Garsas apie jį atėjo ligi šiandien

2000 metais Anglijoje išleista istoriko dr. kun. Stepono Matulio, MIC, knyga apie Palaimintąjį Jurgį Matulaitį. Ši dr. kun. S.Matulio knyga – daktaro disertacija, 1948 m. gruodžio 19 d. apginta ir labai gerai įvertinta Angelicum universitete.
Studija ,,Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis MIC apaštalinis vizitatorius Lietuvai 1925-1927” apima gana trumpą laikotarpį, tačiau jį autorius suskirstė į tris bene svarbiausius tarpsnius.
Įžangoje pateikiama glausta, tačiau išsami Palaimintojo biografija. Mokslininkas kun. S.Matulis atkreipė dėmesį į J. Matulaičio veiklą Bažnyčios socialinio mokslo srityje, jo vestas pirmąsias sociologines savaites Varšuvoje (1907) bei Kaune (1909), 1907-1908 metais skaitytas sociologijos paskaitas Petrapilio dvasinėje akademijoje, ką tik įkurtoje Sociologijos katedroje. Tad Palaimintąjį Jurgį galime laikyti Bažnyčios socialinio mokslo Lietuvoje pradininku.
Kun. S.Matulis nukelia mus į 1926 metų Jungtines Valstijas, kur būsimasis Palaimintasis vos per tris mėnesius atliko itin reikšmingų darbų Bažnyčiai: vizitavo parapijas (iš 120 tuo metu JAV buvusių lietuvių parapijų aplankė 92), įkūrė kolegiją lietuviams berniukams bei atskirą marijonų vienuolijos provinciją, dalyvavo tarptautiniame kongrese Čikagoje. Arkivyskupo veiklą tęsė mokinys ir bendražygis arkivyskupas Mečislovas Reinys.
Apaštalinis vizitatorius J. Matulaitis ketino parengti misijinę veiklą tarp rusų schizmatikų, kurie, pasibaigus carinei okupacijai, liko Lietuvoje, tikėjosi tuo reikalu vykti į Rusiją. Tad jau Čikagoje, Tarptautiniame Eucharistiniame kongrese, skaitė paskaitą apie misijinį darbą prieš Pirmąjį pasaulinį karą Rusijoje ir tuose kraštuose, kurie, po karo atgavę laisvę, atsiskyrė nuo Rusijos.
Pirmojoje knygos dalyje ,,Apaštališkojo vizitatoriaus veikla prieš Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimą” apžvelgiama Lietuvos Bažnyčios padėtis atgavus nepriklausomybę, pateikiami visų trijų Lietuvoje buvusių vyskupijų bei Klaipėdos krašto statistiniai duomenys, apžvelgiamas katalikų gyvenimas, ryšiai su Apaštalų Sostu.
Autorius išskyrė laikotarpį tarp Lenkijos konkordato (1925 m. vasario 10 d.) ir apaštalinio vizitatoriaus J. Matulaičio atvykimo į Lietuvą (1925 m. gruodžio 13 d.), primindamas ir lenkų okupacijos bei lenkų konkordato pasekmes Lietuvoje, akcentuodamas, kad ,,Apaštalų Sostas tvarkyti kurio nors krašto reikalus tos pačios tautos vyrų paprastai neskiria. Todėl, skirdamas lietuvį Popiežiaus vardu lankyti Lietuvą, Pijus XI ne tik išreiškė pasitikėjimą arkivyskupu J. Matulaičiu, bet ir parodė palankumo ženklą lietuvių tautai (P.54). Autorius aprašo apaštalinės vizitacijos pradžią, tikslą, akcentuoja tris pagrindinius darbus, kurių ėmėsi būsimasis palaimintasis: tai Lietuvos bažnytinės provincijos sutvarkymas, santykių tarp Apaštalų Sosto ir Lietuvos atstatymas ir Lietuvos konkordato sudarymas. Mokslininkas apžvelgia sudėtingą padėtį Lietuvoje bei arkivyskupo įvairiapusę veiklą, jo diplomatiją gerinant tuos santykius. Autorius akcentuoja, kad iš pradžių buvo bandyta kovoti prieš apaštalinį vizitatorių, jis buvo apkaltintas neištikimybe tėvynei ir kitais nebūtais dalykais, tačiau ,,gana trumpu laiku lietuviai įsitikino, kad J. Matulaitis visiškai sau naudos neieško… …Nepailstamą darbą stiprino malda, pasninku” ( P. 68 ).
Kun. S.Matulis išskiria keletą būdų, kuriais apaštalinis vizitatorius stiprino lietuvių katalikiškumą. Nemažai dėmesio skirta religiniams ordinams ir arkivyskupo Jurgio paramai kuriant ir stiprinant kongregacijas. Mokslininkas kalba apie Teologijos-filosofijos fakulteto Lietuvos universitete įkūrimą ir arkivyskupo pastangas, kad Šventasis Sostas šiam fakultetui pripažintų teisę teikti akademinius laipsnius.
