Vaiskus žydėjimas lino...
|
Dizainerė Onutė Kujelienė
Nuotrauka iš asmeninio albumo
|
Drabužių dizainerė, Kauno
skiautinių klubo vadovė Onutė Kujelienė netrukus su naujaisiais
darbais išvyks į Jungtines Amerikos Valstijas - išeivijos lietuvių
moterų bendraminčių kvietimu menininkė Lietuvą parodose reprezentuoja
ne pirmą kartą. O.Kujelienė sukūrė parodų ciklą "Mano Tėvynės
įvaizdis", o naujausius mišria technika atliktus kūrinius
skyrė Lietuvos heraldikai.
Skleidžia Lietuvos įvaizdį
Tremtyje augusi dailininkė, Skiautinių
klubo įsteigėja O.Kujelienė sakė, jog ten, Sibire, išmokusi iš
nieko padaryti daug ką. Moterys siuvo skiautinių antklodes, drabužiai
buvo lopas ant lopo. Tačiau, pasak jos, šiuo menu dizainerė susidomėjo
ne iš naivumo ar neturto. "Skiautinį meną "atradau"
Amerikoje", - šypsojosi pasakodama Onutė. Ten ji lankėsi
du kartus. Pirmą kartą prieš dešimt metų su Lietuvos delegacija
dalyvavo Los Andžele surengtose Lietuvių dienose. Tuo metu ji
dirbo drabužių modeliuotoja, kūrė eksperimentines drabužių kolekcijas
"Vaivorykštės" fabrike. Amerikoje susipažino su Vašingtono
lietuvių moterų draugijos pirmininke Genovaite Vasaitiene, kuri
ir pakvietė čia surengti autorines parodas.
1995 metais menininkė O.Kujelienė per pusmetį su savo drabužių
kolekcijomis aplankė Niujorko, Baltimorės, Klyvlendo parodų galerijas.
Ne tik rodė savo darbus, bet ir žvalgėsi, domėjosi parodų salėse,
ką sukūrė kiti. Čia jai labai patiko skiaučių meno darbai. Susipažino
su menininkėmis Gražina Narkus-Kramer, Ramute Aidiene ir kitomis
skiautininkėmis, kurios mielai pasidalijo savo patirtimi su kūrėja
iš Lietuvos. Onutė pamėgino sukurti skiautinių pati. Pavyko. Grįžusi
į Lietuvą, įkūrė skiautininkių klubą "Skiaučių menas",
kuris gyvuoja septynerius metus ir turi per penkiasdešimt narių.
Surengta daugybė teminių parodų Lietuvoje ir svetur. Panašiam
skiautinių klubui Vilniuje išradingai vadovauja Aldona Tamonytė.
Jau įkurta Respublikos skiautininkių klubų asociacija, trečius
metus jos narės atstovauja Lietuvai Europos skautinių festivaliuose,
vykusiuose du kartus Vokietijoje, Danijoje.
Šį kartą O.Kujelienė vyksta į Jungtines Amerikos Valstijas Birutės
ir Vytauto Zalatorių kviečiama. B.Zalatorienė - Čikagos lietuvių
moterų draugijos veikėja, tarybos narė, kurios rūpesčiu menininkė
savo naująją parodą surengs Čikagoje, taip pat ketina "Lietuvos
heraldikos" parodą eksponuoti Vašingtone ir kitur.
Menininkė kuria ne tik įdomius meno kūrinius, bet ir rašo eiles.
Ji paskaitė naujos parodos moto pasirinktu savo eilių posmelį:
"Mūs širdis pusiau padalijo/ Vienų Sibiras, kitų - Atlantas/
Vaiskus žydėjimas lino/ Vaidenas ant svetimo kranto..."
Ant svetimo kranto
O.Kujelienė ant svetimo Jenisiejaus
kranto atsidūrė dar būdama vystykluose. Partizano Alfonso Atkočiūno
našlė Ona su kelių mėnesių naujagime Onute, devynerių ir vienuolikos
metų dukrelėmis buvo nugrūsta į gyvulinį vagoną 1948-aisiais.
Atsidūrė šaltojoje Igarkoje. Mažajai Onutei Lietuva buvo svajonių
šalis, apie kurią girdėjo ilgesingas tremtinių dainas, klausėsi
mamos pasakų apie Eglę žalčių karalienę, legendų apie šalies senovę.
