Žilą senovę regėjusių meno kūrinių likimas -
restauratorių rankose

Restauratoriai (iš kairės)Paulius Kuodis, Audronė Davainienė ir Alfonsas Šiaulys

Restauratorė Greta Žičkuvienė vos ne kasdien akis į akį susiduria su senove

Polichromuotos medienos restauravimo grupės vadovei Laimai Kruopaitei darbe labai praverčia didinamasis stiklas Autoriaus nuotraukos

Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centro polichromuotos medienos restauravimo grupėje - penki specialistai. Grupės vadovė - aukščiausios kategorijos restauratorė, Vilniaus universitete chemiją baigusi Laima Kruopaitė.

Nesi kantrus - nėra ko ir dirbti

Restauratoriai privalo turėti atitinkamą išsilavinimą. Jiems reikalingos ir chemijos žinios, todėl tarp restauratorių yra ir universitetą baigusių chemikų. Pradėjusiam dirbti restauratoriui, nors ir turinčiam atitinkamą išsilavinimą, patikimi mažiau sudėtingi darbai. Tik po tam tikro laiko jis gali būti atestuojamas. Yra keturios restauratorių kategorijos. Kiekvienai jų priskiriami atitinkamo sudėtingumo darbai. Ar nori kelti kvalifikaciją, priklauso ir nuo paties žmogaus. Turintis aukštąjį išsilavinimą tikėtis aukščiausios (pirmosios) kategorijos gali tik po dvylikos darbo metų, o žmogaus su aukštesniuoju išsilavinimu tokią pat restauratoriaus kategoriją gali įgyti tik po šešiolikos metų. Ar tinkamas tokiam darbui, mato pats žmogus. Buvo tokių, kurie privalėjo palikti Centrą. Restauratoriaus darbas - labai specifinis, reikalaujantis begalinės kantrybės ir pasiaukojimo. Gal todėl kai kurie patys ir išeina. Tačiau buvo tokių, kurie, padirbėję kitur, atgal sugrįžo. Jie suprato, kad dirbti Centre - jų pašaukimas.

Meno kūrinys - didelis turtas ir jį privalu tausoti

Bažnyčiose esančios skulptūros yra kurtos ne liaudies meistrų, bet profesionalių menininkų - vietinių ir atvažiavusių ar pasimokiusių užsienyje. Tai profesionalų kūryba. Bažnyčios liaudies meistrus nenoriai įsileidžia, nes jos pageidauja turėti meno kūrinių.
Tačiau pasitaiko taip, jog, perdažius altorių ar sienas, atrodo, kad ta spalva nebesiderina su senosiomis meno skulptūromis. Tada ima ir netgi tais pačiais dažais jas uždažo. Ypač tai atsitinka su sidabruotomis skulptūromis. Jeigu meno kūrinys buvo nekokybiškai sidabruotas, jis patamsėja. Ta juoda spalva kažkam vėl nepatinka, ir ją uždažo.
Perdažytas kūrinys nebebus toks, kokį jį sukūrė menininkas prieš keletą šimtų metų. Senasis meno kūrinys vertingas savo autentišku senumu. Perdažius galima prarasti senąjį, vertingiausią vaizdą.
Neverta reikalų turėti su savo paslaugas siūlančiais apsišaukėliais. Klebonas iš tokio restauratoriaus privalo pareikalauti Kultūros ministerijos išduoto pažymėjimo, kuriame įrašyta jo vardas, pavardė ir turimos kvalifikacijos kategorija. Kiekvienas restauratorius kas penkeri metai peratestuojamas.

Kūrinys restauruojamas net apie metus

Bareljefas "Nuėmimas nuo kryžiaus" paimtas iš Čekiškės bažnyčios. Jis buvo dvylika sluoksnių uždažytas. Nors pati skulptūra nėra didelė, milimetro ar pusantro milimetro storumo dažų sluoksnis labai pakeitė drožybos plastiką, nekalbant apie spalvinį sprendimą. Jau negalima suprasti - ar tai medinis kūrinys, ar lietas iš gipso. Bet tai XVI amžiaus kūrinys, atvežtas iš Vokietijos. Nežinomi jo keliai į Lietuvą.
Iš pradžių buvo atlikti pasluoksniniai tyrimai. Tai buvo sužinota, atsargiai dirbant skalpeliu iki apatinio sluoksnio. Dvylika sluoksnių randama labai retai, šiaip jų būna trys keturi.
Kūrinių restauravimas trunka labai ilgai, kartais net iki metų. Dažniausiai nepavyksta naudoti tirpiklių, nors su jais būtų daug lengviau. Jeigu suminkštėja uždažymas, kartu suminkštėja ir autoriniai (senieji) dažai. Tada jie nusivalytų. Todėl sluoksnių paieška atliekama skalpeliu gramdant milimetras po milimetro, naudojantis didinamuoju stiklu. Darbas labai sunkus, reikalaujantis daug darbo sąnaudų, nepaprasto kruopštumo, atidumo ir išmanymo.