Analizuojami kiti svarbūs dvasinio gyvenimo pokyčiai: vieningo apeigyno įvedimas, bažnytinės nuosavybės grąžinimo klausimo iškėlimas, potvarkio dėl privalomos karinės tarnybos vyrams vienuoliams panaikinimas, paskirtas vyriausiasis karo kapelionas (Šventojo Sosto vardu jį skirdavo Kauno arkivyskupas), nustatytas karo kapelionų rinkimas. Akcentuotas apaštalinio vizitatoriaus dėmesys visiems dvasininkams – 1926 metais sušauktame vyskupų suvažiavime pateiktos taisyklės, apribojančios kunigų dalyvavimą politinėje veikloje.
Antrojoje knygos dalyje ,,Bažnytinės provincijos Lietuvoje įsteigimas” pateikiama Lietuvos bažnytinės nepriklausomybės siekimo istorija (1251-1918). Kun. S.Matulis argumentuotai pateikia apaštalinio vizitatoriaus įtemptą veiklą Lietuvoje, rengiant planą steigti bažnytinę provinciją: tai ir Vilniaus vyskupijos dalies, esančios Lietuvoje, Klaipėdos krašto bei kitų svarbių klausimų sprendimas; detalizuoja arkivyskupo veiklą Romoje, analizuoja 1926 m. balandžio 4 d. popiežiaus Pijaus XI apaštalinę konstituciją ,,Lietuvių tautai” ir kaip į jos paskelbimą reaguota Lietuvoje.
Trečiojoje dalyje ,,Katalikiškumo po Bažnytinės provincijos įsteigimo puoselėjimas ir Konkordato tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos paruošimas” autorius parodo, kaip arkivyskupas gaivino katalikišką veiklą. Apžvelgia jo darbus Lietuvoje prieš kelionę į Čikagą, kalba apie socialistų valdomos vyriausybės sudarytas sunkias sąlygas Bažnyčiai bei vizitatoriaus priemones paveikti vyriausybę, akcentuoja 1926 m. spalį arkivyskupo J.Matulaičio sušaukto vyskupų suvažiavimo svarbą, apžvelgia tolesnį laikotarpį iki 1926 m. gruodžio 17 d. – iki perversmo ir būsimojo Palaimintojo veiklą po jo.
Viename skyriuje analizuojamas konkordato tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos parengimas. Čia galima išskirti septynis etapus. Pirmasis – Vilniaus vyskupo J. Matulaičio veikla nuo 1922 m. lapkričio 10 d., kai Popiežius Lietuvą pripažino teisėta valstybe, iki vyskupo vizito į Romą.
Antrajam etapui priskirtume 1923 m. birželio 21 – liepos 11 d., kai Vilniaus vyskupas Romoje lankė Apaštalų Sostą, čia jis ,,konkordato reikalą pajudino šiek tiek sėkmingiau” (P. 173). Trečiasis etapas – posėdžiai Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje dėl konkordato. Tokie posėdžiai – tai marijonų Jurgio ir kun. Pranciškaus Būčio veiklos rezultatas. Tačiau dėl nuomonių įvairovės uždelsta ir iki Lenkijos konkordato su Apaštalų Sostu (1925 m. vasario 10 d.) konkordato tekstas neparengtas.
Naujam etapui priskirtina veikla nuo 1925 m. rugsėjo 25 d., kai užsienio reikalų ministru tapo prof. kun. M.Reinys. Jis visiškai palaikė J.Matulaitį ir P. Būčį. Konkordato būtinumu buvo įtikintas Seimo pirmininkas Justinas Staugaitis, tačiau pastarojo raginimui valdininkai buvo kurti.
Penktasis laikotarpis – 1925 m. gruodžio 7 d. – 1926 m. gegužės 8-9 d. (apaštalinio vizitatoriaus atvykimas į Lietuvą, Seimo rinkimai) – itin sudėtingas. Nors ir įtikintos konkordato svarba, katalikiškos partijos tvirtino, kad prieš rinkimus jo sudaryti negalima. Knygos autorius aiškina priežastis, akcentuodamas slaptas įtakas už Lietuvos ribų bei opozicijos baimę.
Po rinkimų naujoji valdžia ėmė spausti Lietuvos vyskupus, o paskui ir visą tautos katalikišką dvasią. Tačiau iš JAV sugrįžusiam arkiv. J.Matulaičiui valdžia pranešė norinti derėtis dėl konkordato. Pokalbiai su vidaus reikalų ministru V. Požėla buvo sudėtingi - ,,moralinė kankynė” (P.177 ), o konkretūs darbai vis atidedami. Tai buvo derybų imitacija, vyriausybei reikėjo pasirodyti, kad derybos su Apaštalų Sostu vyksta, ir taip suklaidinti katalikus.
