Paskui laiko strėlę
(Tęsinys. Pradžia Nr. 87,
89)
Partizanai spėjo išeiti. Silpnesnius
išvežė, kiek palaukę išėjo ir pasveikusieji. Iki naujo bunkerio
buvo geras kelio galas. Ramiai pasiekė saugų bunkerį, tačiau jau
kitą rytą smogikai krėtė kaimus, ieškodami partizanų, šukavo miškus.
Netikėtai buvo suimti ir per susišaudymą žuvo keli Kalpoko vyrai,
kurie slėpėsi pas artimuosius sodybose. Būrys vėl buvo išsklaidytas.
Daugėjo išdavikų: neatpažinę provokatorių, žmonės išdavė partizanus,
kuriuos patys rėmė ir šelpė.
Panemunyje suktumu, klasta ir žiaurumu garsėjo enkavėdistas Golubevas
ir jam talkinę stribai išdavikai Lukičius ir Šusnys. Per juos
žuvo daug Kalpoko būrio partizanų. Nužudytųjų kūnai buvo sumesti
į šulinius arba į durpyną netoli Steponų kaimo Rokiškio rajone.
Smogikai rengė akciją po akcijos, intensyviai ieškodami partizanų.
Vyrai po žygio pasislėpė atskiruose bunkeriuose, esančiuose toli
vienas nuo kito. Buvo išvargę, kiti nespėję po apgydytų žaizdų
sustiprėti ir nepajuto, kaip naktį kareiviai apsupo mišką. Jau
auštant miške pasigirdo bombų sprogimai, automatų kalenimas. Sprogo
numesta smogikų bomba ir netoli bunkerio, kuriame slėpėsi vadas
su grupe būrio partizanų. Bombai sprogus, pro bunkerio rąstus
švietėsi siauras plyšys.
- Gyvi nepasiduosim, bandysim prasiveržti. Neaišku tik viena:
šito bunkerio jie negalėjo atsekti, nes neseniai įrengtas, - svarstė
vadas.
Vyrai, pasirengę gintis, sugulė prie bunkerio angos. Dar viena
bomba viršum bunkerio ir mes tikrai būsim laisvi
aname pasaulyje,
- pamąstė ne vienas, tačiau neištarė tų žodžių balsu. Laukė vado
nurodymų. Tą lemtingą laukimo valandą siauras šviesos pluoštas
pro bunkerio rąstų plyšį, pro eglučių šakas buvo jų laisvė: graži,
beribė, akinanti. Visi žinojo, jog antro išėjimo iš bunkerio nėra.
Kai bus aptikta slapta anga jiems tai reikš mirtį, visko pabaigą.
Pagaliau jie atsidurs ten, kur nėra smogikų žiaurumo, savų, stribų
išdavystės, kur tvyro tyla ir amžinas neatsakytas klausimas: Kam
tu gyvenai, žmogau, ir vardan ko miršti? Anapus siauro šviesos
pluoštelio liko jų dienos su ankstyvu pavasariu, nesulauktos šienapjūtės
dainomis ir švento Kūčių vakaro tyla. Čia, prie bunkerio angos,
vos gyva pleveno viltis išgyventi su vargo ir pavojų dienomis
kaina už gyvybę. Sulaikę alsavimą, jie klausėsi, kaip stribai
ar enkavėdistai vaikščiojo viršum bunkerio ir vis dar nematė siauro,
po eglaitėmis atsivėrusio plyšio.
- Vyrai, dar galime išeiti iškeltomis rankomis, gal jaunesnių
pagailės, bet aš tuo netikiu.
- Gal aš nė negalėčiau gyventi nelaisvėje, spėjau okupantus pažinti,
- pasakė studentas, jauniausias būryje. Norinčiųjų pasiduoti neatsirado.
- Laukit mano komandos, - įsakė vadas.
- Vade, atrodo, kad jie dar nesupranta, jog vaikto virum bunkerio.
- Greit supras, - ištarė vadas, - kai supras, pasakysim, jog pasiduodam
ir bandysim prasiveržti. A jus dengsiu.
Staiga viršum bunkerio pasigirdo šūksniai: Dar keturis bėgančius
paklojom. Banditų bunkeris toliau kemsynėje.
Vadinasi, vėl skaičiuosim žuvusiuosius, pamąsto vadas. Viršum
bunkerio nutapsėjo, nutilo kareiviškų žingsnių aidas. Kažkas šaukė
stribams: Supkit pietinę miško pusę!
Pagaliau garsai nutolo.
- Amžiną atilsį kritusiesiems, - persižegnojo žvalgas.
- Mūsiškius aptiko. Pasakykit ką nors, vade
- Jie jau ten, kur žemiški rūpesčiai netenka prasmės. Taip sakoma,
bet aš klausiu: ar ten, toje amžinybės tyloje, gims nauja gyvybė?
Teisingumas? Protas ir laisvė? Aš nežinau
Stojo visiška tyla, kurią vėl sutrikdė jaunėlis:
- Vade, kaip jūs nujautėt, kad, viską aplinkui susprogdinę, jie
nepamatys mūsų bunkerio?
- Atsitiktinumas, vyrai. Sėkmė be jokios logikos. Šį kartą jie
neatsigabeno šunų, o sprogimo banga išvertė eglutes ir dar labiau
uždengė angą. Ilgai nelauksim, eisim iš apsupimo tais keliais,
kuriais jie jau praėjo. Pirmasis išeis žvalgas.
Kai vyrai išsikapstė iš bunkerio, buvo jau aiškus rytas, dienojo.
Žvalgas grįžo greit.
- Visi sugužėjo pelkyno pusėn. Kol kas kelias laisvas.
Jie buvo devyniese. Kiek pabėgėję žąsele sustojo. Išsiskirstė
po kelis, sutarę, kur ir pagal kokį slaptažodį susitiks.
Išsigelbėjo. Dar kartą
Tačiau būriuose, kuriuos vienijo Kalpokas,
jau ir pusės vyrų buvo nelikę.
- Slapstysimės, - pasakė vadas. Saugokitės. Ryto pažadai nakties
išdavystės. Saugokitės.
Atsisveikino, pasidalijo turimus šaudmenis ir duoną.
Vadas slapstėsi iki 1945-ųjų balandžio mėnesio. Paskui pasiekė
Jono Šidlausko būrį, veikusį Vabalninko valsčiuje, netoli Alizavos.
Netrukus Alizavos partizanai surengė pasalą Pandėlio rajone, Nielozos
vienkiemyje, kur stribai, ieškodami partizanų, nušovė paskutines
ūkininkų kiaules, ištuštino aruodus. Per pasalą du stribai buvo
nukauti, dviem pavyko pabėgti.
Išsprogo medžiai, ir Kalpokas perėjo į Kupreliškio būrį. Sukvietė
likusius gyvus kelių būrių kovotojus Vabalninko rajone ir vėl
ėmėsi jiems vadovauti. Būrys atgimė tarytum feniksas iš pelenų.
Pandėlio rajone, Kvedariškių kaime, pernelyg įžūliai veikė vietiniai
komunistai: šnipinėjo, skundė enkavėdistams kuo nors neįtikusius
ūkininkus ir, apkaltinę antikomunistine veikla, areštuodavo, ištremdavo
į Rusijos gilumą. Vietinių komunistų pastangomis daugelis sodybų
ištuštėjo.
- Kvedariškių komunistai prašyte prašosi susitikimo su Kalpoku,
- liūdnai juokavo tie, kas dar liko gyventi savo namuose. Ir toks
susitikimas įvyko: stribai ir vietinės valdžios komunistai, kurie
suspėjo, išsislapstė, kas bandė šaudyti, nespėjo šūvio paleisti,
krito patys.
Kalpoko vyrai ėjo enakvėdistų pėdomis, atsiliepdami į nukentėjusių
kaimo žmonių skundus, ištremtųjų aimanas. Ir darė tai, ko nedarė
nė vienas vadų: jis, sušaukęs ūkininkus, atvirai kalbėdavo miestelių
aikštėse ir kaimuose, jog būtina visais įmanomai būdais priešintis
okupantui. Kalbėjo jiems apie vienybę ir išdavystę, apie tai,
kas mūsų visų laukia įsigalėjus komunistams. Kalbėdavo karštai,
trumpai ir atvirai, nebijodamas pasalūniško šūvio, viešai pareikšdamas,
kad stojo į kovą su okupantais, siekdamas vienintelio tikslo
nepriklausomybės Lietuvai. Jį pažinojo visi ir toks vado atvirumas
kėlė susižavėjimą juo ir vertė abejoti.
- Negalvoji apie savo gyvybę, vade, - sunerimo vyrai ramią poilsio
minutę. Kuo daugiau žmonių tave pažins, tuo lengviau bus išdavikui
susekti.
- Man vis tiek, visi pažįsta. Juk buvau mokytojas, o kas nežino
kaimo liktarnos?
- Taip tai taip, bet
ar reikėjo paleisti šituos užspeistus stribynėje
buvusius jūsų mokyklos auklėtinius, aiškiai parsidavusius komunistams?
Vienas partizanų delikačiai užsiminė apie Karolį Jasiūną, kurį
po kautynių su stribais Kalpokas patardė ir paleido.
- Jam bus gera pamoka, - atsakė vadas.
- O aš manau, kad yra žmonių, kurie, visą gyvenimą žiūrėdami į
knygą, špygą tematys. Anas iš tokių
Partizanai neapsiriko: vėliau teisme K.Jasiūnas, kurio Kalpokas
pasigailėjo, nors visiems buvo aišku, jog šis neatsitiktinai tarp
enkavėdistų atsirado, apšmeižė buvusį Čedasų mokytoją, primeluodamas
tokių dalykų, ko nei Kalpokas, nei jo vyrai niekada nebuvo padarę.
Gal išdavikas norėjo įsiteikti okupantams, gal žmogelis dėl savo
gyvybės drebėjo, tačiau tikrai prisidėjo šmeiždamas mokytoją,
tad mirties bausmės Kalpokui jau nebuvo galima išvengti. Enkavėdistų
smurtas, kankinimai ir pasėta baimė taip paveikė žmones, jog nebeliko
vietos širdyje nei sąžinei, nei kovotojams už laisvę.
Patylėjo vadas tuokart ir atsakė:
- Gal tu ir teisus, broliuk. Ir aš po kautynių susimąstau: kokią
prasmę turi dabar, ar turės ateityje mūsų vyrų žūtis? Ar gali
turėti prasmę jaunų, sveikų, mylinčių savo žemę ir namus vyrų
mirtis? Arba gailestis tiems, kas mus žudo, išduoda, tremia iš
savos gimtinės? Mes žūvame, o į mūsų vietą suplūsta tūkstančiai
okupantų. Jie plėšia, užima mūsų namus, miestus, jie po mūsų mirties
čia šeimininkaus ir valdys, nurodinės, kaip gyventi. Dažnai apie
tai mąstau, vyrai, ir klausiu: ar mūsų kova turės prasmę po šimto
metų? Ar priartins mažos tautos teisę būti laisvai? Štai apie
ką galvoju kiekvieną kartą, užbėręs žemėmis kritusio partizano
kūną. Kiek mūsų išliks? Kiek išlikusiųjų dar gyvus žmonės užmirš,
kas jie buvo ir dėl ko kovojo? Kiek nutautės, kiek mūsų merginų
ištekės už okupantų, kiek vaikinų parves į namus rusę žmoną? Mažai
tautai tai didelis žingsnis į išnykimą. Gal jūs man atsakysit,
ar turi prasmę mūsų kančia? Kūnus kaustanti bunkerių drėgmė kasdien
ardo mūsų sveikatą, aplink viešpatauja prievarta ir melas, artimų
žmonių mirtys gimdo nusivylimą. Gal kitaip reikėjo kovoti, bet
aš kitaip nemokėjau, vyrai. Man kito kelio nebuvo. Ne savo žūties
bijau. Baisu, kad tie, kurie po mūsų mirties išliks gyvi, nepavirstų
paklusnia okupantams banda, kad tauta nepriprastų prie nelaisvės,
kaip vergas prie grandinių, bijau, kad neužmirštų to, kas mano
kartos žmonėms buvo šventa teisės į laisvę. Todėl prašau jūsų:
pavojaus akimirką nesaugokit manęs, aš jau kaip nors
Ginkit save,
nes jums, jaunesniems, dar reikės gyventi. Ko tyli, studente?
