XXI amžius

M.A. Palonio freskose -
arkivyskupo šv. Brunono misija Lietuvoje

LDK kanclerio Kristupo Zygmanto Paco portretas

M.A. Palonio freska Pažaislyje "Kunigaikščio Netimero krikštas 1009 metais"

Lietuvai atstačius nepriklausomybę, 1990 metais į Pažaislio vienuolyną sugrįžo Šv.Kazimiero kongregacijos vienuolės, jau keleri metai vyksta pasaulyje žinomas Pažaislio tarptautinis muzikos meistrų, virtuozų festivalis, koncertai. Pažaislio baroko architektūros ansamblis vėl minimas menininkų, architektų, muzikų recenzijose kaip pasaulietinės muzikos geriausių atlikėjų erdvė. Atgaivinta Pažaislio architektūros šedevrų kūrėjų Mykolo Archangelo Palonio ir Delbene tapytų freskų, paveikslų prasmė, išliekamoji vertė.
Pastaruoju metu Lietuvoje, ypač lietuvių išeivių, susidomėta šv. Brunono veikla ir M.A.Palonio tapytomis freskomis šia tema Pažaislio vienuolyno koridoriuje, priešais buvusią zakristiją. Arkivyskupo šv. Brunono misija Lietuvoje 1009 metais ir kunigaikščio Netimero krikštas kartu su 300 karių yra žinomas istorikams, besigilinantiems į senovės baltų istoriją.
JAV lietuvis Algirdas Liepinaitis labai susižavėjo freskų paveikslais, kuriuose primenama arkivyskupo šv. Brunono Bonifaco misija ir kunigaikščio Netimero krikštas. Mat šis faktas leidžia švęsti Lietuvos vardo paminėjimo pirmą kartą istoriografijos šaltiniuose tūkstantmetį. Tiesa, savo laiške "XXI amžiui" A.Liepinaitis rašo, kad yra mįslė, kodėl Pažaislio ansamblio fundatorius Kristupas Pacas liepė dailininkui M.A.Paloniui nutapyti ciklą freskų apie šv. Brunono misiją.

Neseniai sukako lygiai 290 metų, kai 1712-ųjų spalio 15 d. Vilniaus vyskupas Konstantas Bžostauskis pašventino vieną gražiausių ir vertingiausių meno paminklų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, baroko architektūros šedevrą - Pažaislio kamaldulių vienuolyno bažnyčią.
Pažaislio vienuolyno įsteigėjas ir fundatorius LDK didysis kancleris Kristupas Zigmantas Pacas (1621-1684) padarė viską, kad garsas apie šį architektūros ansamblį ir katalikų šventovę pasklistų plačiai po pasaulį. Būdamas labai išsilavinęs, gerai žinojo faktą, kad arkivyskupas šv. Brunonas Bonifacas su 18 palydovų 1009 metais pirmą kartą pasiekė Lietuvos paribį, kur sugebėjo įtikinti kunigaikštį Netimerą (istoriniai šaltiniai vadina pastarąjį "karaliumi") krikštytis kartu su 300 karių. Tačiau netrukus, 1009 m. kovo 9 d., po krikšto Netimero brolis Zebedenas nukirto arkivyskupui šv. Brunonui Bonifacui galvą ir įmetė į Alstros upę.
Šv. Brunonas (Brunonas iš Kverfurto) buvo kilęs iš Saksų aristokratų. Tapęs dvasininku pakviečiamas Romos imperatoriaus Otono III užimti dvaro teismo kapeliono pareigas. Kai šv. Romualdas 998 metais atvyko į imperatoriaus dvarą, šv. Brunonas tapo jo mokiniu ir įstojo į Kamaldulių ordiną. Po dešimties metų gavo popiežiaus Jono XVIII leidimą keliauti į rusų žemes skelbti Evangelijos. Iš pradžių jis nuvyko pas prūsus, o vėliau - į Rusios teritoriją. 1004 metais konsekruotas pagonių krašto arkivyskupu ir, gavęs leidimą vykti į misijas, 1005-1008 metais darbavosi Lenkijoje, Vengrijoje, Rusioje. 1008 metų rudenį per Prūsiją išvyko į Lietuvą kartu su 18 palydovų. Su šv. Brunonu Kverfurtiečiu, atlikusiu Lietuvoje pirmąjį krikšto aktą, susijęs pirmą kartą Kvedlinburgo analuose paminėtas Lietuvos vardas.
Visa tai žinojo Pažaislio vienuolyno fundatorius K.Z.Pacas ir užsakė italų dailininkui Mykolui Archangelui Paloniui (1637-1712) sukurti šv. Brunono misijai Lietuvoje atminti ciklą freskų Pažaislio vienuolyno koridoriuje, priešais zakristiją. Plačiau apie šį freskų ciklą skaitytojas gali pasiskaityti menotyrininkės dr. Laimos Šinkūnaitės straipsnyje "Šv. Brunono Bonifaco iš Kverfurto tema Pažaislio vienuolyno ansamblyje" ("Logos", 2000., Nr. 23, p. 170-180).
Italijoje gimęs M.A.Palonis nuo 1674 metų iki savo mirties gyveno Lenkijoje ir Lietuvoje. Dailininkas Pažaislyje sukūrė labai daug darbų. Šv. Brunonui Pažaislyje skirtas vienuolikos paveikslų hagiografijos ciklas, kuris buvo nukentėjęs nuo įvairių okupantų, aptrupėjęs, o šiuo metu jau gali jį išvysti smalsusis Lietuvos istorijos tyrinėtojas, eilinis pilietis ar turistinės grupės narys.
M.A.Palonis freskas apie šv. Brunoną tapė esant dar gyvam pačiam K.Z.Pacui 1675-1685 metais. Čia yra "Popiežiaus Jono XVIII palaiminimas šv. Brunono misijai į Prūsiją", "Kelionė per dykrą", "Šv. Brunono stebuklas - eina basas per ugnį ir nesudega", "Kunigaikščio Netimero krikštas 1009 metais", "Šv. Brunono mirtis" ir kiti paveikslai.
Profesorius E.Gudavičius "Lietuvos istorijoje" (T.1, p. 28)rašo: "Lietuvą pirmą kartą iš visų žinomų šaltinių 1009 metais paminėjo vokiečių Kvedlinburgo analai. Įvykį, nulėmusį šį paminėjimą, aprašo ne vienas šaltinis: buvo nužudytas misionierius - šv. Brunonas Bonifacas. Tačiau visur kitur minima ne Lietuva, o Prūsija. Tai gerai paliudija, kad vokiečiai ir lenkai tuo metu lietuvių dar nepažino: visi baltai (ar bent jų didesnė dalis) jiems buvo "prūsai". Lietuvą Kvedlinburgo analai paminėjo todėl, kad jie suteikė pačią tiksliausią informaciją, ėjusią iš paties šv. Brunono aplinkos (o jis 1008 metais aplankė Rusiją ir turėjo galimybių susipažinti su kaimynais)".
Šaltiniai, aprašantys šv. Brunono mirtį, vaizduoja genties vadą Netimerą, turintį 300 vyrų kariauną, paveldimą valdžią ir laikantį sargybą šalies pasienyje - Netimeras norėjo krikštytis ir jis tai padarė, kai šv. Brunonas savo stebuklu įtikino kunigaikštį, jog egzistuoja Dievo galia, Jėzaus Kristaus mokslas, bet būta ir stipraus pasipriešinimo, kuris misionierių ir jo palydovus pražudė. Tik vienas iš palydovų, vardu Vipertas, netekęs regėjimo, buvo paliktas gyvas; grįžęs į Saksoniją jis viską papasakojo vienuolyne. Jo pasakojimas ir patvirtina minėtą įvykį.
Šv.Brunono istorija atskleidžia tokią lietuvių organizacinę struktūrą, kokios dar nerandame kitose baltų gentyse net ir XIII amžiuje. Profesorius E.Gudavičius klausia: "Kodėl Lietuvos valstybė susidarė tik po 200 metų?" Ir pats atsako: "XI a. penktą dešimtmetį Rusija ir Lenkija sutartinai kariavo prieš mozūrus bei juos remiančias gentis. Būtent 1040 ir 1044 metais Kijevo kunigaikštis Jaroslavas žygiavo į Lietuvą. Lietuviai buvo priversti pripažinti Rusijos viršenybę ir mokėti jai duoklę. Tokia padėtis sulėtino gimstančio Lietuvos valstybingumo raidą. Grėsė rimtas pavojus netgi Lietuvos egzistencijai: priklausomybę galėjo pakeisti visiškas įjungimas į Rusijos valstybę, o po to turėjęs sekti stačiatikiškas krikštas su slavų liturgija lemtų dar netapusio tauta lietuvių etnoso surusinimą. Lietuvos laimei, Rusijos valstybė XII a. pradžioje suskilo, ir 1131 metais lietuviai išsivadavo".
Toliau prof. E.Gudavičius rašo, jog "atgautas politinis savarankiškumas vėl paspartino Lietuvos raidą. XII a. Lietuvą supo silpni kaimynai: Rusijos ir Lenkijos valstybės buvo suskilusios į paskiras kunigaikštijas, skandinavų ekspansija pasibaigė, o Lietuva pradėjo kapstytis iš atsilikimo duobės".
