„Auksinio Sakalo“ odisėja…

Rašytojas prof. hab. dr. Vytautas Ažušilis

Smalsus skaitytojas pagalvos, o kas gi tas „Auksinis Sakalas“? Kiek sveria? Įdomu, ar brangus ir kurgi jis? Bet lyg atspėjęs smalsuolių mintis, paaiškina pats autorius, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys, rašytojas, prof. habil. dr. Vytautas AŽUŠILIS, prieš metus skaitytojams padovanojęs romano „Auksinis Sakalas“ pirmuosius du tomus, o šiais metais pradžiuginęs ir trečiuoju bei ketvirtuoju tomais. „Auksinis Sakalas“ – jau skraido!“ – pabrėžė rašytojas.
„Auksinis Sakalas“ – tai kovos už Lietuvos nepriklausomybę ir tautos išlikimą metraštis, apimantis XX a. trečiąjį – penktąjį dešimtmečius. Tai pats tragiškiausias tautai laikotarpis. Negana to, kad, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuva neteko sostinės ir nemažo Vilniaus krašto. Bet keturiasdešimtaisiais neteko ir nepriklausomybės. Lietuvių tauta patyrė iki tol nematytų žiaurumų. Romanas – tai tautos kančių kelias, tragiški žmonių likimai, kuriuos dar gerai prisimena senolių karta. „Auksinis Sakalas“ tarsi pasuka laiką atgal ir primena sovietinės okupacijos žiaurumus, kai skaitytojų senoliai, tėvai, broliai ir sesės, tikėdamiesi atkovoti prarastą laisvę, aukojo gyvybę, meilę, namus, buvo kalinami, tremiami, kankinami saugumo rūsiuose, stribų lindynėse.
Versdami romano puslapius skaitytojai atgaivins įvykius, kai suklaidinti žmonės pavydo ir keršto vedini tapo brolžudžiais dėl skanesnio kąsnio, karjeros, pinigų, tapo išdavikais, įduodavo savo draugus, kaimynus, brolius, tėvus.
Rašytojas V.Ažušilis vaikystę leido tų įvykių sūkuryje, matė žmonių žiaurumus, o tapęs jaunuoliu visa tai išgyveno savo širdyje. Skaitydami romaną galime nuosekliai sekti tuos įvykius, kurie teko lietuviams ūkininkams, kūrusiems naują nepriklausomos šalies gyvenimą. Jie nesitikėjo, kad juos, taikiai triūsiančius, užplūs ordos iš Rytų. „Ko jiems čia reikia?“ – klausinėjo vieni kitų. „Mes esame taiki tauta, norime gyventi, kurti šeimas, dirbti žemę. Kodėl grobiate mūsų gerą, žemes, kankinate ir žudote mūsų šeimas?“
„Auksinio Sakalo“ keturtomis – tai bene vienintelis toks romanas, parašytas per atkurtos nepriklausomybės laikotarpį. Manau, kad skaitytojai pamėgs šį romaną, ir jis taps kiekvieno lietuvio patrioto namų knyga, kuri užims pačią garbingiausią vietą šeimoje, greta senelių, tėvų ir šventųjų paveikslų.

Aplankiau rašytoją jaukiame bute, pasveikinau gimtadienio proga ir, palinkėjęs sveikatos bei naujų kūrinių, pasiteiravau, kokia rašytojo savijauta, išleidus į pasaulį „Auksinį Sakalą“. Juk į romaną įdėta ne tik daug darbo, jausmų, išgyvenimų, bet ir dalis paties savęs.
Jaučiuosi kupinas jėgų ir naujų sumanymų, šypsosi rašytojas. Savijauta puiki, tarsi išauginus tikrąjį sakalą auksinėmis plunksnomis ir išleidus iš narvelio į laisvę. Tegu skraido sakalas po laisvą pasaulį, kuriame nėra kalėjimų, trėmimų, kankinimų, žudynių. Nebus melo ir neapykantos, pavydo ir keršto. Noriu, kad mano paukštis daugiau to neišvystų, kad ant savo auksinių sparnų neštų žmonijai laisvę, laimę ir gėrį.