Mažos mergytės širdyje jau tuomet brendo kūrybiniai sumanymai,
kuriuos vėliau įprasmino savo parodose: "Vaidilutės",
"Žvelgiant nuo Birutės kalno", "Pajūrio legenda",
"Lietuvos pasakos" ir kt.
Lietuva mažajai tremtinei "kvepėjo obuoliais", duona
ir dar daugybe visokių dalykų, taip stigusių alkanoje tremtyje.
Į gimtinę ji grįžo pirmoji - parkeliavo būdama dešimties metų
su tremtinių vaikų grupe, kurią pargabeno valdžios leidimu vaikinas
Antanas Jonaitis, atvykęs į Igarką pas gimines. Onutė buvo mažiausia.
Visiems tėvai sukalė po medinę skrynutę, išlydėdami peržegnojo
ilgai, kelis mėnesius truksiančiai kelionei į tėvynę.
Maskvoje jaunasis globėjas varganą būrelį buvo nusivedęs į Raudonąją
aikštę, nufotografavo, kad vaikai nepamirštų, kieno dėka jie atsidūrė
"motinos Rusijos glėby". Fotografijų negatyvus A.Jonaitis
išsaugojo iki Atgimimo. Onutė pasakojo, jog tik tuomet susirado
savo gerąjį globėją ir pasidarė tas atmintinas fotografijas.
Gimtinėje - Siesikuose, Ukmergės rajone - gimtieji namai buvo
paleisti pelenais, dauguma kaimynų ištremti. Onutė apsigyveno
pas neregę tetą Padubičių kaime (Ukmergės r.). Čia baigė septynias
klases. Mokėsi gerai, tačiau labiausiai mėgo piešti. Trylikametė
atvyko mokytis į Kauno aukštesniąją meno mokyklą. Paauglei ant
savo liaunų pečių teko užsikrauti visą savarankiško gyvenimo naštą.
Gerų žmonių pagalbos mergaitei likimas negailėjo, tuo ji džiaugiasi
ir dabar. Malonaus būdo menininkė turi daug draugų ir bendraminčių.
Taip Onutė pasiliko Kaune. Vėliau ištekėjo. Išaugino sūnų ir dukrą.
Dirbo mėgstamą darbą, iš kurio didelių turtų nesusikrovė, tačiau
gavo, pasak jos, pačią nuostabiausią galimybę - pamatyti pasaulį.
Mieliausia gimtinėje
O.Kujelienė sako, kad nors daug
kur per pastaruosius metus yra tekę lankytis ir įvairiausių apdovanojimų
pelnyti,tačiau mieliausia jai parvykti į gimtuosius Siesikus.
Savo naujausius kūrinius "Lietuvos heraldika" ji taip
pat pirmiausia eksponavo šią vasarą Siesikų kultūros centre.
Menininkė papasakojo, jog mintis imtis šios temos jai kilo pamačius
A.Semaškos knygą "Po Lietuvą", kurioje pristatyti mūsų
tėvynės miestai ir miesteliai. Ji susižavėjusi jų herbais ir vėliavomis,
kuriuos pamėgino įprasminti ant šilko, tapybos darbuose, atlikti
mišria technika. Sukūrė apie keturiasdešimt darbų. Pirmiausia
ėmėsi kurti darbus, kuriuose atsispindi Ukmergės, Kauno, Vilniaus,
Druskininkų, Marijampolės ir kitų labiausiai pamėgtų Lietuvos
vietovių heraldika. Kitus ketina daryti jau išvykusi į Ameriką.
O.Kujelienė prisipažino dirbanti po dvylika valandų per dieną.
Ne tik kuria pati, bet ir moko kitas moteris įprasminti savo išmonę
meniniuose dirbiniuose. Po parodos atidarymo ji dažniausiai surengia
praktinį seminarą. Aplankyta per keturiasdešimt miestų ir miestelių.
Skiautininkės pradėjo naująjį sezoną. Kauno "Žinijos"
draugijoje vėl rengiami praktiniai seminarai. Skiautinių klubo
vadovė džiaugiasi subūrusi gerą būrį bendraminčių. Tai ir dabartinio
Kauno savivaldybės mero žmona Gražina Ašmienė, Regina Bagdonienė,
Vitalija Krivickienė, Tito Masiulio mama ir profesionalios tautodailininkės
Liucija Kudžmienė, Giedrė Klibavičienė ir kitos.
