Pirmasis puslapis
Kultūra
Valstybė ir bažnyčia
Susitikimai
Darbai
Literatūra
Žvilgsnis
Atmintis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Kryžkelės

(atnaujinta)

2001 metai
2002 metai

Kviečiame prenumeruoti "XXI amžių!"

Prenumeratos "Lietuvos pašto" skyriuose kaina vienam mėnesiui:

24 puslapių trečiadienio numerio - 7,40 Lt,
pensininkams ir invalidams - 6,90 Lt,
16 puslapių penktadienio numerio - 7,40 Lt,
pensininkams ir invalidams - 6,90 Lt,
abiejų savaitės numerių - 14,80 Lt,
pensininkams ir invalidams - 13,80 Lt.

"XXI amžius" "Lietuvos spaudos" kioskuose nepardavinėjamas. Vilniuje jį rasite tik “Sąjūdžio” kioske (Gedimino g.1), “Katalikų pasaulio” leidyklos knygyne (Dominikonų g.6) bei kioske Tilto ir T.Vrublevskio gatvių sankryžoje; Kaune - LPKTS kioske (Laisvės al. 39);
Kitur “XXI amžius” pardavinėjamas tik katalikiškos spaudos kioskuose ar parduotuvėse prie bažnyčių.
“XXI amžių” geriausia prenumeruoti pašte.

Norinčius paremti "XXI amžių", pinigus prašome pervesti į tokią sąskaitą:

AB VILNIAUS BANKAS, VB Kauno Santakos filialas
Kęstučio 38, Kaunas, Lietuva
Banko kodas: 260101732

Viešoji įstaiga "Naujasis amžius"
Įmonės kodas: 3519348
Sąskaita litais: 27700314
Valiutinė sąskaita: 120070815

„Auksinio Sakalo“ odisėja…

Rašytojas prof. hab. dr. Vytautas Ažušilis

Smalsus skaitytojas pagalvos, o kas gi tas „Auksinis Sakalas“? Kiek sveria? Įdomu, ar brangus ir kurgi jis? Bet lyg atspėjęs smalsuolių mintis, paaiškina pats autorius, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys, rašytojas, prof. habil. dr. Vytautas AŽUŠILIS, prieš metus skaitytojams padovanojęs romano „Auksinis Sakalas“ pirmuosius du tomus, o šiais metais pradžiuginęs ir trečiuoju bei ketvirtuoju tomais. „Auksinis Sakalas“ – jau skraido!“ – pabrėžė rašytojas.
„Auksinis Sakalas“ – tai kovos už Lietuvos nepriklausomybę ir tautos išlikimą metraštis, apimantis XX a. trečiąjį – penktąjį dešimtmečius. Tai pats tragiškiausias tautai laikotarpis. Negana to, kad, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuva neteko sostinės ir nemažo Vilniaus krašto. Bet keturiasdešimtaisiais neteko ir nepriklausomybės. Lietuvių tauta patyrė iki tol nematytų žiaurumų. Romanas – tai tautos kančių kelias, tragiški žmonių likimai, kuriuos dar gerai prisimena senolių karta. „Auksinis Sakalas“ tarsi pasuka laiką atgal ir primena sovietinės okupacijos žiaurumus, kai skaitytojų senoliai, tėvai, broliai ir sesės, tikėdamiesi atkovoti prarastą laisvę, aukojo gyvybę, meilę, namus, buvo kalinami, tremiami, kankinami saugumo rūsiuose, stribų lindynėse.
Versdami romano puslapius skaitytojai atgaivins įvykius, kai suklaidinti žmonės pavydo ir keršto vedini tapo brolžudžiais dėl skanesnio kąsnio, karjeros, pinigų, tapo išdavikais, įduodavo savo draugus, kaimynus, brolius, tėvus.

Išskirtinis orkestro pagerbimas

„Panevėžio garso“ meno vadovas ir vyr. dirigentas Remigijus Vilys

Paskutinioji rudens diena ilgam išliks pučiamųjų instrumentų orkestro „Panevėžio garsas“ atmintyje. Miesto kultūros centre buvo paminėtas šio meno kolektyvo 40-asis gimtadienis. Šiai sukakčiai pažymėti čia veikė fotoparoda, kurios rengėjas – orkestro kolektyvas ir miesto kraštotyros muziejus.

Orkestras – neatskiriama ir nedaloma Panevėžio bendruomenės dalis

Pučiamųjų instrumentų orkestre „Panevėžio garsas“ groja trisdešimt profesionalių muzikantų. Toks meno kolektyvas – vienintelis Panevėžio apskrityje. Jis dalyvauja visose dainų šventėse, tarptautiniuose konkursuose. Didžiausias „Panevėžio garso“ pasiekimas – iškovotas Didysis prizas Europarado festivalyje Prancūzijoje. Šis meno kolektyvas palaiko geros partnerystės ryšius su kitų Europos šalių pučiamųjų instrumentų orkestrais.
Per 40 orkestro gyvavimo metų daug kas keitėsi, tačiau jis liko ištikimas savo miestui. Nė vienas svarbesnis miesto įvykis neapsieina be pučiamųjų orkestro. „Panevėžio garsas“ ne tik žygiuoja miesto gatvėmis, drauge su merginų choreografine grupe žavėdamas praeivius, bet ir rengia daugybę projektų su kitų šalių kolektyvais bei atskirais atlikėjais.
Dešimt metų orkestras dirba kaip atskira biudžetinė koncertinė kultūros įstaiga, kurios direktorius yra Alfredas Čekanauskas, orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas – konkurso keliu išrinktas Remigijus Vilys.

Tautos šventėje – garbinga viešnia

Jadvyga ir Adolfas Damušiai

Lietuvoje Tautos šventė pradėta švęsti 1930 metais. Pirmoji bolševikų okupacija sustabdė politinį ir kultūrinį gyvenimą; brutalių jėgų persekiojami, represuojami žmonės nesitikėjo tokių tėvynę užgriuvusių žiaurumų. Nebebuvo sąlygų švęsti ir Tautos šventę. Beje, ji , kaip ir kitos šventės, buvo uždrausta oficialiai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nebebuvo kliūčių ir šiai patriotinei dienai atgaivinti. To ėmėsi birutietės, Lietuvos karininkų dukros. Šiemet jos į Tautos šventę pasikvietė garbingą viešnią – Jadvygą Damušienę, kurią gausiai susirinkusiems žmonėms pristatė Jonė Ladygaitė-Ardžiūnienė: „Svarbiausios J.Damušienės gyvenimo atkarpos - pasirengimas dvasinei, intelektualinei veiklai ir brandus atsakingas darbas Tėvynės gerovei, taip pat rūpinantis ir savo šeima. Nuo dešimties metų ji jau ateitininkė. 1934-aisiais pradėjusi studijas įstojo į korporaciją „Giedra“. 1937-aisiais Klaipėdos pedagoginiame institute įgijo mokytojos profesiją. Vėliau, jau išeivijoje, baigė Veino universitetą Detroite, tapo menotyrininke. Amerikoje J.Damušienė įsitraukė į lietuvių katalikiškųjų organizacijų veiklą: dirbo su vaikais, rėmė vargingai gyvenusių tremtinių šeimas, parūpindavo pastogę ir darbą to netekusiems.Be to, dalyvavo moterų kvartete, tautinių šokių grupėje, bažnytiniame chore. Ji užaugino keturis vaikus, prižiūrėjo savo paliegusius tėvus. Daug jėgų atiduota kuriant Dainavos ateitininkų stovyklą. J.Damušienė buvo tos stovyklos administratorė ir korespondentė. Nuo 1997 metų Lietuvoje apsigyvenusi Jadvygos ir Adolfo Damušių šeima nuolat išgyvena dėl Lietuvos nesėkmių, bandydama „taisyti sužalotą Tėvynės veidą“.

Esame visi likimo pažymėti

Kasmet invalidų draugijos Šakių skyriuje organizuojamas žmonių su negalia respublikinis fotografijų konkursas. Šįkart jame dalyvavo septyniolika autorių. Danutė Aukštikalnienė stovi pirmoje eilėje trečia iš kairės

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Tarybos sprendimą ir Lietuvos invalidų reikalų tarybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės kreipimąsi, nutarė paskelbti 2003-iuosius Neįgaliųjų metais Lietuvoje. Tuo atkreipiamas dėmesys į tai, kad būtų geriau užtikrinama neįgaliųjų apsauga nuo diskriminacijos, lygios teisės ir galimybės naudotis priemonėmis, skirtomis jų nepriklausomumui, socialinei ir ekonominei integracijai bei dalyvavimui visuomenės gyvenime užtikrinti.

Naujos perspektyvos

Vyriausybė patvirtino Nacionalinę žmonių su negalia socialinės integracijos programą. Jos įgyvendinimą koordinuos Invalidų reikalų taryba. Programa siekiama spręsti neįgaliųjų žmonių švietimo, sveikatos priežiūros problemas, plėtoti socialines paslaugas, didinti aplinkos ir būsto pritaikymo galimybes, užimtumą.

„Ne visa numirs su žmogumi…“
Lapkričio 29 dieną Vilniuje paminėtos legendinio partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago 45-osios žūties metinės

Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus kalba minėjime, vykusiame Karininkų ramovėje

Tos dienos, kai buvo prisiminta prieš 45 metus sušaudytas A.Ramanauskas-Vanagas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko pirmojo pavaduotojo, LLKS gynybos pajėgų vado dimisijos brigados generolo pavakary Genocido aukų muziejuje, buvusio KGB kalėjimo kameroje Nr. 1, kurioje buvo kalinamas šis laisvės kovos vadas ir iš kurios 1957 m. lapkričio 29 d. buvo išvestas sušaudyti, stovėjo kariūnų garbės sargyba, degė žvakutės. Ankštos kameros grindis, sugėrusias kankinio kraują ir aimanas, netrukus užklojo gėlės, kurias, skambant gedulingai smuiko melodijai, padėjo atėję pagerbti jo atminimo artimieji: dukra Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė su vyru ir vaikais Norbertu bei Inga, sesuo Aldona Ramanauskaitė-Sujatienė, buvę kovų bendražygiai, valstybės ir visuomenės bei jaunimo atstovai.

Jeigu irsta pamatas, nėra reikalo taisyti stogą

Socialdemokratams mažumėlę smogė Seimo narys krikščionis demokratas Petras Gražulis. „Darbo žmonių“ rūpintojėliai nepatogiai muistėsi, kai P.Gražulis viešai atskleidė ir taip visiems gerai žinomą faktą, kad neokomunistinė valdžia nesudaro vienodų konkurencijos sąlygų visiems rinkos dalyviams. Aišku, P.Gražulis taip kalbėdamas neatrado jokios Amerikos. Juk ne visi rinkos subjektai gali ir nori paremti valdančiuosius socialdemokratus ir socialliberalus pinigais, pirmiausia per rinkimus. Kitaip kaip korupcija nepavadinsi, kai sudaromos visos sąlygos vienoms bendrovėms ar firmoms, žlugdant kitas. Kad ir ką kalbėtum, bet nuo pat didžiosios prichvatizacijos metų Lietuvoje ėmė šeimininkauti monopolijos; čia net nebegalima kalbėti apie laisvąją rinką. Tai pats grubiausias laukinis kapitalizmas. Ir joks plačiai išreklamuotas Nacionalinis susitarimas, siekiant ekonominės ir socialinės pažangos, kurį pasirašė politinės partijos ir įtakingiausios visuomeninės organizacijos, pažaboti monopolijos nepadės. Beje, šis susitarimas labai primena sovietmečio penkmečio ar kitų planų abstrakčias deklaracijas. Pavyzdžiui, ką gali reikšti šio susitarimo teiginys, kad „Lietuva, jos žmonės ir politikai turi sveiką ambiciją būti geriausi, sekdami Airijos pavyzdžiu“. Aišku, gerai yra sekti, bet reikia nepamiršti pagrindinio dalyko – Airijos niekada nevaldė komunistai ir svetimos šalies bei totalitarinės ideologijos kolaborantai. Ir išbristi iš susidariusios situacijos reikia ne popierinių susitarimų, po kuriais mielai suraitė parašus, be politinių partijų vadų, ir du pagrindiniai Lietuvos oligarchai – B.Lubys ir V.Uspaskich.