Prieš skulptūrą - kirviu ar pjūklu

Pasitaiko, kad skulptūra perkeliama į kitą nišą, altorių ar į bažnyčią. Ji nebetinka ten, kur ją norėtų pastatyti. Nepaisant to, kad tai yra senas ir vertingas kūrinys, jis kirviu ar pjūklu pamažinamas, susiaurinamas. Taip atsitiko su skulptūra "Nekalto Prasidėjimo Marija". Ji paimta iš Kauno M.K.Čiurlionio meno muziejaus. Šis ją gavo iš Alsėdžių bažnyčios. Iš kur čia atkeliavo, ankstesnis skulptūros kelias nežinomas.
Skulptūra buvo susiaurinta ir gerokai nupjauta. Kas tai padarė, konkrečiai apkaltinti nėra ko. Su tokiais dalykais restauratoriai dažnai susiduria. Kartais iš vieno personažo padaromas kitas. Jis nudažomas kitomis spalvomis.
Dabar restauruojamas XVI amžiaus kūrinys "Prisikėlęs Kristus", paimtas iš Akmens bažnyčios. Tai nemažai nukentėjusi, daug kartų perdažyta skulptūra.
Restauratorius jaudinanti problema ta, kai būna ne viena, bet grupė skulptūrų. Pasitaiko taip, kad jos išardomos. Tada paimama viena skulptūra ir ji nukeliauja į kitą bažnyčią. Taip išardomas skulptūros ansamblis.

Meno vertybėms - atitinkama apsauga

Už kūrinio saugumą turėtų atsakyti jo saugotojas - kunigas, zakristijonas, muziejus. Rūpestingas šeimininkas nenaudojamus daiktus sudeda taip, kad jų pelės negraužtų, nepultų medžio kenkėjai, neatsirastų pelėsių. Kad ir kokie tai būtų - ar medžio skulptūros, ar tekstilės dirbiniai.
Pernai restauratoriai žvalgėsi po Panemunės bažnyčias. Jie matė labai gražių pavyzdžių. Veliuonos bažnyčia turi savo muziejų. Jame - ir bažnytiniai spaudiniai, ir tekstilės dirbiniai, ir drožiniai iš medžio. Sudėti jie visi atskiroje patalpėlėje. Smagu tokius eksponatus matyti ir turistams, ir saviems parapijiečiams.
Jurbarko bažnyčios varpas, turbūt lietas Tilžėje, - po stogeliu. Jis netilptų uždaroje patalpoje. Varpas eksponuojamas šventoriuje.
Polichromuotos medienos restauravimo grupės vadovės Laimos Kruopaitės nuomone, kunigų seminarijose būtų neblogai įvesti paminklotvarkinę discipliną. Kunigas ateina į seną bažnyčią, kur yra daug įvairiausio paveldo: arnotų, senų baldų. Jis turi daug gerų norų, bet reikiamo išmanymo - ne. Tokias žinias ir turėtų gauti studijuodamas kunigų seminarijoje. Tai, žinoma, labai delikatus klausimas.

Paėmus žvakidę į rankas, iš susijaudinimo jos virpėjo

Eksponatas, kuris sąlyginai pavadintas apeigine žvakide, - vienintelis Lietuvoje. Dailės muziejus jį gavo iš Vilniaus Bernardinų bažnyčios. Tai XV-XVI amžių gotika. Ilgai nežinota, koks tai kūrinys. Atsiskleidė paslaptis, jos analogus mūsų menotyrininkams pastebėjus viename iš Skandinavijos šalių muziejų. Tada suprato, ką jie turi. Labai sunku buvo restauruoti eksponatą, nes visas jo kotas buvo suėstas medgraužių. Jis atrodė kaip rėtis. Skylutės buvo užkištos mase - kanifolija su vašku. Reikėjo iš visų skylučių pašalinti kietą masę. Atlikti tai reikėjo kruopščiai ir sąžiningai. Apeiginės žvakidės restauravimas truko per pusę metų. Šitokį darbą atliko aukščiausios kategorijos restauratorė Audronė Davainienė. "Kada šį eksponatą paėmiau į rankas, iš susijaudinimo jos virpėjo - tokia senove nuo jo dvelkė", - sakė aukščiausios kategorijos restauratorė L.Kruopaitė.

Bronius VERTELKA
Vilnius

© 2002"XXI amžius"