jog Pelesos kultūros centras, įsikūręs tik už trylikos kilometrų nuo Lietuvos ir Baltarusijos sienos, yra tikros lietuvybės priešpilis, o esama lietuviška mokykla ne veltui savųjų ir kitataučių vertinama kaip pati didžiausia ir gražiausia tautinių mažumų mokykla visoje Gudijoje. Džiaugėmės, kad į antrą dešimtmetį Pelesos lietuvių vidurinė mokykla žengia su viltimi ir tikėjimu, jog čia ir ateityje visada skambės lietuviškas žodis ir daina. Mąstėme, kuo mes, gyvenantieji Lietuvoje, galėtumėm dar labiau padėti savo tautiečiams, kurie šimtmečiais neužmiršo mūsų lietuvių tikėjimo, papročių ir kalbos.

Prof. habil. med. dr. Leonas Laimutis MAČIŪNAS

© 2002"XXI amžius"