Atnaujintas 2002 m. gruodžio 4 d.
Nr.91
(1098)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Kultūra
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Darbai
Atmintis
Žvilgsnis
Nuomonės
Pasaulis
Kryžkelės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

„Užuomaršos“

Kai kurie Italijos komunistai yra tikintys Dievą, lanko bažnyčias, meldžiasi. O ar teko girdėti, kad sovietinis komunistas įeitų į bažnyčią bent nuo lietaus pasislėpti? Tikrai neteko, nes ateizmas buvo sudedamoji, būtina komunistinės ideologijos dalis. Pasivadinę socialdemokratais, komunistai Lietuvoje dabar jau gėdijasi skelbti proletariato diktatūrą, nes patys tapo kapitalistais, nuo proletariato ir klasių kovos nusigręžė, tačiau kovos su jiems nesamu Dievu, Bažnyčia bei tikinčiaisiais neatsisakė. Kiekviena proga jie nevengia pabrėžti, kad Lietuvoje Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės, tačiau „pamiršta“, kad piliečiai, kurie ir sudaro valstybę, nuo jos nėra atskirti, kad Bažnyčios ugdyti piliečiai yra nepalyginamai pilietiškesni ir doresni už dabartinio Seimo bolševikus (daugumą). Komunistai iškart pasišiaušia, jei dvasininko veikloje įžvelgia kišimąsi į politiką, nes „pamiršta“, kad dvasininkai - taip pat piliečiai, ir jie yra visateisiai pilietinės visuomenės nariai, dar daugiau - jie valstybei ugdo dorą pilietį, dalyvauja politikoje. Komunistai „pamiršta“, kad pilietinė veikla yra politinė veikla, o susipratęs pilietis yra politikas, mat jie „pamiršo“ ir žodžio politika reikšmę (valstybinių, visuomeninių organizacijų bei atskirų asmenų siekiai ir veiksmai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą). „Užsimiršę“ ir uzurpavę politinę veiklą, jie mato ją tik partinėje, žinoma, savosios partijos veikloje. „Užsimiršę“ komunistai norėtų atskirti nuo valstybės ne tik dvasininkus, bet ir kariškius. Prisiminkime, kaip buvo puolamas Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Jonas Kronkaitis už išreikštą pilietinę nuomonę Amerikoje. O štai prezidentas Valdas Adamkus, „užuomaršų“ akimis, iškrėtė tikrą akibrokštą - atsisėdo prie Nacionalinių maldos pusryčių stalo! Kur tai matyta, girdėta?! „Užuomaršoms“ - nematyta negirdėta, o tikriems krikščioniškos valstybės piliečiams Prezidento, kaip valstybės vadovo ir iškilios asmenybės, poelgis yra kilnus ir sektinas pavyzdys.
Labai norėtų komunistai, kad Lietuvos piliečiai pamirštų jų praeitį ir net vardą, ką rodo partijos pavadinimo kaitaliojimas, tačiau nepadės ir joks naujausias OMO. Nepamirš, kad komunistų partija buvo nusikalstama organizacija, kad vadovavo represinėms struktūroms, kurios trėmė, kalino, žudė, naikino tautos žiedą (tautos genocido vykdytojams jau moka valstybines pensijas), kad nacionalizavo nekilnojamąjį turtą (jau vėl nacionalizuoja), kad persekiojo už Nepriklausomos Lietuvos švenčių šventimą, simbolių laikymą ar pagerbimą (vėl paniekino tokias šventes, tarp jų ir Kovo 11-ąją, vėliavą). Komunistai deklamavo ir dainavo:

Negrįš ta diena, kur praėjo
Ir upės neplauks atgalios;
Išbėgo gauja prispaudėjų
Iš tėviškės mūsų žalios.

Šie žodžiai tinka ir šiai dienai, tačiau svetimi pabėgo, savi pasiliko. Ir niekas jų iš tėviškės žalios nevaro, o iš politikos - valstybės reikalų tvarkymo, jiems metas trauktis, nes savo darbu, darna ir dora tautą bei valstybę jau taip „patvarkė“, kad iš jos bėgti tenka.
Rinkimams atėjus, tenepamiršta rinkėjai: „užuomaršoms“ politikoje - ne vieta.

Algimantas ZOLUBAS
Vilnius

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija