Pralaimėtas karas
Berlyno laikraštis "Welt
am sontag" paskelbė straipsnį, kuriame pateikiamas slaptas
Vokietijos žvalgybos ir gynybos ministerijos ekspertų pranešimas
apie dabartinę situaciją Čečėnijoje. Šis pranešimas buvo įteiktas
Vokietijos kancleriui Gerhardui Šrioderiui. Pagrindinis šio slapto
dokumento akcentas, remiantis žvalgybos ir gynybos ministerijos
specialistų analize, yra tas, kad Rusija negali laimėti Čečėnijos
karo, ir nenori išspręsti problemą derybomis ar kokiu nors kitu
politiniu būdu. Vokietijos kancleriui pateiktame dokumente sakoma,
kad Čečėnijoje prieš du tūkstančius čečėnų kovotojų kariauja 68
tūkstančiai šarvuota technika, aviacija, raketomis ir artilerija
ginkluotų rusų kariškių. Nepaisant to, čečėnai sugeba vos ne kasdien
smogti okupacinei armijai skaudžius smūgius. Tai aiškinama nepaprasta
čečėnų ištverme, kovingumu, o svarbiausia, neregėtu pasiaukojimu.
Vokiečių analitikų nuomone, nesugebėjimą palaužti čečėnų pasipriešinimą
galima paaiškinti ir didele netvarka priimant taktinius sprendimus
okupacinės armijos štabuose. Vakarų kariniai ekspertai pripažįsta,
kad Rusijos armijos Čečėnijoje komandinė struktūra iš esmės yra
teisinga, tačiau praktikoje Čečėnijoje dar yra net 17 įvairiausių
"specialiosios operacijos" komandinių centrų. Tai vidaus
reikalų ministerijos, pasienio kariuomenių, geležinkelių karinių
dalinių ir t.t. Visi tie komandiniai centrai labai dažnai skelbia
įsakymus, jau prasidėjus tai ar kitai operacijai ar "valymui".
Taigi rusai patiria didelių nuostolių dėl nuolat vykstančių tarpusavio
dalinių susirėmimų. Čečėnų kovotojai, nors ir neišėję jokių karo
akademijų, per ilgus karo metus puikiai išmoko kovos taktiką,
sumaniai manevruoja ir sugeba sukelti paniką. Nes faktiškai jie
yra "visur ir niekur". Kilus panikai, rusų kariškiai
ima pliekti iš visų pabūklų į visas puses ir dažnai apšaudo savuosius.
Be to, ne tik minėtame vokiečių žvalgybos ir Bundesvero pranešime,
bet ir pačios Rusijos karo apžvalgininkų nuomone, atskiros armijos
grupuotės (VRM, pasienio, aviacijos) ne tik nekontroliuoja savo
veiksmų, bet ir labai dažnai nesutaria tarpusavyje. Kiekviena
iš jų stengiasi priskirti sau "pergalės laurus", gauti
daugiau apdovanojimų ir todėl pila ataskaitas į Maskvą, kad tik
pasirodytų geriausiai. Antra vertus - neregėta korupcija ir "labai
slaptos" informacijos nutekėjimas čečėnų kovotojams. Juk,
nors ir labai stengėsi Rusijos armijos vadovybė ir Kremliaus propaganda
įrodyti, kad čečėnams ginklus tiekia kažkas iš užsienio, to niekam
nepavyko įrodyti. Visi čečėnų ginklai - iš Rusijos karinių arsenalų:
arba paimti mūšiuose, arba nusipirkti iš rusių kariškių."Chaosui
rusų armijos vadovybėje ir korupcijai nematyti nei galo, nei krašto",
- sakoma Vokietijos specialiųjų tarnybų pranešime.
