XXI amžius

„Ne visa numirs su žmogumi…“
Lapkričio 29 dieną Vilniuje paminėtos legendinio partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago 45-osios žūties metinės

Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus kalba minėjime, vykusiame Karininkų ramovėje

Minėjimo metu

Partizanų vado dukra Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė padeda gėlių kameroje, kurioje buvo kalinamas jos tėtis

Aldona Sujatienė, A.Ramanausko sesuo (centre), apžiūri Genocido centro ekspoziciją buvusiame KGB kalėjime

Algimanto Žižiūno nuotraukos

Tos dienos, kai buvo prisiminta prieš 45 metus sušaudytas A.Ramanauskas-Vanagas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko pirmojo pavaduotojo, LLKS gynybos pajėgų vado dimisijos brigados generolo pavakary Genocido aukų muziejuje, buvusio KGB kalėjimo kameroje Nr. 1, kurioje buvo kalinamas šis laisvės kovos vadas ir iš kurios 1957 m. lapkričio 29 d. buvo išvestas sušaudyti, stovėjo kariūnų garbės sargyba, degė žvakutės. Ankštos kameros grindis, sugėrusias kankinio kraują ir aimanas, netrukus užklojo gėlės, kurias, skambant gedulingai smuiko melodijai, padėjo atėję pagerbti jo atminimo artimieji: dukra Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė su vyru ir vaikais Norbertu bei Inga, sesuo Aldona Ramanauskaitė-Sujatienė, buvę kovų bendražygiai, valstybės ir visuomenės bei jaunimo atstovai.
Tokių barbariškų kankinimų, kuriuos liudija Lietuvos ypatingajame archyve esantys dokumentai, nėra buvę nuo Europoje siautėjusios inkvizicijos laikų. A.Ramanauskas čia buvo kankinamas fiziškai ir psichologiškai beveik metus. 1957 m. rugsėjo 24-25 d. Vilniuje posėdžiavęs LSSR Aukščiausiasis Teismas A.Ramanauskui skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 dieną Vilniuje. Palaidojimo vieta nežinoma…
Kai tauta buvo tremiama, 1945 metų pavasarį kvalifikuotas pedagogas, kadrinis Lietuvos kariuomenės karininkas A.Ramanauskas tampa partizanu. Iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. Tų pačių metų vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu. 1946-aisiais – Merkio rinktinės vadu. 1947 metų rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948-aisiais buvo išrinktas pietų Lietuvos partizanų srities vadu. 1949 metų vasarį Prisikėlimo apygardos teritorijoje tarp Radviliškio ir Baisogalos jis dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 dieną buvo priimta LLKS tarybos Deklaracija. A.Ramanauskas-Vanagas suvažiavime buvo paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pirmuoju pavaduotoju, o 1950 metų pradžioje – LLKS gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis.
Arkikatedroje šv. Mišiomis pradėtas Adolfo Ramanausko-Vanago 45-ųjų žūties metinių minėjimas. Šv. Mišias aukoję mons. Alfonsas Svarinskas ir vyriausiasis kariuomenės kapelionas kun. Juozas Gražulis, kvietė padėkoti Dievui už A.Ramanauską-Vanagą ir paprašyti, kad daugiau nepasikartotų tai, ką jam ir visai mūsų tautai teko patirti. „Skubėdami į naująjį pasaulį, savo širdyse išgirskime Dievo balsą ir mokėkime skaityti ir suvokti laiko ženklus taip, kaip tai gebėjo daryti A.Ramanauskas, mokytojas ir karininkas, gražiausius savo gyvenimo metus paskyręs jaunimui ir tėvynės laisvei“, - per pamokslą pabrėžė kun. J.Gražulis.
Prie Didžiojo altoriaus išsirikiavo LLKS dalyviai su visų partizanų apygardų kovinėmis vėliavomis. Alytaus A.Ramanausko-Vanago vidurinės mokyklos moksleiviai čia atnešė mokyklos vėliavą ir gėlių, kurias vėliau padėjo ant simbolinio partizanų vado kapo Alytuje.
Vėliau, po pamaldų ir minėjimo Genocido aukų muziejuje, A.Ramanausko-Vanago žūties metinių minėjimas vyko Vilniaus įgulos karininkų ramovėje, kur dalyvavo Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus, Lietuvos Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, krašto apsaugos viceministras Jonas Gečas, kariuomenės vadas brigados generolas J.A.Kronkaitis, Seimo nariai P.Jakučionis, A.N.Stasiškis, LLKS vadai ir partizanai, Generolo Jono Žemaičio karo akademijos kursantai, Alytaus, Vilniaus, Kauno vidurinių mokyklų moksleiviai bei visuomenės atstovai. Renginį vedė Kauno dramos teatro aktoriai Egidijus Stancikas ir Rūta Staliliūnaitė, kurie minėjimo pradžioje perskaitė paimtą iš jo bylos ir iš rusų kalbos išverstą mirties nuosprendį A.Ramanauskui-Vanagui.
Istorikas prof. Antanas Tyla skaitydamas pranešimą pabrėžė, jog netrukus minėsime Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuos tūkstantmetį. Pasak jo, šią istoriją kūrė žmonės, o Lietuvos partizanų karas, vykęs 1944-1953 metais, joje paliko ryškų pėdsaką. Profesorius papasakojo, jog šiame partizaniniame kare dalyvavo ir jo artimieji. 1945 metais žuvo brolis Kazys, Vilniaus suaugusiųjų gimnazijos absolventas, Lietuvos kariuomenės puskarininkis, Anykščiuose įkūręs pirmąją Žaliąją partizanų rinktinę.
Anot prof. A.Tylos, tautos kova dėl laisvės yra amžina vertybė, ir ji buvo viena pagrindinių A.Ramanausko-Vanago gyvenime. Mokslininkas apžvelgė šio mūsų tautos didvyrio kovos kelią, trukusį vienuolika metų. Istorikas sakė, jog privalome pasirūpinti šio iškilaus tautos sūnaus artimaisiais ir pagaliau užbaigti jo išdavystės bylą Kaune (Prof. A.Tylos pranešimą spausdinsime kito trečiadienio numeryje.).
Prezidentas V.Adamkus savo kalbos pradžioje kreipėsi į partizanų vado dukterį Auksę ir kitus garbingiausius minėjimo dalyvius. Valstybės vadovas pabrėžė, jog 1918 metais Lietuvą atėjo prikelti tiesiai iš karo lauko karininkai, kurių idealizmo ir pasiaukojimo tąsa įprasminta vėliau ir generolo A.Ramanausko bei kitų kovoje. Prezidentas sakė lenkiantis galvą prieš jį ir visus, kurie mus atvedė į laisvę, o Lietuva šiandien jų dėka egzistuojanti kaip valstybinis vienetas.
Seimo narys prof. V.Landsbergis, kalbėdamas apie Lietuvos partizanų laisvės kovą, pabrėžė, jog tokie žmonės kaip A.Ramanauskas-Vanagas, J.Lukša-Daumantas ir kiti padarė vienareikšmį pasirinkimą, pasirinkdami garbingą mirtį, o ne prisitaikymą. Šių žmonių Lietuvos nomenklatūra bijojo net mirusių. Ji bijojo akis į akį pasilikti su savo tauta. Jau M.Gorbačiovo „perestrojkos“ laikais, kai Maskvoje buvo priimti sprendimai ir leista skelbti egzekucijų ir masinių žudynių vietas, Lietuvoje buvo padaryta išimtis. Pasak prof. V.Landsbergio, čia neleista to padaryti, ir jis neabejojantis, jog dar yra žinančiųjų, kas davė tokį „patarimą“ ir kur yra tokios kapavietės, taip pat ir A.Ramanausko-Vanago palaikai. Jis ragino nesustoti. Nors ir pavargusius, suklaidintus, suskaldytus tautos atstovus profesorius kvietė stiprybės semtis iš įkvepiančio A.Ramanausko žygdarbio.
Partizanų vado sesers A.Ramanauskaitės-Sujatienės iš širdies plaukiantys broliui skirti žodžiai tarsi pratęsė šias mintis. Tremtinė sakė, jog brolis jai paliko Dievo šauksmo maldą, kurią partizanaudamas kalbėjo jis ir kuria kiekvieną Vėlinių vakarą, kapinėse įsižiebus mirusiųjų miestams, žilagalvė kreipiasi į Viešpatį. „Kur tu, broli? Ieškau tavęs su malda ir tavo dovanotu žiedeliu“, - klausė žilagalvė senutė iš Šventežerio.
Toks pat neatsakytas klausimas liko ir partizano dukrai Auksei, kuri negali aplankyti tėvo kapo. Pasak jos, dėkojusios visiems už nuoširdų tėčio atminimo pagerbimą, jai liko tik to paskutinio laimingo auksinio rudens blyksnis, pirmojo rugsėjo mokykloje atminimas ir ant pageltusios partizanų nuotraukos tėvelio ranka užrašyti žodžiai: „Ne visa numirs su žmogumi… Tėvynės meilė nemari…“
Kaip ir nemarus liko tautos istorijoje A.Ramanausko žygdarbis.

