Atnaujintas 2002 m. gruodžio 4 d.
Nr.91
(1098)
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis
RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Kultūra
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Darbai
Atmintis
Žvilgsnis
Nuomonės
Pasaulis
Kryžkelės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

„…visos sylos kunigystei prigulė…“

Pranešimą apie vysk. A.Baranauską skaitė dr. doc. Juozas Jasaitis

„Ypatinga šiandien diena, - į susirinkusiuosius Kardinolo V.Sladkevičiaus memorialiniame muziejuje – bute kreipėsi muziejaus direktorė Irena Petraitienė. – Lygiai prieš 100 metų, versdamas raudas, iš gyvenimo išėjo vyskupas Antanas Baranauskas. Šis kambarys neatsitiktinai parinktas minėjimui: čia lankėsi A.Baranauskas, kalbėjosi su M.Valančiumi, tai autentiška vieta. Todėl surengėme būtent čia šį susitikimą, nes jaučiame tą dvasią, jo kvėpavimą. A.Baranauską žinome nuo vaikystės, visi deklamavome jo kūrybą, rašėme temas, laikėme egzaminus. Visi jo turime savy po dalelę… manome, kad jį pažįstame“.
Tokį pasitikėjimą savimi išblaškė literatūrologo dr. doc. Juozo Jasaičio pranešimas apie A.Baranausko asmenybės ir kūrybos bruožus, gyvenimo kelią, jo draugystę su poete Karolina Praniauskaite. Tai poetas, aukštas dvasininkas ir didelė asmenybė, mokslininkas, kalbininkas, matematikas ir net muzikas. „Turėjo praeiti 100 metų po jo mirties, kad pažintume jį vientisą, tai toks didelis žmogus“, - tęsė vakarą I.Petraitienė.

Didysis mokslininkas
Levo Karsavino (1882 12 01-1952 07 20) 120-osioms gimimo metinėms

Levas Karsavinas

Šiandieninis mūsų mąstymas atskleidžia savo religinį pagrindą – žmogaus natūralų norą būti asmenybe – tai krikščioniško idealo ir žmogaus traukos prie Dievo gęstantis atšvaitas. Visas L.Karsavino minčių ratas ir šiandien turi išliekamąją vertę. Asmenybės problema, net po pusės amžiaus priespaudos, tebėra svarbiausia dvasinė problema. L.Karsavinas, kaip laisvę mylinti asmenybė, priešindavosi bet kokiam diktatui, pasirinkdavo judėjimą prieš srovę ir prieštaravo minties stagnacijai. Savo jaunystėje jis, priimdamas krikščioniškąjį pasaulėvaizdį, liko laisvės šalininkas ir net buvo tolimas nuo pamokslautojo vaidmens, bet po Spalio revoliucijos jis tapo teologijos profesoriumi ir skaitė paskaitas Petrogrado šventyklose. Tuo metu jis išleido pirmąjį leidinį ne apie istoriją ir pavadino jį „Sielai naudingi pamąstymai apie Dievą, taiką, žmogų, blogį ir 7 mirtinos nuodėmės“. Vykstančius Rusijoje revoliucinius procesus L.Karsavinas perimdavo savaip – per religinę pasaulėjautą. Ryškų poslinkį į Dievą sąlygojo tai, kad naujojoje Rusijoje Stačiatikių Bažnyčia iš karto tapo represuojama. Dar 1918 metais L.Karsavinas aktyviai palaikė naujojo kankinio metropolito Venjamino veiksmus – išsaugoti bažnytines vertybes, kurias naujoji valdžia pradėjo masiškai konfiskuoti arba naikinti. Spaudoje filosofui pradėta klijuoti įvairias niekinančias etiketes: „viduramžių fanatikas“, „saldusis pamokslininkas“, „tamsybių mokslininkas“. 1922 metais L.Karsavinas rašė: „Jaučiu, kad mūsų spaudoje greitai teks nutilti“. Ši nuojauta netrukus išsipildė. VCVK dekretu 1922-ųjų spalio 10 d. iš šalies ištremti apie 200 žymiausių filosofų, rašytojų, mokslininkų, kurių moksliniai ir kūrybiniai darbai buvo priskirti prie kontrevoliucinių. Tarp jų buvo M.Osorginas, N.Berdiajevas, S.Bulgakovas, S.Frankas, I.Iljinas, F.Stepunas, S.Melgunovas, A.Kizeveteris ir daug kitų. L.Karsavinui ištrėmimas smogė labai skaudžiai, nes jis dirbti norėjo tik savo krašte. Atvykęs į Vakarų Europą, vis kartodavo, kad Rusijos istorija kuriama tėvynėje, o ne čia. Trumpai pagyvenusi Berlyne, kur vokiečių vyriausybė labai svetingai sutiko išvarytuosius, Karsavino šeima išvyko į Prancūziją. Čia jis intensyviai dirbo, bendravo su rusų emigrantais ir Bažnyčių atstovais, jo darbai buvo publikuojami rusų, vokiečių, italų, prancūzų kalbomis.