Juk dar sugrįši į savo šventovę studijoms po visų karų.
- Aš pasirinkau tokį kelią neverčiamas. Savo dvasia ir valia:
esu ir būsiu laisvas.
- Optimizmas tragedijos akivaizdoje. Tu man labai patinki, studente.
Gaila, kad tiek mažai lieka laiko pasikalbėti.
- Vade, - išdrįso dar vienas vyrų jam priminti: - mes visi esame
čia pat, gyvi ar mirę. O jūs savo namuose senokai buvote. Gal
palydėti jus, apsaugoti kelią į namus?
- Reikėtų , - atsiduso vadas ir sukluso: - Ką nors žinai? Nelaimė
namuose?
- Nee
Visko tenka nugirsti. Verčiau nueikit pats.
Lyg nujausdamas, jog gali būti suimtas, Kalpokas žmoną išsiuntė
gyventi į Vilnių, kur ją globojo artistai Ramanauskai. Kai pasimatęs
atsisveikino su žmona, pajuto, jog tai paskutinis jų susitikimas.
Dar daugiau jautė, kad žmona jam kažko nepasako, jaudinasi.
Atsitiko kas nors, ko jis nežinojo, tačiau žmona įtarimą paneigė:
- Viskas gerai, tu save saugok
Labai saugok.
Atsisveikino. Tikrai visam laikui.
Nebuvo kada vadui ilsėtis, jis ėjo ir ėjo karštomis enkavėdistų
pėdomis, kaskart per susišaudymus prarasdamas vis daugiau vyrų,
tik jį patį kulka aplenkdavo. Jau ir auksinis ankstyvas ruduo
atėjo, po galingais ąžuolais krito gilių derlius. Su paskutinėmis
žiniomis iš štabo, su viltimi, jog dar ne viskas užgniaužta, dar
rengiamasi lemtingam Lietuvos partizanų žygiui, grįžo vadas į
stovyklavietę. Studentas susikūprinęs rašė, pasidėjęs ant kelių
sulankstytus keturkampius lapelius.
- Eiles rašai, studente? paklausė. Būtų gerai, kad jokio popierėlio
prie savęs neturėtumėt, vyrai. Rašyk, rašyk, tik neužmiršk, ką
parašęs, slėpti ne kišenėse. Tai ką sukūrei?
- Testamentą, - šyptelėjo studentas.
Pateko vaikinas į būrį, tokio žingsnio nė neplanavęs iš anksto.
Iškvietė saugumiečiai iš universiteto auditorijos ir paklausė:
Kur brolis? Vaikinas neatsargiai sumelavo: Kaip tai kur? Prieš
savaitę laišką gavau: armijoje tarnauja, netoli Maskvos. Patikėjo,
paleido ir liepė kitą dieną ateiti su laišku. Tačiau tą patį vakarą
studento ir pėdos išgaravo. Jo brolis jau seniai kartu su kitais
samanų kapeliuose vidury miškų gulėjo, okupantų kulkos pakirstas.
Išgirdo vaikinas apie partizanauti išėjusį savo krašto mokytoją
ir, suradęs jo būrį, pasiliko. Tik vadas suko galvą, kaip studentą
slapta legalizavus, per jaunas žūti.
- Sakai testamentą? Daug turto turi?
- Daug. Rašau tiems, kas po mūsų pasidalys pergalės arba išdavystės
vaisiais. Rašau saviems, kurie plėšia tuščius tremtinių namus,
kol šeimos iš jų išvežtos. Tik jiems, vade, nei mano testamento,
nei to, ką paliksiu, nereikia. Vis tiek rašau.
- Bijai mirti?
- Juokingas klausimas. Dieve, aš nenoriu mirti. Aš dar nė negyvenau,
nieko nenuveikiau. Juk žūsim visi, vade, - nepasidavė studentas.
- Nekarksėk, išliksim, - sutramdė jį kiti.
- Žinau, negi visus nužudys?