Elvyra ŽEIŽIENĖ
Vilnius

45 metai nuo partizano Adolfo Ramanausko nužudymo
ir dešimt metų bylos vilkinimo
Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui Antanui Klimavičiui

Pareiškimas

A.Ramanausko byla. Medžiagą dėl partizano A. Ramanausko išdavimo ir kankinimo iš Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos SSRS KGB veiklai Lietuvoje tirti komisijos Generalinė prokuratūra gavo 1992 metų vasarą.
Dėl A.Ramanausko kankinimo KGB kalėjime byla iškelta 1992 09 16, sustabdyta 1993 01 29, atnaujinta 1993 05 27, sustabdyta 1993 09 15, atnaujinta 1996 04 24, sustabdyta 1997 06 24.
Čekistui N.Dušanskiui baudžiamoji byla iškelta 1996 06 20, sustabdyta 1998 07 25, atnaujinta 1999 04 02, sustabdyta 1999 10 04.
1996 03 10 tuo reikalu kreipiausi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą V.Nikitiną.
1996 04 24 generalinio prokuroro pavaduotojas A.Pėstininkas mane raštu informavo, kad parengtinis tardymas dėl A.Ramanausko bylos atnaujintas.
2000 04 04 tuo reikalu, pridėdamas 20 puslapių informacijos, kreipiausi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą K.Pėdnyčią.
2000 07 14 LRS Nacionalinio saugumo komitete, dalyvaujant prokurorui R.Valutkevičiui ir kitiems pareigūnams, buvo svarstoma A.Ramanausko bylos eiga.
2000 10 13 įsigaliojo nauja Baudžiamojo proceso kodekso 223 straipsnio formuluotė, leidžianti ir be užsienio valstybės teisinės pagalbos prašymo neatlikimo tęsti parengtinį tardymą.
Agento A.Urbono byla. MGB agentui “Žinomui” – Antanui Urbonui baudžiamoji byla iškelta 1998 11 17. Jis padėjo suimti ir partizaną J.Karlavičių bei ryšininką A.Kimbirauską.
Nuo 1998 metų spalio prokuratūra apie “Žinomą” turėjo 46 archyvinius dokumentus, nuo 1999 metų liepos – 154, iš jų 82 agento “Žinomo” agentūrinius pranešimus. Iš buvusių 49 KGB pareigūnų, dalyvavusių A.Ramanausko suėmimo operacijoje, apklaustas 21 asmuo. “Žinomui” byla sustabdyta 2000 07 10.
Kaip suprasti: 1.Kodėl bylos nuolatos keliamos ir sustabdomos? 2. Ar atsakė už nekvalifikuotus veiksmus nuolat keičiami bylą vedantys pareigūnai? 3. Ar negalima padaryti tarnybinio patikrinimo dėl tardytojų ir prokurorų darbo įvertinimo šioje byloje? 4. Kodėl agentui A.Urbonui, kuris yra tiesioginis partizano suėmimo kaltininkas, byla iškelta tik po šešerių metų nuo bylos dėl kankinimų iškėlimo N.Dušanskiui, o ne kartu? 5. Kodėl prokuratūra nesiėmė iniciatyvos dėl trukdančių jų darbui procesinių įstatymų pakeitimo? 6. Ar nepakanka medžiagos agento A.Urbono kaltei įrodyti, jeigu neįtikinamai prašoma Rusijos pateikti agento “Žinomo” agentūrinę asmens bylą arba apklausti Izraelyje N.Dušanskį? 7. Kodėl apskritai ta byla nagrinėjama atskirais epizodais, priešokiais, be atsakomybės, o ne kompleksiškai?
Post scriptum. Lapkričio 27 dieną paskambinau Rimvydui Valentukevičiui, LR generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiajam prokurorui, dėl galimybės susitikti su juo ir išsiaiškinti šių bylų eigos problemas. Jis numetė telefono ragelį. Ar pilietis neturi teisės kreiptis į prokurorą R.Valentukevičių, kuris savo gyvenimo motto yra įrašęs žodžius: “Tikėjimas-Darbas-Sėkmė”? Nejaugi toks kone stribiškas elgesys su Lietuvos Respublikos piliečiu yra tikėjimas, darbas ir sėkmė, tai gal visos kitos problemos čia ir slypi?
Prašau atsakymo ir susitikimo su jumis.

Algirdas ENDRIUKAITIS