Jeigu irsta pamatas, nėra
reikalo taisyti stogą
Socialdemokratams mažumėlę smogė
Seimo narys krikščionis demokratas Petras Gražulis. Darbo žmonių
rūpintojėliai nepatogiai muistėsi, kai P.Gražulis viešai atskleidė
ir taip visiems gerai žinomą faktą, kad neokomunistinė valdžia
nesudaro vienodų konkurencijos sąlygų visiems rinkos dalyviams.
Aišku, P.Gražulis taip kalbėdamas neatrado jokios Amerikos. Juk
ne visi rinkos subjektai gali ir nori paremti valdančiuosius socialdemokratus
ir socialliberalus pinigais, pirmiausia per rinkimus. Kitaip kaip
korupcija nepavadinsi, kai sudaromos visos sąlygos vienoms bendrovėms
ar firmoms, žlugdant kitas. Kad ir ką kalbėtum, bet nuo pat didžiosios
prichvatizacijos metų Lietuvoje ėmė šeimininkauti monopolijos;
čia net nebegalima kalbėti apie laisvąją rinką. Tai pats grubiausias
laukinis kapitalizmas. Ir joks plačiai išreklamuotas Nacionalinis
susitarimas, siekiant ekonominės ir socialinės pažangos, kurį
pasirašė politinės partijos ir įtakingiausios visuomeninės organizacijos,
pažaboti monopolijos nepadės. Beje, šis susitarimas labai primena
sovietmečio penkmečio ar kitų planų abstrakčias deklaracijas.
Pavyzdžiui, ką gali reikšti šio susitarimo teiginys, kad Lietuva,
jos žmonės ir politikai turi sveiką ambiciją būti geriausi, sekdami
Airijos pavyzdžiu. Aišku, gerai yra sekti, bet reikia nepamiršti
pagrindinio dalyko Airijos niekada nevaldė komunistai ir svetimos
šalies bei totalitarinės ideologijos kolaborantai. Ir išbristi
iš susidariusios situacijos reikia ne popierinių susitarimų, po
kuriais mielai suraitė parašus, be politinių partijų vadų, ir
du pagrindiniai Lietuvos oligarchai B.Lubys ir V.Uspaskich.
Kol vieni rengiasi pavyti ir pralenkti Airiją, kiti tokiomis abstrakcijomis
neužsiima. Ne vien todėl, kad nesuvokia, apie ką kalbama, o todėl,
kad pustosi padus ne tik į Prezidentūrą, bet ir į savivaldybių
tarybas. Pasirodo, kokių tik kandidatų ten neatsirado kone šimtas
nuslėpusių savo teistumą. Ir teisti ne už kokios vištos, kolchozinio
kombikormo maišo ar skardos lapo nugvelbimą. Teisti už prievartavimą,
kyšininkavimą, dokumentų klastojimą, jau nekalbant apie chuliganizmą.
Kaip ir dera, daugiausia tokių R.Pakso Liberalų demokratų partijos
ir K.Prunskienės bei R.Karbauskio Naujosios demokratijos ir Valstiečių
partijos sąrašuose. Keisčiausia, kad, pavyzdžiui, partijos vadas
R.Paksas netgi teisino tokius savo partiečius, motyvuodamas nepatyrimu
ir neišmanymu. Nieko sau! Mat, pasak R.Pakso, pastaruoju metu
į jo sukurtą partiją ėmė plūsti tokia gausybė žmonių, jog per
tą antplūdį kas gi pastebės, kad po liberalų ereliais susispietė
nusikaltėliai ir kiti lengvos duonos mėgėjai. Tiesa, R.Paksas
nemato nieko blogo, kad kai kurie jo kandidatai buvo teisti. Juk
už kažkokius menkniekius, - teigė lakūnas ir pretendentas į Prezidento
postą. Nuo jo neatsiliko ir valstietis R.Karbauskis, pareiškęs,
kad kandidatai tik atspindi visuomenę. Esą jo ir K.Prunskienės
kandidatai daugiausia buvo teisti tik už naminukės varymą, o čia
joks nusikaltimas
Nėra abejonės, kad tarp dešimt tūkstančių kandidatų į savivaldybes
tokių atsirastų ne šimtas, o kur kas daugiau. Tačiau kas gi juos
visus patikrins? Visai nesvarbu, kad Vyriausioji rinkimų komisija,
vadovaujama Z.Vaigausko, teigia nesudedanti bluosto, taip pluša
šiomis dienomis. Gerai nors tiek, kad išdrįso priminti, jog tarp
išbrokuotų A.Paulausko vadovaujamų socialliberalų partijos kandidatų
ne kokie nors naminės varytojai ar vištų vagys, o piktnaudžiavę
tarnyba, sukčiavę, kontrabanda užsiiminėję veikėjai.
Beje, vienoje kandidato į Prezidento postą nepaperkamojo V.Šustausko
kalboje nuskambėjo gana įdomus palyginimas. Atsakydamas į priekaištus,
kad į jo partijos rinkimų į Kauno savivaldybės tarybą sąrašą įtrauktas
vieno Kauno nusikalstamo pasaulio veikėjo sūnus, V.Šustauskas
atrėžė, jog žvalgomasi ne ten, kur reikėtų. Jis atkreipė dėmesį,
kad joks nusikaltėlis, nušvilpęs kokį automobilį ar apšvarinęs
butą, nevykdo ir nevykdė tautos genocido, kaip tai darė ir dabar
daro valdžioje esantys partiniai vadovai, kagėbistai bei jų atžalos.