Džiaugiuosi įvykdęs savo jaunystės svajonę, kad „Auksinis Sakalas“ išskrido iš mano namų ir skaitytojai turi galimybę „sugauti“ jį ir perskaityti. Tiems, kurie romano neišgali nusipirkti, patariu ieškoti bibliotekose, joms paaukojau tris šimtus egzempliorių. Ieškokite, skaitykite ir, jei patiks ar nepatiks, leidėjo adresu parašykite savo nuomonę apie romaną. Man tai bus didžiulis atpildas už milžinišką triūsą, kurį atlikau, kol sakalas pagaliau išskrido…
Parašėte didžiulės apimties (beveik du tūkstančius puslapių) romaną „Auksinis Sakalas“. Kiek autentiški yra jūsų romano personažai, ypač pagrindinis romano herojus Sakalas? Ar galite paminėti svarbesnius jūsų gyvenimo momentus?
Gimiau ir augau lenkų okupuotame Švenčionijos krašte, Pašaminės kaime, vaizdingoje vietovėje. Nuo mažens mėgau knygas. Vaikystė buvo nelengva. Grąžinus Vilnių Lietuvai, nespėjome pajusti laisvės skonio ir vėl patekome į sovietinę okupaciją. Po to karas, vokiečių ir antroji sovietinė okupacijos. Siekiau mokslo, bet pasirinkimo nebuvo, tapau buhalteriu, finansininku, rašiau disertacijas, įgijau mokslo laipsnius, profesoriaus vardą.
Nuodugniau ties savo biografija nesustosiu, nes ji gana išsamiai išdėstyta romano ketvirtojo tomo pabaigoje. Paminėsiu tik tai, kad buvau priverstas pasirinkti buhalterio profesiją. Stengiausi dirbti sąžiningai. Nemažai jėgų atidaviau tobulindamas apskaitos metodus, parašiau kelias knygas apskaitos klausimais, kelis šimtus straipsnių, įsteigiau buhalteriams skirtą žurnalą „Sąskaityba“ ir jam vadovavau beveik dvylika metų. Tačiau širdyje likau kūrėjas, rašytojas. O išbandyti grožinės literatūros žanrą įkvėpė pats gyvenimas.
Romane „Auksinis Sakalas“ aprašytas kaimo gyvenimas, remiantis to meto tikrais įvykiais, todėl neįmanoma atskirti, kur yra tikri įvykiai, o kur kūrybinė išmonė. Pasakysiu tik tiek: devyni dešimtadaliai įvykių paimti iš gyvenimo, be jokių išgalvojimų, tik įvilkti į literatūrinį rūbą. Tik maža dalelė sugalvota, norint susieti įvykių seką. Pasakiau „sugalvota“, bet tai netiesa. Ir tie išgalvoti įvykiai buvo kažkur girdėti ar matyti. Taigi nustatyti ribą, skiriančią tikruosius išgyvenimus ir kūrybinę išmonę, neįmanoma.
Romano siužetas plėtojamas per kelias ūkininkų šeimas. Epizoduose dalyvauja daugelis Eglynės gyventojų, nes visų jų likimai tampriai susiję. Iš šeimų tik Tautkų šeimos personažai autentiški. Jų likimai pagrįsti tikrais faktais. Antano Auksinio šeima taip pat tikra. Antano personažas ištisai autentiškas. Kitų šeimos narių likimai skiriasi nuo romane aprašytųjų. Žiurkėnų šeimos personažai, nors ir autentiški, bet jų veiksmai tik iš dalies atspindi jų realųjį gyvenimą. Turčių šeima sukurta iš realių asmenų ir jų veiksmų, bet tai jau kelių kaimo šeimų samplaika. Autentiški taip pat Tomo, Algio ir kitų personažų veiksmai.
Ar romano siužetui panaudojote archyvinę medžiagą? Ar aprašėte įvykius iš atminties?
Nesiskundžiu atmintimi. Kai kas net stebisi, kad ir dabar greitai įsimenu, pavyzdžiui, telefono numerius. Iš tiesų, pirmajame tome aprašyti įvykiai vyko, kai dar buvau kūdikis ir negalėjau to prisiminti. Čia man padėjo tėvas. Jis ne tik skaitė visus tuo metu Vilniuje leidžiamus laikraščius ir žurnalus, bet ir komplektavo. To meto spauda man buvo svarbiausias šaltinis. Paaugęs perskaičiau visus šių laikraščių komplektus. Teko naudotis ir bibliotekos paslaugomis. Be to, archyvuose susiradau tėvo kalinimo bylą ir ją nuodugniai išnagrinėjau.
Bet grįžkime prie romano pirmojo tomo.
