„…visos sylos kunigystei prigulė…“

Pranešimą apie vysk. A.Baranauską skaitė dr. doc. Juozas Jasaitis

„Ypatinga šiandien diena, - į susirinkusiuosius Kardinolo V.Sladkevičiaus memorialiniame muziejuje – bute kreipėsi muziejaus direktorė Irena Petraitienė. – Lygiai prieš 100 metų, versdamas raudas, iš gyvenimo išėjo vyskupas Antanas Baranauskas. Šis kambarys neatsitiktinai parinktas minėjimui: čia lankėsi A.Baranauskas, kalbėjosi su M.Valančiumi, tai autentiška vieta. Todėl surengėme būtent čia šį susitikimą, nes jaučiame tą dvasią, jo kvėpavimą. A.Baranauską žinome nuo vaikystės, visi deklamavome jo kūrybą, rašėme temas, laikėme egzaminus. Visi jo turime savy po dalelę… manome, kad jį pažįstame“.
Tokį pasitikėjimą savimi išblaškė literatūrologo dr. doc. Juozo Jasaičio pranešimas apie A.Baranausko asmenybės ir kūrybos bruožus, gyvenimo kelią, jo draugystę su poete Karolina Praniauskaite. Tai poetas, aukštas dvasininkas ir didelė asmenybė, mokslininkas, kalbininkas, matematikas ir net muzikas. „Turėjo praeiti 100 metų po jo mirties, kad pažintume jį vientisą, tai toks didelis žmogus“, - tęsė vakarą I.Petraitienė.
Muziejaus direktorė pasidžiaugė, kad Kauno vyskupijos kurijos archyvuose yra A.Baranausko rankraščių, kad poetas nebuvo ir nėra svetimas Kaunui. Tai liudijo ir susirinkusiųjų įvairovė: nuo kuklios močiutės iki Kauno kunigų seminarijos vadovybės ir klierikų. Vakarą puošė ir A.Baranausko dvasios link vedė Kauno kamerinis choras, programą parengęs pagal A.Baranausko kūrybą, jam talkino aktoriai Raimonda Šukytė, Arūnas Žemaitaitis, Egidijus Andriukaitis. Programos klausėsi ir arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.
Kun. Robertas Pukenis papasakojo porą linksmų istorijų, susijusių su A.Baranausku. Viena jų nutiko Anykščių bažnyčioje. Rašytojas A.Vienuolis aukojo vyskupo A.Baranausko biusto pastatymui Anykščių bažnyčioje. Laikai buvo įtempti, idėjai realizuoti reikėjo sąmokslo: labai greitai pagaminti biustą, labai greitai pastatyti ir tuoj pat pašventinti. Jau po visko atvažiavo įgaliotinis, pasikvietė A.Vienuolį, kleboną Orlauską. Rašytojas A.Vienuolis pasiteisino, kad tai jo paskutinis giminaitis, ir, be to, tokios giesmės autorius, todėl ir paaukojęs A.Baranausko biustui. Barė tuomet ypač kleboną Orlauską, A.Vienuolis turėjo nemalonumų. Bet biustas taip ir tebestovi…
Kardinolo V.Sladkevičiaus memorialinio muziejaus direktorė I.Petraitienė sakė radusi archyve protokolą apie A.Baranausko laidotuves. Jis ypatingas tuo, kad pažymi, jog laidotuvėse lietuviškai pasakė kalbas Seinų dekanas M.Simonaitis ir kunigas T.Žilinskas. Seinuose vyskupavęs A.Baranauskas jau buvo septintas Seinų vyskupas, bet pirmasis, prakalbęs lietuviškai. Apie tai garsiai pamąstyti ir pasidalyti savo mintimis muziejaus direktorė pakvietė kun. Arvydą Žygą, kurio susirinkusieji klausėsi bemaž visiškoje tyloje. Baigdamas kalbą, kun. A.Žygas linkėjo: „Linkiu, kad tai būtų ne tik minėjimas dėl minėjimo, bet minėjimas, kuriame gimtų naujoji ugnis, nauji pasiryžimai, naujasis atbudimas, nes Lietuva mums – brangiausia Dievo dovana. Visi kiti dalykai mums yra aiškūs: malda, tikėjimas, žmonių ir artimo meilė. Šiandien mes irgi galėtume apsaugoti Anykščių šilelio mirimą mūsų širdyje. Nes mes pamirštame, kad vienas švenčiausių, brangiausių žodžių yra Lietuva, jos puoselėjimas, atgaivinimas ir nuolatinis dovanojimas sau patiems ir Lietuvai laisvės. Linkiu visiems tos laisvės“.

Džiuljeta KULVIETIENĖ
Kaunas

© 2002"XXI amžius"