Abejotinos
pergalės kaina
Nuodingosios dujos kaip alternatyva tautų apsisprendimo
teisei
Atsitokėjusi nuo dviejų parų
košmaro, Rusija švenčia pergalę. Beveik nutilo balsai, raginantys
pradėti taikos derybas su čečėnais. Nuomonių apklausos rodo neįtikėtinai
išaugusį prezidento V.Putino populiarumą. O negausių žuvusiųjų
įkaitų giminių pasipiktinimo murmesys skęsta triumfo tiradose:
mes parodėme, kad Rusijos negalima parklupdyti... Net 85 proc.
Rusijos piliečių pritaria rusų kariškių veiksmams, šturmuojant
čečėnų užgrobtą teatrą. Bet ar ne per anksti džiūgaujama? Ar rusai
suvokia, dėl ko iš viso reikia džiaugtis? Juk žuvusiųjų vis tiek
nesugrąžinsi.
Nekenčiu terorizmo. Bet kartu esu ir už čečėnų tautos apsisprendimo
teisę. Galima tik išreikšti užuojautą žuvusiųjų giminėms ir artimiesiems.
Tačiau visą šį laiką nepalieka keisti įtarimai, leidžiantys suabejoti
ne tik rusų specdalinių šaunumu ar užgrobikų kraugeriškumu.
Smarkiausias išbandymas teko Rusijos vadovui. Jei jo pirmtakui
B.Jelcinui daug kas priekaištavo dėl neva per "minkštos"
pozicijos čečėnų sukilėlių atžvilgiu, tai V.Putinas dar savo valdymo
pradžioje pažadėjo čečėnus "skandinti išvietėse". Šių
principų jis neišsižadėjo ir įkaitų dramos metu. Visą laiką iki
puolamosios operacijos pradžios prezidentas pratūnojo šešėlyje
ir apsiribojo postringavimais apie rūpestį kiekvieno įkaito gyvybe.
O po šturmo jis tuoj pat kreipėsi į tautą ir atsiprašė, kad "neišsaugojo"
visų žmonių, ir net apsilankė ligoninėse, kur paguodė savo apnuodytus
tėvynainius.