Septintasis etapas – Konkordato schemos rengimas – laikotarpis po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo. Apaštalinis vizitatorius aplanko ką tik išrinktą prezidentu Antaną Smetoną. Prezidentas arkivyskupui pasiūlė parengti konkordato schemą. Ją rengdamas arkivyskupas rėmėsi keturiais šaltiniais: naujausiais konkordatais, senesniais konkordatais, Respublikos Konstitucija ir ankstesnių valdžių specialių komisijų rengta medžiaga. 1927 m. sausio 10 d. Lietuvos konkordato schemą arkiv. J. Matulaitis užbaigė. Ją kiek pakoregavo arkiv. J. Skvireckas, su ja buvo supažindintas ministras pirmininkas ir kartu užsienio reikalų ministras prof. Augustinas Voldemaras. Naujoji konkordato schema buvo apsvarstyta Vyskupų Konferencijoje ir teigiamai įvertinta. Autorius akcentuoja, kad ,,sunki Apaštališkojo vizitatoriaus liga ir netikėta mirtis sausio 27 dieną jau sėkmingai pradėto darbo baigti nebeleido” (P.179). Tačiau kelias į konkordatą buvo parengtas. Lietuva jį pasirašė 1927 m. spalio 20 d., o Apaštalų Sostas 1927 m. gruodžio 8 d. Ratifikacijos raštais pasikeista 1927 m. gruodžio 10 d.
Dr. kun. S.Matulis analizuoja Lietuvos konkordato išskirtinumą, paneigdamas Onos Zoštautaitės teiginį, kad iš arkiv. J.Matulaičio parengtos schemos tik labai mažai liko A.Voldemaro su Apaštalų Sostu sudarytame konkordate. Autorius pateikia žymių pasaulio vyskupų puikų Lietuvos konkordato įvertinimą.
Toliau autorius išskiria net aštuonias apaštalinio vizitatoriaus veikloje kryptis, pateikia keletą arkiv. J.Matulaičio dienoraščio citatų ir džiaugiasi turėdamas gražią viltį, kad Palaimintasis ateityje bus paskelbtas šventuoju.
,,Mes, lietuviai, esame šiauriečiai, šaltesni, nelabai rūpinamės iškelti savo žymiuosius Bažnyčios ir Tautos asmenis, - teigia S.Matulaitis. - Tačiau Jurgis Matulaitis dar gyvas Lietuvoje buvo apsuptas nuostabia visuotine pagarba, o po mirties jo garsas likosi iki šiandien, ypač kai jis 1987 metais viso pasaulio akivaizdoje Kristaus Vietininko buvo paskelbtas PALAIMINTUOJU… Jis buvo tikrai tas žmogus, kurį Dievo Apvaizda dovanojo bendrai Bažnyčiai, bet ypatingai – Lietuvos Bažnyčiai” (P. 193 ).

Knygos autorius dr. kun. Steponas Matulis (nuo 1934 metų marijonas, 1945 m. liepos 21 d. įšventintas kunigu), baigęs Marijampolės marijonų gimnaziją, VDU studijavo filosofiją, teologiją ir techniką. Žinias gilino Vokietijoje bei Romos popiežiškajame Grigaliaus universitete. Čia baigė teologijos studijas, lankė Mariologinį institutą.
Romoje buvo marijonų generalinių namų naujokyno vedėjas, namo – kolegijos viršininkas, ekonomas, vėliau paskirtas dvasios vadu. Kun. S.Matulis Anglijoje redagavo žurnalą ,,Šaltinis”.
1962 metais kardinolas Karolis Konfolonieris kun. S.Matulį paskyrė Didžiosios Britanijos lietuvių sielovados direktoriumi. Kun. S.Matulis atliko ir kitų darbų: buvo Londono Sporto ir Šv. Kazimiero bažnyčios Londone komiteto narys, Didžiosios Britanijos Lietuvių bendruomenės vienas iš vadovų, vėliau buvo skautų dvasios vadas ir kt.
Mokslininkas skaitė paskaitas lietuviams apie šv. Kazimierą, Lietuvos bažnytinę provinciją bei lietuvių išeiviją Didžiojoje Britanijoje, ne kartą kalbėjo apie arkivyskupą J.Matulaitį. Nuo 1933 metų bendradarbiauja spaudoje.
Itin svarbios jo mokslinės studijos. Parašė arkivyskupo J.Matulaičio biografiją ir plačią jo laikų marijonų vienuolijos istoriją, knygas „Apaštalų Sostas ir Lietuva“, ,,Bažnytinės provincijos įsteigimas ir konkordatas”. Buvo LKMA Istorijos mokslų sekcijos narys.
Kun. S.Matulis itin rūpinosi, kad arkivyskupas J.Matulaitis (1871 04 13 -1927 01 27) būtų pakeltas į altorių garbę. Beveik kiekviename „Šaltinio“ numeryje buvo minimas arkivyskupas. Ir parašęs disertaciją mokslininkas toliau domėjosi arkivyskupu: rašė straipsnius, kitus ragino imtis šių darbų, tapo postulatoriumi.

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ

© 2002"XXI amžius"