Abejotinos pergalės kaina
Nuodingosios dujos kaip alternatyva tautų apsisprendimo teisei

Atsitokėjusi nuo dviejų parų košmaro, Rusija švenčia pergalę. Beveik nutilo balsai, raginantys pradėti taikos derybas su čečėnais. Nuomonių apklausos rodo neįtikėtinai išaugusį prezidento V.Putino populiarumą. O negausių žuvusiųjų įkaitų giminių pasipiktinimo murmesys skęsta triumfo tiradose: mes parodėme, kad Rusijos negalima parklupdyti... Net 85 proc. Rusijos piliečių pritaria rusų kariškių veiksmams, šturmuojant čečėnų užgrobtą teatrą. Bet ar ne per anksti džiūgaujama? Ar rusai suvokia, dėl ko iš viso reikia džiaugtis? Juk žuvusiųjų vis tiek nesugrąžinsi.
Nekenčiu terorizmo. Bet kartu esu ir už čečėnų tautos apsisprendimo teisę. Galima tik išreikšti užuojautą žuvusiųjų giminėms ir artimiesiems. Tačiau visą šį laiką nepalieka keisti įtarimai, leidžiantys suabejoti ne tik rusų specdalinių šaunumu ar užgrobikų kraugeriškumu.
Smarkiausias išbandymas teko Rusijos vadovui. Jei jo pirmtakui B.Jelcinui daug kas priekaištavo dėl neva per "minkštos" pozicijos čečėnų sukilėlių atžvilgiu, tai V.Putinas dar savo valdymo pradžioje pažadėjo čečėnus "skandinti išvietėse". Šių principų jis neišsižadėjo ir įkaitų dramos metu. Visą laiką iki puolamosios operacijos pradžios prezidentas pratūnojo šešėlyje ir apsiribojo postringavimais apie rūpestį kiekvieno įkaito gyvybe. O po šturmo jis tuoj pat kreipėsi į tautą ir atsiprašė, kad "neišsaugojo" visų žmonių, ir net apsilankė ligoninėse, kur paguodė savo apnuodytus tėvynainius.
Taigi V.Putinas sugebėjo pasirodyti esąs tvirtas vadovas. Jis ne tik nesusikompromitavo, bet tapo dar populiaresnis. Provyriausybinė Rusijos žiniasklaida (kitokios ten jau beveik neliko) negaili liaupsių savo vadovui ir kariškiams. Visa rusų tauta užsidegė ryžtu sutraiškyti terorizmo hidrą ir savo karą su ja pradėjo nuo kaukazietiškos tautybės asmenų persekiojimo. Maskvoje prasidėjo totalinis čečėnų ir dagestaniečių tikrinimas - kratos butuose, kvotos. Pasigirdo žinių apie pirmuosius incidentus ir kituose Rusijos regionuose. O Rusijos armija pradėjo eilinį (nežinia jau kelintą) čečėnų teroristų gaudymą. Gavęs pritarimą iš pasaulio galingųjų, V.Putinas galės tęsti čečėnų tautos naikinimą, o nuolankūs jo klerkai jau spėjo pavadinti čečėnų išpuolį Rusijos rugsėjo 11-ąja. Palyginimas skambus, bet neįtikinantis. Mums, lietuviams, valstybinis ir tarptautinis terorizmas gerai pažįstamas. Čečėnams klijuojama teroristų etiketė labai primena Lietuvos partizanams pokariu klijuotą banditų etiketę. Kad rusai nuo seno yra provokacijų meistrai, mums primena ir 1940 metų istorija apie neva grobiamus raudonarmiečius Lietuvoje, kas pasitarnavo formaliu pretekstu atvirai karinei okupacijai. Kad ir ką Rusijos vadovai kalbėtų apie tarptautinį terorizmą, su tokios formos terorizmu mes susidūrėme 1991-ųjų sausį ir rugpjūtį, kai SSRS (Rusija skelbiasi jos teisių perėmėja) kūrė Lietuvoje