Vokiečių analitikai prognozuoja, kad jau 2003 metų pradžioje Čečėnijoje
prasidės naujas didelis Rusijos puolimas. Baiminamasi, kad bus
pradėtas masinis čečėnų naikinimas. Tai galima suprasti iš prezidento
V.Putino ir jo padėjėjo Čečėnijos reikalams S.Jastržembskio nepaprastai
karingo tono. Tokių Kremliaus vadovų pareiškimų nesigirdėjo dar
nuo Stalino laikų, kai buvo šaukiama "pribaigti fašistinį
žvėrį jo paties urve". Tuo labiau kad Rusijos žiniasklaida
ėmė skelbti, jog čečėnai per visus karo ir genocido metus nieko
neprarado. Esą dabar Čečėnijoje gyvena 1 088 816 žmonių, o tai
"tik" 15 proc. mažiau, nei buvo prieš karą. Tokiu būdu
užuomina daugiau negu aiški: čečėnų yra per daug ir todėl reikia
dar daugiau jų sunaikinti.
Vokiečių specialiųjų tarnybų pranešime kancleriui pateikiami ir
duomenys apie rusų armijos patirtus nuostolius Čečėnijoje. Kaip
žinoma, Maskva oficialiai skelbia praradusi 4,5 tūkst. kariškių.
Tačiau, vokiečių nuomone, žuvusiųjų skaičius mažiausiai dešimt
tūkstančių. Tuo labiau nesutampa Maskvos skelbiami duomenys apie
žuvusius čečėnus. Skelbiama, kad jų "kol kas" yra tik
14 tūkstančių. Vokiečiai teigia, jog mažiausiai - 80 tūkstančių.
Čečėnijos kovotojų duomenimis, vien tik per 1994-1996 metų rusų
agresiją žuvo 120 tūkst. žmonių. Barbariškos rusų karinės akcijos
sunaikino visą Čečėnijos ekonomiką, sugriovė miestus ir kaimus,
mokyklas, aukštojo mokslo įstaigas, muziejus, tiltus ir kelius.
Badas ir ligos nusiaubė šalį. Devynios iš dešimties čečėnų šeimų
badmiriauja. Karas invalidais padarė apie 100 tūkst. žmonių, tarp
jų - 20 tūkst. vaikų. Čečėnijoje, kur niekada nebūdavo našlaičių
namų, jau po pirmojo karo liko apie 15 tūkst. vaikų, netekusių
abiejų tėvų. Ir visa tai vyksta abejingai stebint demokratiniam
Vakarų pasauliui. Dar daugiau, atvykęs su ES misija Liuksemburgo
premjeras pritarė Rusijos barbariškiems veiksmams, o persigandusi
Danija suėmė žinomą čečėnų politiką A.Zakajevą. Vakarams nė motais,
kad Rusija naudoja Čečėnijoje visas ginklų rūšis, kurias 1949
metais uždraudė Ženevos konvencija ir 1977 metais pasirašyti papildomi
šios konvencijos protokolai. Čečėnų tautos genocidas liudija,
kad Rusijos valdžia visiškai ignoruoja jos pačios pasirašytą Ženevos
konvenciją. Blogiausia tai, kad pasaulio valstybės visiškai ignoruoja
moralines tarptautinės teisės normas, o humanitarinė pagalba,
kuri retsykiais pakliūva į čečėnų pabėgėlių stovyklas, - epizodiška
ir toli gražu nepakankama. Galima priminti, kad beveik šimtą metų
trukęs grobikiškas Rusijos kolonijinis karas XIX amžiuje sunaikino
per 90 proc. čečėnų. Dabar Kremliui visa pavaldi Rusijos žiniasklaida
ir net demokratais save vadinantys Rusijos politikai reikalauja
100 proc.
O Lietuvoje išeinantys savaitraščiai rusų kalba tiesiog sukėlė
isteriją dėl čečėnų "teroristų" ir jų bendrininku pavadino
prof. V.Landsbergį, drįsusį dalyvauti Pasaulio čečėnų kongrese
Kopenhagoje. Savaitraščio "Obzor" politikos apžvalgininkė
Irma Miliūtė (nors galima labai suabejoti, ar tai tikroji apžvalgininkės
ar apžvalgininko pavardė) jau priskyrė prof. V.Landsbergį prie
"tarptautinių teroristų kompanijos".
P.K.
© 2002"XXI amžius"