Bent jau šiuo klausimu su V.Šustausku sutikti galima. Matyt, nereikia
priminti, ant kurio dabartinio gelbėtojo stalo kasdien guldavo
raudonas aplankas su KGB atliktų darbų ataskaitomis.
Ir nieko čia nepadarysi - kaip dabar madinga sakyti, - yra kaip
yra. Atrakcionų bumas, nors ir pasiekęs virimo temperatūrą, toli
gražu nesibaigė. Pažadų puodų dangčiai pradės kilnotis paskutinėmis
dienomis prieš rinkimus. Viralas jau kunkuliuoja. Tiesa, labai
nelaiku Konstitucinis Teismas priėmė sprendimą mokėti visą pensiją
dirbantiems pensininkams. Tam reikės, kaip spėta apskaičiuoti,
surasti 70 milijonų litų. O valdančioji partija ir Vyriausybė
jau buvo spėjusi ištrimituoti, kad nuo Naujųjų metų padidins pensijas
mažas pensijas gaunantiems pensininkams. Dabar gi Seimo Finansų
ir biudžeto komiteto pirmininkas A.Butkevičius aimanuoja, jog
dėl Konstitucinio Teismo sprendimo tampa keblu įvykdyti pažadą
jau nuo kitų metų sausio didinti mažas pensijas. Pasak A.Butkevičiaus,
tai gali būti padaryta balandžio mėnesį. Gali, negali kitas
dalykas. Juk rinkimai bus seniai praėję. Aišku, valdančiajai partijai
norėtųsi pažymėti darbo žmonių šventę gegužės 1-ąją. Tačiau
yra ir kitokių būdų tai padaryti. Pavyzdžiui, surengti džiaugsmingos
liaudies manifestacijas, kuriose dėkingi žmogeliai išlietų savo
padėką partijos nuveiktiems darbams.
Liberalai per savo vasarą surengtą Absurdo Lietuvoje akciją
nustatė, kad Vyriausybėje ir ministerijose buvo priimta per 140
absurdiškų įstatymų bei sprendimų. Aišku, nepralenkiamas šioje
srityje buvo valdančiosios koalicijos globojamas sveikatos apsaugos
ministras Romualdas Konstantinas Dobrovolskis, nusprendęs, kad
gydytojai savo pacientams receptus gali išrašyti tik mėlynu rašalu!
Kaip pažymėjo Liberalų sąjungos lyderis Eugenijus Gentvilas, be
tokių absurdų, nedarančių didelių nuostolių piliečių kišenei,
yra absurdai, iš kurių valdžia melžia pinigus. Pavyzdžiui, mokėti
mokestį, norint pakeisti savo žemės paskirtį. Mokėti reikia už
savininko sprendimą pasistatyti namą ant dirbamos žemės. Visišku
absurdu galima pavadinti ir Teisingumo ministerijos sprendimą,
kad įtariamieji privalo ranka perrašinėti savo baudžiamąsias bylas.
Ir tai kompiuterių amžiuje! Dar juokingiau skamba nuostatos dėl
nelegalaus darbo. Jeigu, pavyzdžiui, parduotuvėje nedirbantis
žmogus savo geram bičiuliui padeda krauti prekes daugiau kaip
dešimt minučių, jis jau gali būti paskelbtas nelegaliai įdarbintu.
Tokie ir panašūs dalykai buvo atskleisti Seime surengtoje konferencijoje
Žmogaus vertė Lietuvoje. Joje buvo konstatuota, kad valdžios
institucijos visiškai nesirūpina žmonėmis, nors pirmaeilė jų pareiga
- padėti žmogui.
Kaipgi, žiūrint į socialinės krypties valdžios grimasas, nepacituoti
poeto Algimanto Mikutos eilučių:
Lemtingosios prasmės švytėjo
minutę,
sekundę švytėjo vaizdai,
iš puvenų dygę netrūko supūti,
balti nusidažė juodai
Na, o kitas poetas ir publicistas
Rimantas Kmita rašo: Sklandžiai kalbant galima padaryti įspūdį,
o charizmatiškoms asmenybėms pavyksta netgi užburti, primesti
savo taisykles ir taip vedžioti už nosies, o paskui pabėgti, kol
publika neatsipeikėjo. Pabėgus pasiruošti kitam susitikimui, nes
jį seks. Žodžiai laksto žvirbliais ir jaučiais, sklandus čiulbesys,
o paskui toreadoro kerai. Vedžioti jautį už nosies, maustyti jį,
kaip oratorius mausto publiką. Jo toks darbas. Už kalbėjimą mokami
pinigai. Kažkas moka pinigus už klausymą, skaitymą. Darančiam
kalbą, nubyra tų pinigų koks trupinys. Jei jau kalbame apie pinigus,
tai visuomet daug daugiau nubyrėdavo plepiams. Plepėjimas yra
apkalbėjimas kuo toliau nuo tikrumo (Nemunas. 2000, Nr. 2).
Petras KATINAS
© 2002"XXI amžius"