nacionalinio gelbėjimo komitetus ir šaudė bei traiškė beginklius civilius prie TV bokšto. Taip bandyta užsmaugti Lietuvos laisvės siekį. Šįkart Rusijos spauda pranešė, kad jų prezidentas apie teatro šturmą neva sužinojo tik jam prasidėjus (atseit pats tam šturmui nedavė įsakymo). Kaip čia neprisiminti 1991 m. sausio 13 d. nakties, kai M.Gorbačiovas ramiai "pramiegojo" Vilniaus skerdynes ir vėliau teisinosi niekam neįsakinėjęs. O Vilniuje tada, kaip ir dabar Čečėnijoje, buvo įvedinėjama konstitucinė (tada SSRS, šiandien Rusijos) tvarka.
Dėl šios skambios ir kruvinos akcijos Maskvoje kilo mums visiems daug klausimų. Pora dienų po šturmo sugadintas čečėnų tinklalapis internete (nėra abejonės, kad tai rusų kompiuterininkų darbas) liūdnai ironizavo, kad rusų elitinio dalinio kariai nugalėjo... įkaitus. Juk čečėnai nušovė tik tris žmones, o visus kitus nunuodijo savi, rusų didvyriai.
Vakariečiai, iš pradžių apsidžiaugę įkaitų išlaisvinimu, vėliau palengva ėmė šiurpti, sužinoję tikrąjį žuvusiųjų skaičių. Įvairūs ekspertai, iš pradžių aiškinę apie 10 proc. žuvusiųjų įkaitų normą, vėliau ėmė kalbėti apie penktadalį, o kažkoks karinis italų atsargos ekspertas net ėmė pasakoti apie 50 proc. leistiną normą. Nors Rusijos žiniasklaida yra smarkiai cenzūruojama, užsienio spauda ėmė griežtinti savo poziciją, vertindama krizės padarinius.
Labiausiai didiesiems Rusijos sąjungininkams nepatiko rusų pareigūnų slapukavimas dėl nuodingųjų dujų sudėties. Savo susierzinimą išreiškė ir JAV atstovai, o Olandijos vyriausybė net paskelbė protestą dėl nervus paralyžiuojančių dujų panaudojimo, mat nuo jų žuvo viena tos šalies pilietė.
Rusų kariškiai norėjo pasipuikuoti meistriškai atlikta įkaitų gelbėjimo operacija. Kaip dažnai būna šios šalies istorijoje, norėjome kaip geriau, o išėjo kaip visada. Gal net blogiau, kaip visada, nors pačiai Rusijos valdžiai savų žmonių gyvybė nelabai ir rūpėjo. Svarbiausia - išlaikyti nesuteptą ryžtingojo prezidento mundurą. Bet čia kariškiai prašovė. Žiauriausia, kad ta klaida kainavo daugiau nei šimtą gyvybių. Dabar galima be galo kalbėti apie streso apimtus ar ligų iškamuotus žmones. Bet, prieš panaudodami nuodingąsias dujas, specialiojo dalinio kariai spėjo įsileisti sau priešnuodžių. Nėra jokios abejonės, kad Rusijos kariniuose vaistų sandėliuose yra pakankamai to medikamento atsargų. Nejau nebuvo galima pasirūpinti jais iš anksto?
Bet įkaitų likimas rusų valdžiai rūpėjo mažiausiai. Svarbiausia buvo pasipuikuoti pergale prieš priešą. Ar prisimenate ūsuotąjį "tautų vadą", kuriam įsakius, karo su nacistine Vokietija metais buvo praktikuojami proginiai priešo miestų užėmimai - užimti iki lapkričio 7-osios, iki vasario 23-iosios ar dar kitos svarbios datos. Sako, kad net Berlyną buvo įsakyta paimti iki gegužės 1-osios. Taigi J. Stalinas tada yra pasakęs: mums pigios pergalės nereikia. Panašu, kad V.Putinas bando tęsti savo pirmtakų tradicijas.