Vytauto Didžiojo universiteto moksliniame leidinyje "Darbai ir dienos" (1996 m., Nr. 3(12)) prof. E.Gudavičius savo straipsnio "Šv. Brunono misija" pabaigoje retoriškai iškelia tris klausimus:
1)Ar galima Netimero apsikrikštijimą vadinti Lietuvos krikštu? Dalyje Lietuvos jau klostėsi tokia politinė struktūra, kuri buvo suinteresuota krikštu. Ji vykdė krikšto aktą, tačiau aktas netapo istorinę Lietuvos raidą paveikusiu reiškiniu.
2)Iš čia kyla antras klausimas: kokia vieta tarp Lietuvos krikštų tenka Netimero aktui? Mindaugo 1251 metų krikštas lėmė tarptautinį Lietuvos valstybės pripažinimą ir sudarė prielaidas Lietuvos bažnytinei organizacijai kurti, tačiau šis procesas taip pat nutrūko.
3)Kuris krikštas - 1009 ar 1251 metų - yra pirmas Lietuvos krikštas?
Profesorius siūlo tokį atsakymą: pirmasis krikšto aktas Lietuvoje įvyko 1009 metais, o 1251 metais - pirmą kartą Lietuvos valstybėje buvo oficialiai įvesta krikščionybė".
Lietuvos valstybės istorija įdomi, paini ir garbinga. Atgimusioje Lietuvoje atsirado lietuvių autorių, kurie rašo romanus istorine tematika. Vienas tokių autorių yra Vytautas Talačka - Kauno technologijos universiteto Užsienio kalbų centro docentas, psichologijos mokslų daktaras, anglų - lietuvių kalbų chemijos ir cheminės technologijos žodyno sudarytojas, parašęs istorinius romanus "Mantas" (1991 m.), "Karūna ir kraujas" (1998 m.), "Notangas" (2000 m.), o šiemet leidykla "Naujasis lankas" išleido ilgai lauktą istorinį romaną "Ūkanos", kuriame aprašoma šv. Brunono misija ir jo pastangos pakrikštyti lietuvių gentis. Aišku, rašydamas istorinę knygą, rašytojas tyrinėjo minėtą epochą.
Štai keli knygos epizodai.
"Menėje už ilgo skobnio sėdėjo penkiese: pilies viešpats Netimeras su sūnumi Kęsminu, jaunesnieji kunigaikščio broliai Žebedys (šio kunigaikščio Netimero brolio vardas mokslinėje literatūroje įvairuoja, pvz., prof. E.Gudavičius, B.Savukynas pateikia "Zebeden", o prof. Z.Zinkevičius - "Zebedes"), Butimeras ir Tautvydas. Prie stalo, nešiodamas valgius ir gėrimus, triūsė jaunas, su trumpu, prie briedžio odos diržo kabančiu durklu tarnas.
...Antrasis tarnas tupinėjo prie židinio, kuriame linksmai liepsnojo sausos beržinės ir uosinės malkos. Kai tarnas išdėliojo sidabrines taures ir pripildė jas gelsvo midaus, kunigaikštis Netimeras prisitraukė taurę ir neskubėdamas prabilo:
- Broliai, jūs čia visuomet laukiami, - šypsodamasis sakė kunigaikštis Netimeras. - Tikriausiai jau girdėjote, kad mus aplankė Šventosios Romos imperatoriaus Henriko Antrojo pasiuntinys. Beje, kartu su juo, bėgdamas iš Kijevo nelaisvės, atvyko ir Dysnos viešpaties Butvydo jaunėlis sūnus Tautvydas, - rodydamas į Tautvydą užbaigė kunigaikštis Netimeras... Po valandėlės tylos prabilo kunigaikštis Žebedys:
- Teko girdėti. Gera žinia vėžliu ropoja, bloga - žirgu joja. Ko jis čia atvyko? - žvelgdamas į vyresnįjį brolį, užbaigė kunigaikštis Žebedys.
- Šventosios Romos imperatoriaus pasiuntinys arkivyskupas Brunonas ketina susitikti su Lietuvos viešpačiais, - neskubėdamas aiškino kunigaikštis Netimeras".
Toliau romane įdomiai vystomas Netimero ir arkivyskupo Brunono dialogas. Netimeras iškelia sąlygą, atseit jei svečias pereis per laužo ugnį ir nesudegs, tuomet Netimeras įtikės esant krikščioniškąjį Dievą ir priims krikštą. Brunonas susirinkusios žmonių minios akivaizdoje įvykdo stebuklą, ir žmonės įsitikino, kad naujasis tikėjimas yra galingesnis, kad kryžius įveikia šventąją ugnį.
