Atnaujintas 2002 m. gruodžio 11 d.
Nr.93
(1100)
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis
RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Kultūra
Valstybė ir bažnyčia
Susitikimai
Darbai
Literatūra
Žvilgsnis
Atmintis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Kryžkelės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

„Auksinio Sakalo“ odisėja…

Rašytojas prof. hab. dr. Vytautas Ažušilis

Smalsus skaitytojas pagalvos, o kas gi tas „Auksinis Sakalas“? Kiek sveria? Įdomu, ar brangus ir kurgi jis? Bet lyg atspėjęs smalsuolių mintis, paaiškina pats autorius, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys, rašytojas, prof. habil. dr. Vytautas AŽUŠILIS, prieš metus skaitytojams padovanojęs romano „Auksinis Sakalas“ pirmuosius du tomus, o šiais metais pradžiuginęs ir trečiuoju bei ketvirtuoju tomais. „Auksinis Sakalas“ – jau skraido!“ – pabrėžė rašytojas.
„Auksinis Sakalas“ – tai kovos už Lietuvos nepriklausomybę ir tautos išlikimą metraštis, apimantis XX a. trečiąjį – penktąjį dešimtmečius. Tai pats tragiškiausias tautai laikotarpis. Negana to, kad, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuva neteko sostinės ir nemažo Vilniaus krašto. Bet keturiasdešimtaisiais neteko ir nepriklausomybės. Lietuvių tauta patyrė iki tol nematytų žiaurumų. Romanas – tai tautos kančių kelias, tragiški žmonių likimai, kuriuos dar gerai prisimena senolių karta. „Auksinis Sakalas“ tarsi pasuka laiką atgal ir primena sovietinės okupacijos žiaurumus, kai skaitytojų senoliai, tėvai, broliai ir sesės, tikėdamiesi atkovoti prarastą laisvę, aukojo gyvybę, meilę, namus, buvo kalinami, tremiami, kankinami saugumo rūsiuose, stribų lindynėse.
Versdami romano puslapius skaitytojai atgaivins įvykius, kai suklaidinti žmonės pavydo ir keršto vedini tapo brolžudžiais dėl skanesnio kąsnio, karjeros, pinigų, tapo išdavikais, įduodavo savo draugus, kaimynus, brolius, tėvus.

Tautos šventėje – garbinga viešnia

Jadvyga ir Adolfas Damušiai

Lietuvoje Tautos šventė pradėta švęsti 1930 metais. Pirmoji bolševikų okupacija sustabdė politinį ir kultūrinį gyvenimą; brutalių jėgų persekiojami, represuojami žmonės nesitikėjo tokių tėvynę užgriuvusių žiaurumų. Nebebuvo sąlygų švęsti ir Tautos šventę. Beje, ji , kaip ir kitos šventės, buvo uždrausta oficialiai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nebebuvo kliūčių ir šiai patriotinei dienai atgaivinti. To ėmėsi birutietės, Lietuvos karininkų dukros. Šiemet jos į Tautos šventę pasikvietė garbingą viešnią – Jadvygą Damušienę, kurią gausiai susirinkusiems žmonėms pristatė Jonė Ladygaitė-Ardžiūnienė: „Svarbiausios J.Damušienės gyvenimo atkarpos - pasirengimas dvasinei, intelektualinei veiklai ir brandus atsakingas darbas Tėvynės gerovei, taip pat rūpinantis ir savo šeima. Nuo dešimties metų ji jau ateitininkė. 1934-aisiais pradėjusi studijas įstojo į korporaciją „Giedra“. 1937-aisiais Klaipėdos pedagoginiame institute įgijo mokytojos profesiją. Vėliau, jau išeivijoje, baigė Veino universitetą Detroite, tapo menotyrininke. Amerikoje J.Damušienė įsitraukė į lietuvių katalikiškųjų organizacijų veiklą: dirbo su vaikais, rėmė vargingai gyvenusių tremtinių šeimas, parūpindavo pastogę ir darbą to netekusiems.Be to, dalyvavo moterų kvartete, tautinių šokių grupėje, bažnytiniame chore. Ji užaugino keturis vaikus, prižiūrėjo savo paliegusius tėvus. Daug jėgų atiduota kuriant Dainavos ateitininkų stovyklą. J.Damušienė buvo tos stovyklos administratorė ir korespondentė. Nuo 1997 metų Lietuvoje apsigyvenusi Jadvygos ir Adolfo Damušių šeima nuolat išgyvena dėl Lietuvos nesėkmių, bandydama „taisyti sužalotą Tėvynės veidą“.