Atnaujintas 2002 m. lapkričio 6 d.
Nr.83
(1090)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Nuomonės
Laikas ir žmonės
Kultūra
Gimtas kraštas
Švietimas
Žvilgsnis
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Žilą senovę regėjusių meno kūrinių likimas -
restauratorių rankose

Restauratoriai (iš kairės)Paulius Kuodis, Audronė Davainienė ir Alfonsas Šiaulys

Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centro polichromuotos medienos restauravimo grupėje - penki specialistai. Grupės vadovė - aukščiausios kategorijos restauratorė, Vilniaus universitete chemiją baigusi Laima Kruopaitė.

Nesi kantrus - nėra ko ir dirbti

Restauratoriai privalo turėti atitinkamą išsilavinimą. Jiems reikalingos ir chemijos žinios, todėl tarp restauratorių yra ir universitetą baigusių chemikų. Pradėjusiam dirbti restauratoriui, nors ir turinčiam atitinkamą išsilavinimą, patikimi mažiau sudėtingi darbai. Tik po tam tikro laiko jis gali būti atestuojamas. Yra keturios restauratorių kategorijos. Kiekvienai jų priskiriami atitinkamo sudėtingumo darbai. Ar nori kelti kvalifikaciją, priklauso ir nuo paties žmogaus. Turintis aukštąjį išsilavinimą tikėtis aukščiausios (pirmosios) kategorijos gali tik po dvylikos darbo metų, o žmogaus su aukštesniuoju išsilavinimu tokią pat restauratoriaus kategoriją gali įgyti tik po šešiolikos metų. Ar tinkamas tokiam darbui, mato pats žmogus. Buvo tokių, kurie privalėjo palikti Centrą. Restauratoriaus darbas - labai specifinis, reikalaujantis begalinės kantrybės ir pasiaukojimo. Gal todėl kai kurie patys ir išeina. Tačiau buvo tokių, kurie, padirbėję kitur, atgal sugrįžo. Jie suprato, kad dirbti Centre - jų pašaukimas.