Kiekvienas romano tomas turi savo pavadinimą. Pirmąjį tomą pavadinau „Gimtoji žemė“. Tai daug pasako. To meto žmogus negalėjo įsivaizduoti savęs be žemės lopinėlio. Jis laikėsi įsikibęs į gimtąją žemę ir visokiais būdais stengėsi ją apginti. Tokiu pavadinimu tik paryškinau tai, kas aiškiai matyti iš pirmojo tomo turinio.
Romane vaizduojami vieno Rytų Lietuvos kaimo, patyrusio net kelias okupacijas, žmonių tragiški likimai. Pirmasis tomas apima laikotarpį, kai daugelyje Europos šalių vyko demokratiniai pertvarkymai ir buvo gydomos praūžusio karo žaizdos. Aprašomas laikotarpis prasideda svarbiu įvykiu: kaimo žmonės priima sprendimą Eglynę išskirstyti į vienkiemius.
Tačiau ne vien šis įvykis išskiria Eglynę iš kitų Lietuvos kaimų. Vilniaus kraštas – okupuotas lenkų, vyksta lietuvių nutautinimas, draudžiama lietuviška spauda, uždaromos lietuviškos mokyklos, draudžiamos lietuviškos maldos bažnyčiose. Tad ūkininkai priversti ne tik kovoti su skurdu, nepritekliais ir kitomis negandomis, bet ir su okupacinės valdžios spaudimu siekiant užgniaužti lietuvių tautinį sąmoningumą.
Romane stengiamasi parodyti tikrą, be pagražinimų, to meto gyvenimą, kad skaitytojai, ypač jaunesnioji karta, galėtų įsivaizduoti to meto kaimo žmonių lūkesčius ir viltis. Pro kasdienišką kaimo žmonių gyvenimo idilę prasiveržia ne tik meilė ir kančia, sėkmės ir nesėkmės, klaidos ir paklydimai, bet ir pyktis, pavydas, neapykanta ir kerštas.
Svarbiausias pirmojo tomo leitmotyvas - žmonių noras savo gerovę paaukoti už tautiškumo ir lietuviškos dvasios išsaugojimą. Tai ypač akivaizdu sekant Antano Zlatausko šeimos gyvenimą. Antanas aukojasi dėl viso kaimo žmonių: įkuria lietuvišką mokyklą, skaito ir platina lietuvišką spaudą, moko ūkininkus įdirbti žemę, kad gautų gausesnį derlių. Tačiau kaime gyvena skirtingų pažiūrų ir charakterių žmonės. Kai kuriems jų nepatinka Antano veikla, kiti netveria pavydu vien dėl to, kad kaimo žmonės jį gerbia. Rašomi skundai, Antanas suimamas, kalinamas, tačiau jis nesitraukia, tik dar ryžtingiau ima kovoti su negerovėmis.
Antrajį tomą pavadinote „Žemės šauksmas“, kodėl?
Antrasis tomas apima palyginti labai trumpą laikotarpį: pusmetį gyvenimo nepriklausomoje Lietuvoje ir pirmąją sovietinę okupaciją iki karo pradžios, kai vyko pirmieji trėmimai. Atplėšti nuo gimtosios žemės ir praradę ryšį su gimtine, žmonės prarasdavo viltį išgyventi. Daugelis iš jų, tremiami iš namų, stengdavosi ne kuo daugiau maisto ir daiktų pasiimti, bet į skepetos kamputį įrišdavo žemės saujelę. Juk tai jų gimtoji žemė, kuri primindavo jų praeitį. Žmonės tarsi girdėdavo žemės šauksmą. Tie, kurie negalėdavo pasiimti žemės, sapnuose ją regėdavo ir girdėdavo jos šauksmą. Taip nutiko ir su Antanu, kuris, iš kalėjimo vežamas į tremtį, prieš mirdamas išgirdo žemės šauksmą. Pagerbdamas jų atminimą, šią romano dalį pavadinau „Žemės šauksmas“.
Antrojo tomo didžioji dalis skirta Auksinių šeimos gyvenimo vingiams. Buvo tikimasi, kad atgavus nepriklausomybę bus lengviau gyventi, nereikės kovoti prieš lenkų okupantus. Antano nuopelnai pripažįstami, jis dirba viršaičiu, bet pavyduoliai neleidžia susikurti nors mažytį laimės lauželį. Pašalintas iš pareigų Antanas nepalūžta ir jau, atrodo, pasiekia pergalę, bet… užgriūva sovietinė okupacija, Antanas suimamas, kalinamas ir, vežamas į tremtį, žūva.
