XXI amžius

Nėra svetimų bėdų

Grupė konferencijos dalyvių. Iš kairės kun.Vidmantas Balčaitis, Romualda Jakštienė. Dešinėje - kun. Robertas Grigas

„Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!” (Lk 12,32)
Pasitinkant 2003-iuosius - Lietuvoje ir Europos Sąjungoje paskelbtus Neįgaliųjų metais, Kaune, Papilio g. 5, lapkričio viduryje buvo atidaryta specialiųjų poreikių vaikų ir jaunimo kūrybos paroda. Šia paroda Lietuvos katechetikos centras (toliau LKC) pradėjo vykdyti projektą „Specialiųjų poreikių vaikų ir jaunimo religinis ugdymas švietimo įstaigose ir kitose bendruomenėse“. Kitas šio projekto etapas - lapkričio 23 dieną Kaune, tame pačiame pastate esančioje Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje, įvykusi įžanginė konferencija. Iš visos Lietuvos susirinkusius dalyvius (apie 200 žmonių) sukvietusi konferencija užtruko septynias valandas.
„Mes rengiamės dideliam darbui, - sakė jau po renginio pakalbintas LKC direktorius kun. Vidmantas Balčaitis, - reikia artimiau susipažinti, pasidalyti patirtimi ir pasiekimais, išsiaiškinti darbo trūkumus, problemas, pasižymėti numatomo darbo kryptis, artimiausius uždavinius; galvoju, ši įžanginė konferencija - gera pradžia.
Šį rudenį Romoje vyko „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenių, kurios dirba su neįgaliaisiais, generalinė asamblėja. Popiežius Jonas Paulius II, sveikindamas jos dalyvius, labai aiškiai apibrėžė, ką mums, tikintiesiems, reiškia neįgalus žmogus, kas jis yra Dievo akyse ir kaip mes dalyvaujame šiame Dievo plane: „Priimdami šiuos mažutėlius, paženklintus (…) negalios, jūs atpažinote juose ypatingus Dievo švelnumo liudininkus, iš kurių mes turime daug ko pasimokyti, ir kurie turi užimti ypatingą vietą Bažnyčioje“.
Konferencijos darbas prasidėjo „Lietuvos Caritas“ generalinio direktoriaus kun. Roberto Grigo išsamiu ir jaudinančiu pranešimu „Katalikų Bažnyčios vaidmuo neįgalaus žmogaus religiniame ugdyme“. „Vaidmuo prasideda nuo požiūrio, - sakė kun. R.Grigas, - krikščionybė yra kaip perversmas materialistinio, antikos „tobulo pasaulio“, praeities ir dabarties utilitarinio, pragmatinio požiūrio atžvilgiu: krikščionybėje žmogus suvokiamas kaip vertybė ne dėl to, ką jis gali nuveikti ar nuveikia, ne dėl jo savybių (meilės verto „gerumo“) ar išvaizdos, o dėl jo paties. Žano Vanjė (Jean Vanier) įsteigtų ir vadovaujamų „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenių, kitų Bažnyčios globos įstaigų patirtis - tai meilės kelias, išvystantis artumo, pripažinimo, saugumo, reikalingumo jausmus ir potyrius", - kalbėjo kun. R.Grigas. - Priešingas - agresyvaus liberalizmo kelias; Hitlerio rasinis „valymas“ ir „valymas tautos sveikatos vardan“. Kaip pavyzdį kun. R.Grigas papasakojo sovietmečio pabaigos vidurinės mokyklos mokytojos netikėtai žiaurų nuosprendį neįgaliems vaikams, išsakytą viešai: „Kiek daug išlaidų, kiek visuomenės resursų veltui išnaudojame!“ Prelegentas kalbėjo ir apie sterilizacijos, abortų, eutanazijos reikalavimus. „Juk tai iš didelio noro čia pat susikurti ir gyventi labai patogiame, be problemų „tobulame“ pasaulyje; ačiū Dievui, kad šia prasme Jo pasaulis nėra steriliai, nepriekaištingai „tobulas“ - jame yra ir ligų, ir mūsų nesuplanuotų atsitiktinumų ar kažko, kas reikalauja iš mūsų daugiau dėmesio vienų kitiems, daugiau rūpinimosi ir savęs, egoistinio savęs, atsisakymo“, - sakė kun. R.Grigas. O jo pranešime ištarta Žano Vanjė frazė „Ne mes vargšus evangelizuojame, bet jie mus“ tądien tapo sparnuota: ir konferencijos pertraukos metu, ir jai pasibaigus ne kartą teko girdėti iš susirinkusių žmonių lūpų.
