Atnaujintas 2002 m. gruodžio 4 d.
Nr.91
(1098)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Kultūra
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Darbai
Atmintis
Žvilgsnis
Nuomonės
Pasaulis
Kryžkelės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Rinkimų sūkuriuose

Valdančiosios partijos strategai nusprendė sulošti „rusiškos ruletės“ partiją, faktiškai pakišdami vieną savo lyderių Vytenį Andriukaitį, tapusį kartu su Zita iš Mažeikių pagrindiniu TV-3 kandidato į Prezidento postą V.Šerėno „Dviračio televizijos“ herojumi. Partijos vadas, Premjeras ir jo bendražygiai neabejotinai žino, kad oficialaus partijos kandidato šansai patekti į S.Daukanto gatvės rūmus lygūs nuliui. Tad kodėl gi viską išmananti „pragmatiškoji“ partija, tiksliau, jos politbiuro viršūnė, nusprendė sulošti aiškiai neperspektyvia V.Andriukaičio korta? Atrodo, geriausiai tą vadų sprendimą apibūdino žurnalistė Rūta Grinevičiūtė „Klaipėdos“ laikraštyje: „Visą savaitę prasikankinę socdemai nusprendė leisti V.Andriukaičiui pasiekti savo politinį dugną. Grynas partinis išskaičiavimas. Po tokios kampanijos jis politikoje bus vos įžiūrima dulkė, neverta net tryliktos vietos Seimo rinkimų sąraše“. Partijai paprasčiausiai pabodo atlikęs savo darbą mauras. Nors, tiesą sakant, tą dugną bičiulis V.Andriukaitis jau seniai pasiekė, kaip ir jo buvęs partinis viršininkas A.Sakalas, pardavę partiją ir net jos pavadinimą LDDP vadams. Už tai buvo pamaloninti amžinai valdyti atėjusios partijos vicepirmininko ir garbės pirmininko bei Teisės ir Europos komitetų pirmininkų postais. Nors nieko jie šiuose komitetuose nesprendžia, kaip ir rusų klasiko A.Čechovo vestuvių generolai.
Visiškai aišku, jog valdančioji partija, pasirinkdama savo kandidatą į Prezidento postą, turėjo galvoje visai kitus variantus. Pirmiausia – neokomunistai rinks A.Paulauską. Tą rodo ir nuo jo rinkimų skydų ir plakatų mėlynuojantys Lietuvos miestai ir net mažiausi kaimeliai, kuriuose išliko vos keli pensininkai. Negalima atmesti ir atsarginio varianto – „pirmoji premjerė – pirmoji prezidentė“. Visai nesvarbu, kad visą žiniasklaidą užpylusi tokiomis reklamomis „pirmoji prezidentė“ K.Prunskienė grubiai pažeidė įstatymą, savo „agitkose“ nenurodžiusi to, ką privalo nurodyti, nes, kaip kandidatė į Prezidento postą, privalo vykdyti Prezidento rinkimų įstatymą. Tai reiškia, jog, remiantis 1992 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu, kuriuo K.Prunskienė buvo pripažinta sąmoningai bendradarbiavusi su KGB, privalo apie tai skelbti kiekvienoje vaizdo ar garso agitacinėje rinkimų medžiagoje. To dalyko dar neteko nei matyti, nei girdėti, nors vos ne kas pusvalandį per radijo stotis skamba ditirambai tiesiog saliamoniškų gabumų ir privalumų turinčiai profesorei. Aišku, galima suprasti kandidatės piktinimąsi tokiais įstatymo reikalavimais. Ir tuo, kad Vyriausioji rinkimų komisija kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją, prašydama apsvarstyti Seimo narę K.Prunskienę dėl sąmoningo rinkimų įstatymo pažeidimo. Nežinoma, ką darys ta komisija, nes Seime jau pasirodė projektai ją visiškai panaikinti. Matyt, Etikos ir procedūrų komisijos vadovas A.Salamakinas tapo gana savarankiškas ir ne visada klauso valdančiosios daugumos. Netgi nusprendė apsvarstyti ne ką kitą, o „misterį antiNATO“ R.Pavilionį, pavadinusį vos ne visą Lietuvą „kvailių laivu“. Tiesa, teko kalbėti ne su vienu „gintarinės ledi“ gerbėju ir gerbėja, kurie piktinosi, kad VRK ir dalis žiniasklaidos tik ieško priekabių, kaltinant ją bendradarbiavus su KGB. Anot K.Prunskienės gynėjų, tokių pilna Seime ir Vyriausybėje. Ir iš dalies K.Prunskienės šalininkai teisūs. Juk kas gali paneigti, kad buvę partiniai sekretoriai, ūkiniai nomenklatūrininkai, vadovai neturėjo jokių ryšių su čekistais? Į ką pirmiausia kreipdavosi tą ar kitą sritį kuravęs kagėbistas, norėdamas išsiaiškinti įstaigos ar įmonės darbuotojo „antisocialistinę“ veiklą ar net jo pasakojamus anekdotus apie N.Chruščiovą ar L.Brežnevą? Ogi į partijos sekretorių ar direktorių. O ką jau kalbėti apie aukščiausius partinius vietininkus. Matyt, nereikia priminti, kam pirmiausia nešdavo savo ataskaitas LSSR KGB padalinio vadovai. Tad galima būtų net užjausti kandidatę, mažumėlę pašnipinėjusią Vokietijoje ar dar kur nors „didžiosios socialistinės tėvynės“ labui, o dabar vieną kenčiančią už visą KGB gvardiją.