Kiti romano herojai priversti slapstytis. Vyksta pasipriešinimas okupaciniam režimui. Prasideda areštai, kankinimai, tremtys ir jie pasiekia apogėjų 1941 metų birželį.
Jau kaip sąmoningas jaunuolis pasireiškia romano personažas – Sakalas. Jis - progimnazijos moksleivis, su draugais bando kovoti prieš okupantus. Ima ryškėti, kas yra kovotojas už Lietuvos laisvę, o kas nueina klystkeliais ir ima pataikauti okupantams.
Skaitytojus turėtų sudominti romano trečiasis tomas?
Karas. Dega sodybos, kaimai, miesteliai ir didžiuliai miestai, sprogsta sviediniai, bombos, tankų vikšrai žaloja žemės veidą. Todėl romano trečiąjį tomą pavadinau „Žemės žaizdos“.
Šiame tome vaizduojami Eglynės kaimo įvykiai hitlerinės okupacijos metais. Iš pažiūros kaimo gyvenimas teka įprasta vaga, atrodo, ir karo nėra, tačiau romano personažams iškyla dilema: eiti su hitlerininkais, laukti sugrįžtant sovietų ar kovoti už Lietuvos laisvę.
Pirmomis karo dienomis išlaisvinti iš sovietinės okupacijos žmonės džiaugsmingai sutinka išvaduotojus. Tačiau netrukus laisvės džiaugsmą užtemdo karo meto žiaurumai: žydų naikinimas, nekaltų žmonių baudimas už vokiečių kariškių nužudymą. Kaimas atsiduria tarp replių: iš vienos pusės galinga hitlerinė armija, iš kitos – miške besislapstantys sovietinės okupacijos gynėjai - raudonieji partizanai, liaudies vadinami banditais.
Auksinių šeima atsiduria pačiame šių įvykių sūkuryje. Dieną lankosi vokiečiai, naktį – sovietiniai banditai, tarsi voratinkliu apraizgo sodybą. Kad ir kaip spurdėsi, bet iš voratinklio nepaspruksi.
Trečiaisiais karo metais artėja atomazga, tačiau Auksinių šeimai ji neatneša džiaugsmo. Vyresnysis sūnus Mindaugas išeina ginti tėvynės. Jaunasis Sakalas meta mokslą ir lieka ūkininkauti. Jo pastangos prisidėti prie kovos su banditais neduoda vaisių. Ne tik Auksiniai, bet visas kaimas atsiduria kryžkelėje, kur visi keliai veda į nelaisvę ir kančias. Žmonių likimai tragiški.
Ketvirtas tomas ypač turėtų sudominti vyresnės kartos žmones ir paliesti daugelio dar neužgydytas žaizdas.
Vėl sovietinė okupacija, liejasi patriotų kraujas, upeliais teka ir sunkiasi į žemę. Atrodo, kad pati žemė kraujuoja, tiek daug kraujo aplinkui. Todėl ketvirtąjį – paskutinį romano tomą pavadinau „Žemės kraujas“. Jame galutinai išryškėja Eglynės gyventojų tragiški likimai, jų ryžtas ginti tėvynės laisvę.
Iš pradžių daugelis jaunuolių tik slepiasi nuo priverstinės mobilizacijos. Tačiau matydama okupantų žiaurumus vis didesnė žmonių dalis prisideda prie patriotų kovos. Atsiranda ir išdavikų, kurie, norėdami išsaugoti gyvybę ar susikurti ramaus gyvenimo iliuziją, persimetė į priešų pusę. Tačiau išdavikai įklimpsta, jie verčiami tapti žmonių naikintojais – stribais ir vietoj ramaus gyvenimo tampa tėvynės išdavikais.
Romano herojus Sakalas – pačiame įvykių sūkuryje. Jam negresia mobilizacija, bet jis nelieka nuošalyje. Įsitraukia į partizaninę kovą. Būdamas sumanus ryšininkas daug padeda partizanams ir prisideda prie išdaviko Turčiaus sunaikinimo. Tačiau nelygioje kovoje palaipsniui retėja kovotojų gretos. Sakalas netenka mylimos mergaitės Zosės, brolio Mindaugo. Pritariant partizanų vadui Karijotui, Sakalas ima mokytis, baigia gimnaziją, susipažįsta su Egle. Juodu - aktyvūs partizanų ryšininkai. Kai kagėbistų ratas susiglaudžia, netenka sesers Rūtos, vėliau kitos – Genutės.