Po „Lietuvos Caritas“ generalinio direktoriaus kun. R.Grigo pranešimą „Vaikų ir jaunimo su specialiais poreikiais ugdymo Lietuvoje situacijos apžvalga“ skaitė Švietimo ir mokslo ministerijos specialaus ugdymo ekspertų komisijos narė Salomėja Ratkevičienė. R.Radzevičiūtės, specialaus ugdymo psichologės, pranešimo tema buvo „Neįgaliųjų lūkesčiai ir problemos specialiojo ar bendrojo lavinimo švietimo įstaigose“. Pranešimų metu prelegentės atkreipė dėmesį į neįgalių vaikų problemas, dažnai juos kamuojantį nevisavertiškumo kompleksą. Buvo akcentuotas ir perdėtas tėvų lūkestis iš savo vaikų, peržvelgta mokymosi motyvacija ir tai, kad dažnai neįgaliesiems yra neadekvačiai nuolaidžiaujama. Pranešimai buvo išsamūs, iškeliantys ir gvildenantys daugelį problemų, su kuriomis susiduria žmonės: tėvai, pedagogai, sociologai ir psichologai, dirbantys su neįgaliaisiais. Prelegentės atsakinėjo į konferencijos dalyvių klausimus, kartu ieškojo sprendimų iš pateiktų keblių situacijų. Visi buvo vieningi teigdami, kad, dirbant su neįgaliaisiais, reikia begalinės kantrybės ir meilės. Buvo svarstomas ir ypač opus bei aktualus klausimas - vaikų ir jaunuolių su negalia integracija į bendrojo lavinimo, ikimokyklines ir viduriniojo mokslo įstaigas, taip pat mokymo bazių stovis ir problemos, aptarta būtina specialistų pagalba tiek mokytojams, tiek vaikams.
Po trijų pranešimų buvo neilga pertrauka, kurios metu konferencijos dalyviai ir svečiai galėjo atsigaivinti kava, vaisvandeniais, užkąsti prie Aukštesniosios katechetikos mokyklos koridoriuose paruoštų stalų, apžiūrėti specialiųjų poreikių vaikų ir jaunimo kūrybos parodą.
Kad Dievas kalba tokiems žmonėms, kad jie pajėgūs ir nori Jį priimti, kad ir jiems pažadėta - „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę“ (Lk 12, 32), bylojo mamos, auginančios neįgalų vaiką, liudijimas tuoj po pertraukos.
„Kryžiaus gėdytis nereikia: vaikas su protine negalia nukryžiuotas, paženklintas. Gal todėl geriau suprantu, ką jautė ir išgyveno Dievo Motina, Švenčiausioji Mergelė Marija, - liudijo neįgaliojo vaiko mama. - Aš kalbu sužeista širdimi, nes su šia našta gyvenu visą gyvenimą, ir čia labai svarbi meilė. Žmogus su protine negalia neturi proto, o mes jį turime. Jis nekaltas, kad yra toks… Jis viską priima širdimi. Todėl taip svarbu jį mylėti. O dabar net Dievo namuose mes dažnai jaučiamės ne taip. Žmonės net atsisėda atokiau. Pamokėlių metu vaikas susikaupti pajėgia tik dešimt penkiolika minučių, o bažnyčioje jis ramus ir dėmesingas net valandą ar dvi. Kai mano vaikelis ištarė, kad ir jis nori Kristaus Kūno, prasidėjo naujas mano vargų etapas: vienas kunigas man pasakė, kad „tai nebūtina“, kitas - „aš nemoku su tokiais bendrauti ir nežinau parapijoje nė vieno, kuris mokėtų, todėl negaliu jo parengti Pirmajai Komunijai“. Tik seserys benediktinės su didele meile ištarė: jūs atėjot, jūs čia, ir tai svarbiausia. Taip prasidėjo pamokos. Ir pamačiau, kad mano vaikas moka kalbėti, piešti, - jis nupiešė Kristų. Sesutės su juo ir žaidė, ir piešė. Taip mano vaikas su protine negalia pajautė meilę, priėmė Pirmąją Komuniją, - ir jums reikėtų pamatyti jo veidą tą akimirką. Žmogus su negalia turėtų būti Bažnyčios širdyje, tačiau, deja, dar taip nėra, - pasakojo mama. - Viskas, kas tikra, ateina tyliai… Aš dėkoju kunigui Arvydui Žygui, kuris greitai susiorientavo, kaip vesti, kaip aukoti šv.Mišias, kai tarp aukos dalyvių pamatė daug neįgaliųjų… Kuris pasakė: „Ačiū, kad, Seminarijoje, jūs, būtent jūs, pravedėte meilės pamoką…“ Mums juk taip reikia, kad kažkas pabūtų šalia Švenčiausiosios Marijos prie kryžiaus“, - kalbėjo tiesiai į susirinkusiųjų širdis mama.
