Atnaujintas 2002 m. lapkričio 6 d.
Nr.83
(1090)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Nuomonės
Laikas ir žmonės
Kultūra
Gimtas kraštas
Švietimas
Žvilgsnis
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Čia dar tebeatmenami Prezidento žingsniai

Prie paminklinio akmens prezidentui A.Smetonai Užulėnyje

Važiuojantys automagistrale Vilnius-Panevėžys Ukmergės rajono Taujėnų seniūnijos teritorijoje, be abejo, pastebi rodykles, nurodančias į prezidento Antano Smetonos gimtinę. Pavažiuoji keletą kilometrų ir atsiduri Lėno krašte. Čia daug kas mena prieškario Lietuvos prezidento Antano Smetonos žingsnius. Gali surasti ir senolių, dar menančių savo kraštietį, ir jo giminaičių. Tose apylinkėse gyveno ir tebegyvena nemažai žmonių, turinčių Smetonos pavardę. Užulėnis - nedidukas kaimas, jame likę tik keletas sodybų. Tačiau būtent čionai važinėja ekskursijos, stabteli pro šalį važiuojantys žmonės.
Netoliese yra Užugirio kaimas. Baudžiavos laikais ta vietovė priklausė Taujėnų valdytojams didikams Radviloms. Užugiryje gimė baudžiauninkas Jonas Smetona, paveldėjęs iš tėvo Kazimiero ketvirtį valako žemės ir pusę dūminės pirkios. Jis vedė Julijoną Kartanaitę iš Kartanų kaimo. Kaip teigiama Broniaus Kviklio enciklopediniame žinyne "Mūsų Lietuva", jaunikis J.Smetona savo nuotaką išsipirko iš Šilų dvaro, sumokėdamas dešimt rublių ir tris gorčius medaus. Smetonų šeima, įsikūrusi Užulėnyje, susilaukė septynių vaikų, Antanas buvo šeštasis, gimęs 1874 m. rugpjūčio 10-ąją. Jis vėliau tapo žymiu laikraštininku, valstybininku, politiku, pirmuoju ir paskutiniuoju Nepriklausomos Lietuvos Respublikos prezidentu. Smetonų sodybos neišliko. Šiuo metu čia galima pamatyti tik išlietus pamatus, kur kadaise stovėjo pastatai. Stūkso nedidelis paminklinis akmuo su bronziniu A.Smetonos bareljefu.


Atrodo, čia vėl Lietuva!
Pelesos lietuviškos vidurinės mokyklos dešitmečio minėjimas

Su džiugesiu priėmiau žinomo Vilnijos krašto visuomenininko, žymaus žurnalisto, kilusio iš Dubinių kaimo Gudijoje, daug prisidėjusio atkuriant lietuvybės židinius Pelesoje, kvietimą dalyvauti Pelesos lietuviškos vidurinės mokyklos 10-mečio atkūrimo jubiliejinėje šventėje. Esant gražiam saulėtam rudeniškam orui, rugsėjo 29 dienos rytą važiavome per Eišiškes, po to Baltarusijoje per Rodūnią, pasukę į pietus, po dešimties kilometrų pasiekėme Pelesą.
Didžiulis Pelesos kaimas yra nutįsęs iš rytų į vakarus, prisišliejęs prie Pelesos upės ir gavęs jos vardą, apgyvendintas daugiausia lietuvių. Šis buvęs Lietuvos kraštas buvo labiausiai gudinamas, lenkinamas, rusinamas, tačiau Pelesos lietuviai atsilaikė prieš nutautinimą ir išsaugojo savo gimtąją kalbą iki šiol, nors šis kraštas jau seniai atplėštas nuo Lietuvos.