Genocido tąsa

Rasinio, tautinio, religinio ir kitokio genocido formų būta praeityje, deja, jį stebime ir mūsų dienomis. Genocido formų įvairove pasižymėjo SSRS, kuri pranoko praeities genocidų pavidalus, nes blogio imperijoje buvo vykdomas nuožmiausias genocidas ideologiniu pagrindu. Masinis žmonių naikinimas dėl pažiūrų, nesutampančių su marksistinėmis pažiūromis, ir buvo ideologinis genocidas. Tokio genocido užuomazgą randame XVI amžiaus Rusijoje, valdant Ivanui Žiauriajam, kai buvo masiškai žudomi rusai (tautiečiai) Novgorode ir Pskove už „palankumą Lietuvos karaliui“. Genocidas, ideologiniu pagrindu apėmęs visą SSRS imperiją, buvo masinis ir nusinešė milijonus gyvybių. Bolševikų nuostata „kas ne su mumis, kas nėra komunistinės ideologijos šalininkas, tas - priešas, todėl turi būti sunaikintas“ ir buvo ideologinio genocido skatintoja. Minimas genocidas buvo daugialypis, nes jungė tautinio, religinio bei moralinio genocido apraiškas; „vyresnysis brolis“ kitose tautose įžvelgė priešiškumą „internacionalinei“ (nutautinimo) politikai, o ateizmas buvo sudėtinė, būtina komunistinės ideologijos sudedamoji dalis, todėl tikintieji Dievą taip pat buvo priešai.
Nors blogio imperija formaliai žlugo, Rusijos imperialistiniai siekiai išliko, jų pagrindu vykdomas tautinis genocidas Čečėnijoje. Išliko ir ideologinio genocido apraiškos net atsisakiusiose Rusijos „globos“ valstybėse, nes savi Maskvos parankiniai genocido vykdytojai niekur nedingo. Išskyrus keletą neskaudžiai papešiotų Antazavės stribų, jie niekur nedingo ir iš Lietuvos; „perkrikštai“, jų palikuonys bei parankiniai Seime, Vyriausybėje, teismuose, savivaldybėse sudaro daugumą. Ir į valdžią jie pakliūva demokratiniu būdu, nes ideologinio genocido suluošinti, praradę vertybinę mąstyseną ir orientaciją rinkėjai už juos balsuoja. Ar ne paradoksas, kad politiniams kaliniams ir tremtiniams Seime atstovauja tik vienas Seimo narys Antanas Stasiškis, o Seimo dauguma - kompartijos nomenklatūra, Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas - kagėbisto sūnus, buvęs komunistinio CK veikėjas?
Ideologinis genocidas dėl minėtos priežasties tęsiasi, jis pasireiškia po sovietinio maro išlikusių komunistinės ideologijos priešininkų žeminimu ir skriaudimu. Įsitvirtinusi visų lygių valdžiose, buvusi komunistinė nomenklatūra bei jos parankiniai palikuonys tapo naująja buržuazija, lobstančia, grobiančia šutve. Ji tarpsta pažemintųjų ir nuskriaustųjų sąskaita. Išgrobsčiusi bankus, nusavinusi indėlius, „prichvatizavusi“ valstybės turtą, šutvė vėl nacionalizuoja nekilnojamąjį turtą, genocido vykdytojams jau mokamos valstybinės pensijos (priedas prie senatvės pensijų - premijos už genocidą). Pensijų ir sveikatos reformos tik gadina žmonių sveikatą, verčia badmiriauti ar trauktis iš gyvenimo. Pažemintųjų ir nuskriaustųjų - absoliuti dauguma, žeminama, skriaudžiama visa tauta, skriaudėjų - mažuma, tačiau ji, įsitvirtinusi valdžioje, maudosi privilegijose ir turtuose, milijonus pelno iš genocido. Per socialinį neteisingumą vykdomas tautinis genocidas: pagyvenę ir pensinio amžiaus žmonės marinami, jaunimas bėga iš šalies ar iš nevilties žudosi.
Nors gležnas mūsų demokratijos mechanizmas, pasižymintis ydomis ir grimasomis, tačiau piliečiams jis periodiškai suteikia progą padėčiai taisyti. Tos progos - rinkimai. Seimo rinkimų dar teks palaukti, o savivaldybių ir Prezidento rinkimai - netrukus. Pasinaudokime proga, neleiskime į valdžią pakliūti genocido tęsėjams bei jų parankiniams.

Algimantas ZOLUBAS
Vilnius

© 2002"XXI amžius"