* * *

Čečėnų vadovybės atstovai atsiribojo nuo teroro akto Maskvoje. Maskva gi visam pasauliui bando prilyginti čečėnų grupės išpuolį su musulmonų teroristų išpuoliu pernai Niujorke. Bet lygybę tarp šių įvykių mato tik Kremliaus propagandininkai. Visų pirma čečėnai kėlė tik du reikalavimus: kad per TV pasirodytų V.Putinas ir paskelbtų nutraukiąs karą Čečėnijoje ir kad iš Čečėnijos būtų pradėta išvesti Rusijos kariuomenę. Beje, per visą krizę pas užgrobėjus taip ir nesugebėjo pasirodyti Rusijos prezidento atstovas, nors J.Primakovas ir žadėjo, kad tas žmogus atvyks šeštadienį rytą (visi matėme, ką jis vėliau pasakojo apie kraugeriškus čečėnus robotus Rusijos TV ekrane). Kalbėtis su čečėnais ėjo tik pavieniai Dūmos deputatai, visuomenės ir meno veikėjai, drąsesni žurnalistai. Kaip dabar paaiškėjo, jie ėjo vedini ne tik kilnių tikslų, kaip, pavyzdžiui, žymi žurnalistė A.Politkovskaja, o ir kaip žvalgai, turėję apžiūrėti užgrobtą pastatą ir vėliau nupiešti kariškiams apie sprogmenų ir kovotojų išsidėstymo vietas. Pasirodo, tokia žvalgė buvo net dainininkė A.Pugačiova - tame pastate buvęs jos žentas, irgi čečėnas (bet nesietinas su teroristais), turėjo kavinę.
Maskvai nepavyko visiškai užčiaupti nei čečėnų, nei jiems prijaučiančių užsienio žurnalistų. Interneto eroje į viešumą iškilo ir kitokių, ne promaskvietiškų įvykių aiškinimo versijų. Pagal vieną iš jų, čečėnai visai nesirengė žudyti įkaitų ir net norėjo juos šeštadienį rytą paleisti, o patys likti kautis su rusų kariškiais. Tą netiesiogiai patvirtina ir tas faktas, kad, net prasidėjus teatro šturmui, kažkodėl niekas nešaudė, o tik bandė priešintis užpuolikams. Nesprogo nė viena iš keliasdešimties padėtų bombų, netgi ant savižudžių moterų kūnų. Teko girdėti net nuomonę, kad tie "sprogmenys" tebuvo kamufliažas. Todėl Kremlius turėtų atsakyti į keletą pagrindinių klausimų, kurie dabar kamuoja daugelį blaiviai mąstančių Rusijos ir kitų šalių žmonių:
1. Kaip keliasdešimčiai čečėnų pavyko netrukdomai įvažiuoti į Maskvos centrą patiems ir prasivežti tokį didžiulį kiekį ginklų, sprogmenų ir šaudmenų?
2. Kodėl buvo nužudyti visi miegantys teroristai ir nebandyta paimti gyvų bent vyrų (jei jau moterys mirtininkės tikrai buvo tokios pavojingos, kad vien jų muistymasis galėjo sukelti sprogimus)? Juk, kaip teigiama, visi teatre buvę žmonės užmigo per keletą sekundžių. O gyvi belaisviai teroristai būtų papasakoję valdžios atstovams daug įdomaus.
3. Kokias nervus paralyžiuojančias dujas panaudojo puolantieji? Nors ir gautas oficialus valdžios atstovų paaiškinimas, kad puolimo metu naudoti opiatai neminimi Cheminio ginklo uždraudimo konvencijoje, ekspertai tvirtina, kad ten galėjo būti panaudotas labai koncentruotas įvairių kovinių nervus paralyžiuojančių dujų mišinys.
4. Kodėl Maskvos medikams buvo uždrausta kalbėti žurnalistams apie nuodingųjų dujų kilmę ir kodėl tiems patiems medikams nebuvo laiku paaiškinta, nuo ko teks gydyti išvaduotus įkaitus?
5. Kaip galėjo atsitikti, kad aršiai besipriešinantys neužmigę čečėnų vyrai (rusų pareigūnai tuo teisina būtinybę juos nužudyti) nesugebėjo padaryti nuostolių puolantiesiems, nors tokiais atvejais puolančiųjų paprastai žūva tris keturis kartus daugiau negu besiginančiųjų. Jie taip pat nebandė susprogdinti savo bombų.
6. Kodėl nedetonavo gausybė sprogmenų, kai rusų kariai sprogimu išvertė sieną ir įsiveržė į pastatą, jei bombos buvo išdėliotos daugelyje vietų, o jų sprogstamoji galia buvo tokia didelė, kad turėjo sugriauti ne tik tą, bet ir daug aplinkinių pastatų.
7. Kodėl žiaurūs čečėnų teroristai visgi nesusprogdino sprogmenų, jei dalis įkaitų dar spėjo suvokti, kad leidžiamos dujos, o moterys mirtininkės buvo apsikarsčiusios momentinio veikimo bombomis?
Aiškiai matome, kad kažkas čia "nesiklijuoja". Šie ir dar daug kitų neatsakytų klausimų sugriauna herojiško rusų specnazo aureolę. Kartu nublanksta ir Rusijos valdžios atstovų aiškinimų įtikinamumas, juk jie patys painiojasi savo teiginiuose. Sąžiningai atsakius nors į šiuos klausimus, dingtų didesnė dalis hipotezių ir spėliojimų. Bet vargu ar kada pavyks sužinoti tikrąją tiesą.