Bet yra dar vienas labai svarbus dalykas. Jeigu jau kandidatė į valstybės vadovus nesilaiko įstatymų, tai ką kalbėti apie kitus. Teisingai atkreipė dėmesį gydytojas psichiatras Raimundas Alekna, jog besitaikantieji į Prezidentūrą privalo pasižymėti tam tikromis charakterio savybėmis. Pasak psichiatro, toks žmogus turi būti stipri asmenybė, gebėti drąsiai ir atsakingai priimti sprendimus, nekalbant jau apie tvirtus moralinius principus. Visų pirma, žinoma, griežtai laikytis įstatymų ir turėti pakankamai valios prižiūrėti, kad kiti juos vykdytų. Kas gi iš pretendentų, ranką prie širdies pridėjęs, galėtų tai padaryti? Bent jau tie, kurie puikuojasi reitingų lentelių viršūnėse, tikrai ne. Kaip galima pasitikėti žmogumi, per kelerius metus pakeitusiu kelias partijas, nors ir skraidančiu po tiltais, ar už svetimos valstybės pinigus lakiojančiu sraigtasparniu ir imančiu iš neaiškios rusiškos bendrovės milijoną? Apie tai atvirai kalbėjo kandidatas į Prezidento postą žurnalistas Vytautas Matulevičius. Beje, reikia pasakyti, kad šio kandidato gerokai prisibijo daugelis pretendentų, visokiais būdais vengdami atvirų diskusijų su juo. Tai ir suprantama, nes V.Matulevičius skaudžiai užmynė ant nuospaudos ne tik žinomam Kėdainių oligarchui ir A.Paulausko finansuotojui, bet ir kitiems.
Sunku būtų reikšti priekaištus baigiančiam savo pirmąją kadenciją prezidentui Valdui Adamkui. Be abejonės, Prezidentas per savo kadenciją irgi neišvengė klaidų. Visų pirma „naujosios politikos“ vykdytojais pasikvietęs R.Paksą, o ypač A.Paulauską. Juk iš pat pradžių visiems buvo aišku, kad šis dviejų napoleoniškų ambicijų apsukruolių tandemas subyrės į šipulius, o A.Paulauskas, net nepabarstęs galvos pelenais, sugrįš ten, iš kur iš esmės niekada ir nebuvo pasitraukęs, - į motininės partijos glėbį. Rinkėjai pagaliau turi suvokti elementariausią tiesą – balsuodami už tuos, kurių plakatais apklijuotos visos sienos ir tvoros, žinoti, kad jie turės atidirbti už kažkieno dosniai atseikėtus milijonus. Kaip juos atidirbinėja dabartinio Seimo nariai, visi puikiai mato. Atidirbinėja ne tik jie, bet ir „nepaperkama“ teisėsauga. Štai Šiaulių apygardos teismas rengiasi nagrinėti Generalinėje prokuratūroje sukurptą bylą dėl buvusios „Mažeikių naftos“ ekonomikos ir finansų direktorės V.Petrošienės įvykdyto beveik 300 tūkst. litų iššvaistymo. Toks prokurorų uolumas šioje byloje kelia nemažai klausimų. Kur buvo tie prokurorai, nedrįsę pasodinti už grotų ne iššvaisčiusiuosius, o pavogusiuosius šimtus kartų daugiau? Tačiau tokie nesėdo ir nesėdės. Dabartiniai prokurorai puikiai įvaldė savo pirmtako buvusio generalinio prokuroro, dabar Seimo Pirmininko, patirtį. Tuomet, kai griuvo bankai, specialiai buvo stumiamos į bankrotą įmonės, vyko laukinė „prichvatizacija“, tuometis prokuroras viso to nematė. Užtat ir tapo tuo, kuo yra dabar. Bet ir to dar maža: užsimanė tapti Prezidentu. Ir nereikia manyti,kad juo netaps. Sprendžiant iš priešrinkiminės agitacijos fantastiškų užmojų, pinigų eksprokuroras gavo per akis. O kai kurių analitikų aoskaičiavimais, vienam rinkėjo balsui nupirkti pakanka dešimties litų. Aišku, tie, kuriems rūpi Lietuvos ateitis, jos saugumas, už tokius politikus nebalsuos už jokius pinigus. Tačiau kiek tokių beliko? O dėl besiveržiančio į Prezidentūrą A.Paulausko, tai reikia sutikti su vienu žinomu politikos apžvalgininku, pareiškusiu, kad Seimo Pirmininkas atvedė į Seimą tokią daugybę politinių nevykėlių, jog turėtų galvoti ne apie Prezidento kėdę, o nedelsiant atsistatydinti. Bet to tikrai nesulauksime.

Petras KATINAS

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija