Paskui
laiko strėlę
Ėjo 1945-ųjų gruodis.
Per vienerias paskutiniųjų kautynių su okupantų kariuomene Kalpokas
buvo sužeistas. Jį išgelbėjo ir slaugė pažįstami ūkininkai. Kiek
atsigavęs slapstėsi Rygoje. Apie šį jo gyvenimo ir kovų laikotarpį
archyvų dokumentuose žinių beveik nėra.
Šiek tiek daugiau apie Kalpoko ir jo šeimos likimą papasakojo
Zita Gimbutienė:
Vieną po kito, be jokio atsikvėpimo ar poilsio, partizanams teko
atlaikyti daug kautynių su rusų kariuomene. Dauguma Kalpoko ir
kitų būrių vyrų žuvo. 1945 metų rudenį žuvo jo bendražygiai Kostas
Kaminskas ir Ernestas Valentėlis. Tik K.Kalpokas, kovojęs įvairiuose
būriuose, dalyvavęs daugelyje kautynių, išliko gyvas, tačiau vienas.
Vadas be ištikimų bendražygių. Vieni jau buvo žuvę, kiti suimti,
beveik visų šeimos ištremtos į Sibirą. Iš pradžių Kazimieras gyveno
nelegaliai, padirbtais dokumentais Juozo Žemaituko, Alfonso Jakučio,
Rabačiausko pavardėmis. Biržų apskrityje, Geidžiūnų kaime, jį
slėpė ūkininkas Povilas Kaziūnas, vėliau slapstėsi Zastaučių kaime
pas Liną Vaitiekonį. Tame pačiame kaime svetima pavarde slapstėsi
ir jo žmona Uršulė Kalpokienė. Saugumiečiai jo ieškojo, sekė,
į būrius ir pas gimines pasikalbėti vis dažniau ateidavo įtartini
žmonės provokatoriai. Persekiojamas enkavėdistų, Kazimieras
išvyko į Rygą. Ten gyveno Jakabpilio gatvėje, kur jį globojo šešiasdešimtmetė
latvė Regina. Pirmą kartą suimtas 1950 m. kovo 8 d., vežamas į
Vilnių šoko iš traukinio ir pabėgo. Antrą kartą buvo suimtas 1951
m. gruodžio 7 d. Teistas Šiauliuose 1952 m. birželio 9 d. Karinis
Pabaltijo tribunolas nuteisė jį mirties bausme. Nuosprendį pasirašė
justicijos papulkininkis Konstandenka.