* * *

Tokie neaiškumai tik sustiprina įtarimus, kad šis čečėnų reidas galėjo būti gudri rusų saugumiečių provokacija, padėjusi stiprinti nacijos vienybę. Juk ir užpulta buvo tuo metu, kai buvo rodomas gana tendencingas miuziklas, turėjęs žadinti rusiškąjį patriotizmą. Kažkaip mūsų žiniasklaidos liko nutylėta ir tai, kad, pavyzdžiui, muzikinio spektaklio metu į sceną nusileidžia karinis rusų lėktuvas. Jei tikėtume užpuolimo-provokacijos versija, taptų aišku, kad šis įvykis turėjo sukelti rusiškojo šovinizmo bangą (tai padaryti Kremliui puikiai pavyko) ir pateisinti nesibaigiantį karą Čečėnijoje. Juk kaip tik buvo pradėta kalbėti apie galimybes pradėti taikos derybas. Dabar gi Maskvai pavyko gauti pretekstą ir beveik viso pasaulio indulgenciją tolesniam čečėnų tautos naikinimui.
O karo galo nematyti. Vargu ar po to šeštadienio taika priartėjo. Nors ir reguliariai trimituojama apie rusų ginklo pergales, jau po Dubrovkos dramos, čečėnai antradienį prie Grozno numušė dar vieną karinį sraigtasparnį. Rusų armija skelbia apie savo pergales ir net įspėja, kad čečėnų tinklas veikė Pamaskvėje. Bet kodėl tie teroristai nebuvo išaiškinti ir sunaikinti dar prieš tą išpuolį, jei dabar paaiškėjo, kad apie juos yra viskas žinoma?
Rusijos visuomenė užkibo ant patriotinės isterijos jauko. Bet karas su Čečėnija gali baigtis tik taikos derybomis. To nesupranta arba nenori suprasti agresyvi vadinamoji Rusijos karo partija. Aišku ir tai, kad daugeliui kariškių tas karas yra gana pelningas užsiėmimas. Šiandien susidaro grėsmė, kad nugalėjo "karo iki pergalingos pabaigos" šalininkai.
Ar įmanoma tokia pergalė? Ji galima tik tuo atveju, jei bus išnaikinta čečėnų tauta. Rusijos valdžia nuo seno naikina nepaklusniuosius čečėnus, tik šiuo metu tą daro tyliai, oficialiai aiškindama, kad kariauja su teroristais, kurie neturi tautybės. Turbūt visi žino, kad čečėnų šeimos gana gausios ir ten dar galioja kraujo keršto paprotys. Juk ir diversinė čečėnų grupė buvo sudaryta iš asmenų, keršijančių už savo artimųjų mirtį. Jaunos našlės norėjo mirti ir pakliūti pas Alachą. Jų troškimas išsipildė - bet ar nebus taip, kad už jų žūtį po kelerių metų vėl eis keršyti jų giminaičiai?
Neaišku, ar tą suvokia Rusijos elitas. Gal ir jis užsikrėtė artimos pergalės laukimu? O ji vargiai įsivaizduojama. Jau paaiškinau, kodėl tai neįmanoma. O taikaus Čečėnijos išleidimo iš savo glėbio rusai neįsivaizduoja. Rusija dar nepriaugusi iki savo imperijos dekolonizacijos pradžios, ir V.Putinas visai neprimena generolo Š. de Golio, ryžtingai atsikračiusio maištingojo Alžyro (tada daugeliui prancūzų jo praradimas buvo suvoktas kaip tautinės savigarbos paniekinimas).
Dar daugiau, Rusija toliau eskaluoja prievartinį problemos sprendimo būdą. Pradėta kabinėtis prie visų pasaulio čečėnų. Danijoje vykęs Pasaulio čečėnų kongresas paskelbtas teroristų globėjų sueiga. Rusų prašymu, Kopenhagoje suimtas A.Maschadovo įgaliotinis A.Zakajevas. V.Putinas net prigrasino nevykti į ES vadovų susitikimą, o persigandę europiečiai paskubėjo nukelti tą susitikimą į Briuselį. Rusai nuėjo dar toliau: pareikalauta surasti ir suimti, o po to atiduoti Rusijai ir Jandarbijevą su A.Maschadovu. Tuo pačiu rusai patys nutraukia paskutinę galimybę pradėti derybas su nuosaikesniais čečėnų atstovais. Juk buvo galima suimti A.Zakajevą dar aną rudenį, kai jis buvo vienai dienai atvykęs derėtis į Maskvą. Beje, tada A.Zakajevas sutiko nusileisti ir netgi sutiko su plačia Čečėnijos autonomija Rusijos sudėtyje. Bet derybos nepavyko, nes rusų politikai reikalavo besąlygiškos kapituliacijos. Dabar, atsisakius derėtis su nuosaikesniais čečėnų atstovais, rusai patys stumia sukilėlių vadus į dar nuožmesnę ir kruvinesnę karinę konfrontaciją.

* * *

Visgi rusų analitikai padarė daug grubių klaidų. Nors ir kalbama apie tai, kad valdžia netapatina teroristų su visa čečėnų tauta, Maskvoje prasidėjo jau minėtas totalus jų patikrinimas. Bet didžiausia klaida buvo pasityčiojimas iš nužudytųjų čečėnų. Suprantama, kad tokiame mūšyje laimi tas, kas pirmas nuspaudžia automato gaiduką. Bet kam tyčiotis iš žuvusių priešų? Vienoje prorusiškoje komercinėje Lietuvos TV stotyje visą šeštadienį kas pusvalandį buvo rodomi kraupūs iššaudytų užgrobėjų vaizdai stambiu planu. Tai buvo daroma su aiškiu pasimėgavimu - žiūrėkite, kokie šaunūs mūsų kariai, kokie šlykštūs užpuolikai. Nepasibodėta net nukautam čečėnų vadui įkišti į rankas apdulkėjusį konjako butelį, nors ir žinoma, kad musulmonai nepiktnaudžiauja alkoholiu. Aiškus buvo Kremliaus noras pakaitinti šovinistines rusų aistras, suniekinant užpuolikus (skleisti ir gandai, kad jie buvo narkomanai). TV ekranuose šmėkštelėjo grobikus plūstantys įkaitai, teroristus sudoroti reikalavo mokinukai.
Ką gi, praeis keleri metai, ir tie patys šiandieniniai mokinukai, pripumpuoti neapykantos kaukazietiškos tautybės asmenims, gaus progą įrodyti savo "meilę Tėvynei", naikindami čečėnus. Tik tada jie supras (jei tik pajėgs) šio karo beprasmiškumą.
Tas žinių laidas su sudarkytais žuvusiųjų čečėnų kūnais žiūrėjo ne tik rusai, bet ir čečėnai. Ar neužvirs jų kraujas, pamačius nušautus gimines ir artimuosius, apšauktus žiauriais nusikaltėliais? To rusai arba nesuvokia, arba nenori suprasti. Nejau Rusijos valdžia tokia kvaila?
Rusija perėjo į diplomatinį puolimą ir tarptautinėje arenoje. Nors skirtumas tarp Osamos bin Ladeno ir Barajevo daugiau negu akivaizdus, didžiosios pasaulio demokratijos, ir ypač JAV, patyliukais pritaria rusų demagogijai. Tą paaiškinti lengva - Dž.Bušo administracija siekia gauti rusų palaikymą būsimam karui su S.Huseinu. Tik ar tas planuojamas karas nebus suvoktas kaip totalus musulmonų pasaulio užpuolimas? Įžvalgesni politikai įspėja amerikiečius nepradėti karo veiksmų. O Europos lyderiai, žodžiu palaikydami Rusijos pareiškimus, kartu pataria politiniu būdu išspręsti Čečėnijos krizę. Visi supranta, kad, pasak vieno europiečių laikraščio, šturmas nuplėšė nuo Putino žmogiškumo kaukę, nors kartu galvojama, kad, pataikaujant Rusijai, galima ją atvesti į tikrąjį civilizuotų valstybių tarpą. Kaip pasakyta viename čečėnų straipsnyje, Europa elgiasi su Rusija kaip silpnapročiu kūdikiu, turinčiu branduolinę kuoką.
"Amnesty International" organizacija pavadino Rusiją neteisine valstybe. Jos raportas apie žmogaus teisių pažeidimus užėmė 102 puslapius. Bet vakariečių politikai kartoja stereotipinius pareiškimus apie čečėnų ir "Al Qaedos" ryšius. Negi jie tiki, kad rusai padės jiems pagauti Osamą?

