|
Užuomaršos
Kai kurie Italijos komunistai
yra tikintys Dievą, lanko bažnyčias, meldžiasi. O ar teko girdėti,
kad sovietinis komunistas įeitų į bažnyčią bent nuo lietaus pasislėpti?
Tikrai neteko, nes ateizmas buvo sudedamoji, būtina komunistinės
ideologijos dalis. Pasivadinę socialdemokratais, komunistai Lietuvoje
dabar jau gėdijasi skelbti proletariato diktatūrą, nes patys tapo
kapitalistais, nuo proletariato ir klasių kovos nusigręžė, tačiau
kovos su jiems nesamu Dievu, Bažnyčia bei tikinčiaisiais neatsisakė.
Kiekviena proga jie nevengia pabrėžti, kad Lietuvoje Bažnyčia
yra atskirta nuo valstybės, tačiau pamiršta, kad piliečiai,
kurie ir sudaro valstybę, nuo jos nėra atskirti, kad Bažnyčios
ugdyti piliečiai yra nepalyginamai pilietiškesni ir doresni už
dabartinio Seimo bolševikus (daugumą). Komunistai iškart pasišiaušia,
jei dvasininko veikloje įžvelgia kišimąsi į politiką, nes pamiršta,
kad dvasininkai - taip pat piliečiai, ir jie yra visateisiai pilietinės
visuomenės nariai, dar daugiau - jie valstybei ugdo dorą pilietį,
dalyvauja politikoje. Komunistai pamiršta, kad pilietinė veikla
yra politinė veikla, o susipratęs pilietis yra politikas, mat
jie pamiršo ir žodžio politika reikšmę (valstybinių, visuomeninių
organizacijų bei atskirų asmenų siekiai ir veiksmai, nukreipti
į valstybės reikalų tvarkymą). Užsimiršę ir uzurpavę politinę
veiklą, jie mato ją tik partinėje, žinoma, savosios partijos veikloje.
Užsimiršę komunistai norėtų atskirti nuo valstybės ne tik dvasininkus,
bet ir kariškius. Prisiminkime, kaip buvo puolamas Lietuvos kariuomenės
vadas generolas majoras Jonas Kronkaitis už išreikštą pilietinę
nuomonę Amerikoje. O štai prezidentas Valdas Adamkus, užuomaršų
akimis, iškrėtė tikrą akibrokštą - atsisėdo prie Nacionalinių
maldos pusryčių stalo! Kur tai matyta, girdėta?! Užuomaršoms
- nematyta negirdėta, o tikriems krikščioniškos valstybės piliečiams
Prezidento, kaip valstybės vadovo ir iškilios asmenybės, poelgis
yra kilnus ir sektinas pavyzdys.
|
|
Neklastokite
Lietuvos istorijos!
Norėčiau atsiliepti į L.Truskos
straipsnį Tauta privalo ginti šventus dalykus, išspausdintą Lietuvos
aide (2002 08 26, Nr. 196).
Tame straipsnyje labai daug melagysčių, ypač apie prezidentą A.Smetoną.
Kodėl neparašote pagrindinio dalyko, kad K.Griniaus prezidentavimo
laikais buvo sudarytos pačios palankiausios sąlygos netekti Lietuvos
nepriklausomybės? Jo įsakymu, visi politiniai kaliniai-komunistai
buvo paleisti iš kalėjimų ir, jei ne A.Smetona, 1927 metais Lietuva
būtų prijungta prie Sovietų Baltarusijos.
1926 metais dauguma Nepriklausomybės Akto signatarų, tarp jų ir
A.Smetona, nutarė prezidentą K.Grinių, kaip nesugebantį vadovauti
valstybei ir užtikrinti nepriklausomybės, paprašyti atsistatydinti.
Būdamas įžvalgus ir ryžtingas žmogus, A.Smetona nedelsdamas Lietuvos
komunistų partiją paskelbė už įstatymo ribų, ir jos veikla, ardanti
nepriklausomybės pamatus, buvo uždrausta ir laikoma politiniu nusikaltimu.
Žmonės mieste ir kaime buvo saugūs, niekas nežudė, nebuvo išvagiami
bankai. Per tą laikotarpį bankas sukaupė šešias su puse tonos aukso
atsargų. A.Smetonai vadovaujant, Lietuva buvo pasiekusi vienodas
starto pozicijas su Suomija, Norvegija, ūkyje buvo beveik pasivijusi
Daniją, Olandiją.
|
|