Po šio nuoširdaus liudijimo pranešimą skaitė Danutė Borutienė, Aukštesniosios katechetų mokyklos dėstytoja ir Kauno neįgaliųjų vaikų pensionato tikybos mokytoja, pati namie prižiūrinti jau suaugusį savo neįgalų sūnų. Apžvelgusi daugelį problemų, susijusių su tikybos mokymu neįgaliems vaikams, pasidalijusi patirtimi, mokytoja D.Borutienė papasakojo, kokios „trumpos“ neįgaliems vaikams tampa pamokos, kai į jas „ateinama atvira širdimi“. „Vaikus sunku po pamokos išprašyti iš klasės, bet tenka, nes už durų jau laukia kiti. Sakau tada: išsineškite Dievo meilę širdyse ir bendraukite su Dievu, o su manimi susitiksite kitą savaitę…“
Kunigui Jacekui Paszendai, Lietuvos „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenių kapelionui, susirinkusiuosius supažindinus su šio judėjimo istorija, patirtimi, pasidalijus įspūdžiais bei renginio dalyviams truputėlį pailsėjus, konferencija darbą tęsė pasiskirsčiusi į darbo grupes pagal pasirinktą negalios ar sutrikimo rūšį.
Konferencijos „šeimininkė“ - Aukštesniosios katechetų mokyklos direktoriaus pavaduotoja Romualda Jakštienė, vedusi renginį, pertraukos metu pastebėjo, kad, „ačiū Dievui, mes pagaliau pradedame atsikratyti iš Vakarų plūstelėjusio požiūrio „ne mano bėdos, ne mano problemos“, to susvetimėjimo, kuris jau buvo bepradedąs gąsdinti. Dabar kuo toliau, tuo labiau žmonės pradeda suprasti, kad nėra svetimų bėdų, svetimų problemų“, - sakė R.Jakštienė.
Iš tiesų tikrai negali nejaudinti vaikai, neįgalioji jaunuomenė, vien tik pažvelgus į jų bei aplinkinių pastangas rengiant kad ir šią konferenciją: puikią meninę programėlę prasidedant renginiui, vilties ir veržlumo kupiną Ramūno Dzerkelio piešinį (vadovė mokyt. Ilona Papečkytė) iš Vilijampolės vaikų ir jaunimo pensionato, papuošusį ir pačią konferenciją, ir jaunimo bei vaikų parodą. Nepaisant sutapimo su JAV prezidento Dž.Bušo vizitu Lietuvoje, konferencija stebino dalyvių gausa. Tai teikia vilties.
„Mylėti ir būti mylimam - didžiausias kiekvieno žmogaus troškimas, kuris įprasmina visą gyvenimą. Kas to neranda, jaučiasi nelaimingiausias žmogus. Jo gyvenime nebėra džiaugsmo, vilties, tikslo. Toks žmogus gali turėti šeimą, tačiau ir joje jaučiasi vienišas, nesuprastas, nes yra nemylimas“,-rašo kardinolas J.A.Bačkis Ž.Vanjė knygos „Bendruomenė. Atleisti ir švęsti“ įžanginiame žodyje. Konferencija pasibaigė, darbas tęsiasi. Ir dar kartą norisi prisiminti: nėra svetimų bėdų, svetimų problemų.

Kazimieras VIKONIS
Kaunas