* * *

Į sunkiausią padėtį pateko Danijos valdžia. Iš pradžių davusi leidimą Pasaulio čečėnų kongresui, po to danų pareigūnai suėmė jo vadovą. Iš karto iškilo problema - kaip likti teisine valstybe ir kartu nesusipykti su rusais? Kaip pasielgs Danija, išaiškės artimiausiomis dienomis. Nesinori tikėti, kad, nusileisdama rusams, Danija galėtų faktiškai tapti dar vienu Rusijos ekslavu prie Baltijos jūros. Kitos Rusijos kaimynės, ypač iš NVS, jau nusprendė uždaryti čečėnų atstovybes (Azerbaidžanas, Gruzija). Turkija dar galvoja. Kremliaus tikslas aiškus: sunaikinus galimus alternatyvios informacijos šaltinius užsienyje, esant jų monopoliui nušviesti konfliktą (apie sulaužytus čečėnų interneto tinklalapius jau kalbėjome), toliau tyliai vykdyti čečėnų tautos genocidą.

* * *

Suaktyvėjo Rusijos veiksmai ir Baltijos valstybėse. Estų rusakalbiai parlamento deputatai irgi pareikalavo uždaryti čečėnų atstovybę Taline. Vilniaus rusai nori pervadinti Dž.Dudajevo skverą Vilniuje. Aišku, kad greitai reikalavimą uždaryti Čečėnijos atstovybę Vilniuje gaus ir Lietuvos valdžia. Nėra įsitikinimo, kad mūsų politikai sugebės išlikti orūs ir nepasiduoti Rusijos spaudimui. Juk ir mūsų nepriklausomoji žiniasklaida tuoj po šturmo unisonu kartojo ir didžia dalimi ir dabar tebekartoja tik oficialiąją Rusijos poziciją.
Ką gali reikšti Rusijos atsakas į šį išpuolį? Lietuvai čia galima įžiūrėti ne tik pliusų (gal jau rusams tiksime ir būdami NATO nariais, gal pagaliau nutils fantazijos apie lietuvių karinę paramą čečėnams). Bet egzistuoja ir daug pavojų. Jau kalbama, kad rusai keis nacionalinę saugumo doktriną. Žadama pasisavinti teisę karinėmis priemonėmis prevenciškai reaguoti į galimus terorizmo židinius ne tik Rusijoje, bet ir užsienyje. Kalbant paprasta kalba, mes galime būti profilaktiškai užpulti, apšaudyti ar net vien todėl, kad rusams nepatiks A.Saijeva ar čečėnų studentai, besimokantys Lietuvoje. Juk rusų politikai visada buvo intrigų meistrai.
Ar Rusija atsikratys savo užkietėjusių imperinio mąstymo stereotipų? Gal kada nors ir sulauksime tos dienos. Tik dar negreit. Norisi paklausti Rusijos vadovų - ar nuodingųjų dujų ataka ir kontrolinius šūvius į čečėnų pakaušius galima suprasti kaip oficialųjį rusų atsakymą į čečėnų reikalavimą nutraukti karą? Jei taip, tada Rusija surado naują alternatyvą tautų apsispendimo teisei - nuodingąsias dujas. Ir apkvailintą, pykčio sukaustytą savo šalies visuomenę, kuri gali pritarti bet kokiam Čečėnijos problemos sprendimo būdui (panašūs grasinimai jau nuskambėjo iš V.Putino lūpų).
Belieka visų Lietuvos gyventojų vardu (ir lietuvių, ir kitų tautybių) padėkoti vienam "užsispyrusiam" profesoriui, prieš dvylika metų mus ištraukusiam iš tos melo ir smurto duobės. Jei to nebūtų atsitikę, mūsų vaikai ir šiandien įvedinėtų "konstitucinę tvarką" kokioje nors tolimoje Sąjungos, Sandraugos ar paprasčiausiai Rusijos provincijoje.

Povilas STRAPŠYS

© 2002"XXI amžius"