Menininkė pasakojo apie gražų bendradarbiavimą su Rusų kultūros
centro Moterų klubo narėmis. Čia taip pat buvo surengta skiautininkių
klubo paroda. Savo įspūdžius, patirtus Europos skiautininkių festivaliuose,
moterys grįžusios perkelia į vieną didelį darbą, kurį pavadino
"Europos kelias". O.Kujelienė taip pat pasidžiaugė gražiu
bendradarbiavimu su Kauno Panemunės parapijos bendruomene, kur
dar tebeveikia jos darbų paroda.
Skaudi praeitis
"Tačiau kad ir kur būčiau,
skaudi praeities atmintis manęs niekur neapleidžia", - susimąsto
O.Kujelienė. Nors po tremties praėjo daug metų, jai taip ir liko
neatsakytas klausimas, už ką trėmė nekaltus kūdikius, vaikus,
moteris, senelius. Tėčio ir jo bendražygių partizanų žūtis - skaudi
aitri žaizda. Nepalaidoti, suversti bendron duobėn tėvelio ir
dar aštuoniolikos jaunų vyrų palaikai laukė Atgimimo, pasakoja
apie savo skaudžią praeitį menininkė. "Nei motulė, nei senelė
laidot mūsų negalės, iškankinti jauni kūnai miestų aikštėse gulės",
- tai partizanų dainos žodžiai.
Po keturiasdešimties metų tuos kaulelius, kunigo padedami, artimieji
surankiojo ir pakasė po ąžuoliniu kryžium, pastatytu O.Kujelienės
rūpesčiu. Jame įrašyti žodžiai: "Sielas atidavėm Dievui,
o gyvybes - Tėvynei".
Onutė neslepia ašarų, pasakodama, kad tėtis žuvo būdamas vos trisdešimt
trejų, taip ir nepalaikęs mažylės ant rankų.
Ji turėjo daug ką pasakyti ir 1999 metais Romoje vykusioje konferencijoje,
kurioje buvo aptartos Molotovo-Ribentropo pakto pasekmės Lietuvai.
Čia ji buvo pakviesta su grupe Lietuvos politinių kalinių, tremtinių
ir visuomenės veikėjų. O.Kujelienei didelį įspūdį paliko Šventojo
Tėvo Jono Pauliaus II palaiminimas konferencijos dalyviams.
Atmintis gyva
Savo ir kitų tremtinių išgyvenimus
O.Kujelienė sumanė atskleisti 1996 metais, surengdama respublikinę
dailės parodą "Tremties atmintis". Kauno paveikslų galerijoje
lankytojai gali išvysti tremtinių menininkų kūrybą, taip pat tremtyje
puoselėtas lietuvių liaudies meno tradicijas, kurias palaikė tremtinės,
sugrubusiomis rankomis vakarais megzdamos, nerdamos, siuvinėdamos
nuostabiausius ornamentus, vaiskų lino žydėjimą po tėviškės dangum.
Dieną jos plukdė sielius, kapojo miške šakas, gaudė žuvį lediniame
Sibiro upių vandenyje. Menininkė pastebi, jog tas skaidrus lino
žydėjimo, tėviškės beržų ir gandrų ilgesys atsispindi ir jos užjūrio
bičiulių kūryboje. Antai pernai Menininkų namuose surengta Gražinos
Narkus-Kramer iš JAV darbų paroda "Langas į gimtinę"
bylojo, jog kiekvienas skiautinys pripildytas tėviškės laukų ir
sapnų dvelksmo.
O.Kujelienė prasitarė, jog į Lietuvą ketina grįžti drauge su G.Narkus-Kramer,
kur ji ketina mus pradžiuginti ir nustebinti savo jubiliejine
paroda. Kad ir kur būtum, ar šiapus, ar anapus Atlanto, visuomet
širdyje gyvas Lietuvos įvaizdis - "vaiskus žydėjimas lino..."
Elvyra ŽEIŽIENĖ
Kaunas
© 2002"XXI amžius"