Toliau skaitome apie Netimero ir jo karių krikštą: "...Arkivyskupas Brunonas kryžiaus ženklu paženklino kunigaikščio Netimero kaktą, krūtinę ir, šlakstydamas švęstu vandeniu, ištarė lotyniškai krikšto žodžius. Patepęs naujakrikšto galvą šventintu aliejaus ir balzamo mišiniu, arkivyskupas Brunonas paėmė iš brolio Benedikto baltus krikšto marškinius ir apvilko jais kunigaikštį Netimerą. Tautvydas padavė degančią žvakę arkivyskupui Brunonui, kuris įteikė ją naujakrikštui ir ėmė melstis. Baigus kalbėti maldas, kunigaikštis Netimeras atsistojo, pasitraukdamas į šalį, o jo vietą užėmė sūnus Kęsminas.
Krikšto apeigos užtruko, nes, pakrikštijus Kęsminą ir Viltautą, krikštijosi Mingaila ir kunigaikščiui Netimerui artimi žmonės. Kai krikšto apeigos baigėsi, arkivyskupas Brunonas prabilo į susirinkusiuosius:
- Šiandien yra didi diena. Šventasis kryžius ir Geroji Naujiena ateina į Lietuvą. Tegul jos dvasia, nešdama taiką, ramybę ir meilę, sklinda Lietuvoje. Pagarbinkime mūsų Viešpatį. - Ir sodriu, pakiliu balsu lotyniškai užgiedojo: Tave, Dieve, garbiname, Tave, Viešpatie, išpažįstame...
...Baigus melstis, arkivyskupas Brunonas paėmė į rankas ant baltos drobulės padėtą šventos duonos paplotėlį, palaimino jį ir tarė:
- Tai yra mūsų Viešpaties Kūnas. Imkite Jį, valgykite ir būsite išganyti".
Pernai švedų istorikas profesorius Svenas Ekdalis lankėsi Lietuvoje, o Kaune, Kardinolo Vincento Sladkevičiaus memorialiniame muziejuje, viešai pareiškė susirinkusiesiems: "Nežinau, kiek užmokėčiau, jei pasaulis sužinotų, o aš pamatyčiau tiksliai tą vietą, kur su savo palyda žuvo arkivyskupas šv. Brunonas Bonifacas. Kol kas tai neįminta mįslė. Ateityje galbūt mokslas, tyrinėjimai tiksliai nustatys šią vietą".
(nukelta į 16 p.)
(atkelta iš 11 p.)
Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja, habilituota mokslų daktarė docentė Ingė Lukšaitė apie šv. Brunono misiją Lietuvoje 1009 metais šių eilučių autoriui sakė:"Dažniausiai vienas žmogus paliekamas gyvas pranešti apie įvykusį faktą. Šiuo atveju liudytoju tapo misionierius vienuolis Vipertas, kurio pasakojimas, užrašytas ir patekęs Saksonijoje į Kvedlinburgo analus, liudija apie šv. Brunono misiją Lietuvos paribyje.
Pažaislio M.A.Palonio freskose pavaizduota kultūrinė šv. Brunono misijos atmintis. Toji atmintis labai stipriai transformuota - suima į save daugumą požiūrių, tendencijų, norų, identitetų. Šios freskos, sukurtos XVII amžiuje, negali tarnauti istoriniu šaltiniu, bet jos rodo, kad buvo kultūrinė atmintis - dalis konstruojamojo identiteto. M.A.Palonio freskos tik atgaivina šv. Brunono gyvenimo faktus; remdamasis Strijkovskio kronika, Kojelavičiaus darbais, galbūt ir Bychovco kronika, K.Z.Pacas turėjo pakankamai žinių apie šv. Brunono misiją. Ir vėlgi reikalingas kruopštus mokslinis tyrimas. XVII a. Strijkovskio bibliotekoje buvo Kojelavičiaus knygų, o jose pateikta žinių apie šv. Brunoną. Tai yra savotiška žinia ateinančioms kartoms. Juk tos freskos buvo pažeistos įvairių veiksnių, per invazijas Lietuvoje, o kai čia carizmo laikais šeimininkavo Uspenijos soboro stačiatikių vienuoliai (1832-1916), šios freskos buvo užtinkuotos".
Artėja 2009 metai - Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetis, o jau kitais - 2003 metais - Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metinių jubiliejus. Lietuva tam rengiasi. Ta proga dar ne kartą bus paminėta ir arkivyskupo šv. Brunono Bonifaco misija Lietuvoje, jos reikšmė, vertė.

Kazimieras DOBKEVIČIUS