- Bet
vade, - vėl klausė studentas, - kaip jums po šitiek įnirtingų
kautynių pasisekė išlikti gyvam? Man tai mįslė.
- Žinau seną rytiečių paslaptį, - šypsojosi vadas.
- Kokią?
- Karys turi pažinti savo ginklą, savo priešininką ir savo širdį.
- Tik tiek, vade?
- Tik tiek
Ir labai daug. O tu ko mokysies likęs gyventi?
- Istorijos.
- Geras mokslas.
- Noriu suprasti, kur karų ir agresyvumo pradžia. Sudrumstė mintis
paskutinės kautynės. Drąsūs stribeliai, kol plėšikauja ūkiuose,
kai okupantų kareiviai juos saugo. O likę vieni išlaksto kaip
zuikiai.
- Išlaksto
Bet jie dar sugrįš. Su kariuomene ir labai greit sugrįš.
Per anksti džiaugtis, studente. Kylam, vyrai, paliekam stovyklą.
Per naktį nežinomais miško keliais teks nukeliauti trisdešimt
kilometrų, kad iki ryto būtume toli nuo šios vietos. Renkitės.
- Vade, - pašaukė sargybinis. Čia mūsų ryšininkė atskubėjo.
Dominyka. Studento ieško.
- Tetulyte, - nudžiugo vaikinas, apkabinęs žilagalvę moterį.
- Matai, į ką aš, buvusi ūkininkė, panaši. Elgetą vaidinu, keliauju
per kaimus su terbele. Bet, man regis, labai greit visi su terbelėmis
Sibiran iškeliausim.
- Kas nutiko? sunerimo vadas.
- Nieko, tik kariuomenės kad privažiavo, visi keliai į miškus
apgulti. Ir Petriuko pasiilgom, namiškiai nori žinoti, ar gyvas,
ar sveikas, nesužeistas
- Gyvas ir sveikas, tetulyt. Jam teks legalizuotis, gaila protingos
jo galvelės, per jaunas žūti.
- Taigi jaunas. Ir Julytė prašė pasakyti, kad lauks tavęs, visą
gyvenimą lauks, net jei negrįžtum, neužmirš. Judviem reikėtų susituokti.
Juk laukiasi. Su kunigu jau susitariau: slapta sutuoksim.
- Ką pridarei, nevidone? sukluso vadas. Juk liks jauna našlė.
O jeigu katorgon su kūdikiu? Ar neįspėjau meilė po karo! Pasiskubinai.
Ko tyli?
Studentas tylėjo, o Dominyka atkakliai laukė atsakymo:
- Ką jai pasakyti?
- Pasakyk, kad išeis iš būrio ir tuojau pat! Viską padarysim,
kad slapta legalizuotųsi. Gausim dokumentus. Kai saugumiečiai
sužinos, kad brolis žuvęs, gal studento nebeieškos, jei nesipainios
jiems po akimis.
- Tą ir pasakyk, tetulyte
- studentas net savo balso nepažino,
taip tyliai sušnekėjo, net Dominyka puolė jį ginti.
- Vade, jūs, vyrai, daug ko nesuprantat: džiaugtis reikia, nauja
gyvybė ateis, gal naujas karys Lietuvai užaugs?
-Tegul, tegu
auginkit, bet šitas piemuo tėtušis privalės palikti
būrį ir atiduoti ginklą, - patylėjęs pridūrė: - Taip bus teisinga
ir gerai. Dorų žmonių dar prireiks Lietuvai ateityje, o tavimi
aš tikiu, studente.
Dominyka atsisveikino, ją palydėjo iš stovyklos sargybinis, o
vyrai per tą laiką pakilo kelionei. Dominyka tik patvirtino vado
jau turėtas žinias, jog enkavėdistų smogikų daliniai rengiasi
didžiausiai miškų valymo akcijai.
Per šimtus vargų, per kančias ir kautynių metus vadas ėjo į paskutinę
savo dieną, apie kurią niekas nežino ir galbūt niekada nesužinos,
kur ir kaip pasitiko Kalpoką mirtis. Ir didžiausia pergalė vieną
dieną turi peržengti pralaimėjimų slenkstį.
Janina SEMAŠKAITĖ
© 2002"XXI amžius"