Artimųjų žūtys neatbaido Sakalo. Dar su didesnius ryžtu kovoja su okupantais. Artimieji žūsta tikėdami, kad jų kova šventa ir teisinga. Galiausiai Sakalas priverstas pasitraukti iš Eglynės. Jam tai pavyksta, bet jis netenka paskutinių likusių savo artimųjų, motinos ir mylimos Eglutės.
Tai tik glausti štrichai. Vien ketvirtojo tomo apimtis, beveik septyni šimtai puslapių, nusako, kiek daug netekčių ir skausmo teko išgyventi Eglynės gyventojams. Nerasite Lietuvoje nei vieno kaimo, nei vienos šeimos, kurių nebūtų palietusi tremtis, kankinimai, žudynės. Tam ir skirtas šis romanas.
Bet romane tik mažas Lietuvos žmonių tragedijos atspindys. Kiekvienas, ypač senosios kartos skaitytojas, versdamas romano puslapius, aprašomus tragiškus įvykius papildys savo išgyvenimais, girdėtais pasakojimais apie jų tėvų ir senelių nueitus kančios kelius nuo kalėjimų Lietuvoje iki Laptevų Sibire, nuo kovos partizanų būryje iki kankinimų saugumo rūsiuose, didvyrių kūnų išniekinimo aikštėse prie stribynų, ne laidojamų, bet kišamų į šulinius ir srutų duobes…
Nesijaudinant sunku kalbėti apie tautos tragediją. Apie tai vaizdžiai nusakė telšietė, saugumo rūsiuose kankinta kaimo poetė Genovaitė Petrulienė, kurios nedidelę citatą norėčiau pateikti:
Jūsų romanas „Auksinis Sakalas“ tokiais skaudžiai gyvais vaizdais atgaivino praeitį, visus lietuviškų kaimų žmonių troškimus, džiaugsmus ir skausmą ištikus tragedijai. Perskaičius romaną ir iki skausmo pajutus tautiečių išgyvenimus, dabartinė laisvė, nors ir išduota, apiplėšta, moralinių padugnių apspjaudyta, įgyja nepaprastą vertę: bent jau visokie prakeikti pasaulio atmatos nebežudo ir nežaloja mūsų ir mūsų vaikų saugumo rūsiuose, nemėto tautos šviesuolių ir didvyrių kūnų turgaus aikštėse ir prie stribynių!.. Bet per tą penkiasdešimt okupacijos metų mūsų išdavikai, kraugeriai ir budeliai išaugino tokią besielių kartą, kad baisu pagalvoti, kaip po mūsų gyvens vaikai ir anūkai…”

* * *

Mūsų pokalbis užsitęsė ir rašytojo žmona Onutė, ištikima jo draugė ir bendražygė, pakvietė puodeliui pagal savo receptą paruoštos kvapnios žolelių arbatos. Pokalbis pakrypo apie rašytojo šeimos gyvenimą ir jo artimiausius planus.
Ar daug laiko skiriate rašymui?
Visą savo sąmoningą gyvenimą, kai tik yra noras rašyti. O šis noras niekada nedingsta, nepaisau nei vietos, nei laiko. Kūryba – mano hobis, juokavo rašytojas, paslapčia metęs žvilgsnį į arbatą pilstančią Onutę. Yra žmonių darboholikų, - įsiterpė į mudviejų pokalbį Onutė. O kaip pavadinti Vytauto aistrą rašyti – nė nežinau. Gal rašymoholikas, ar tiesiog rašeiva! – švelni šypsena nušvito jos veide ir surimtėjusi tęsė: - Kai įninka į rašymą, neatitrauksi , pamiršta net tik valgį, neprisimena nė to, kad turi šeimą. Pragyvenome draugėj penkiasdešimt metų, teko įprasti prie tokio jo gyvenimo būdo. Nors kartais tenka pabūti vienišos moters vaidmenyje…“
Iš tiesų jaučiuosi kaltas prieš šeimą, o ypač prieš Onutę, kad jai skiriu per mažai dėmesio. Nes visą mano laiką praryja romano personažai, apgailėjo rašytojas. „Duok jam į rankas popieriaus lapą, ir jis braidžioja jo jį su tušinuku, tarsi piemuo su botagu po pievą, - vaizdžiai nupiešė Vytauto būseną Onutė. – Ir tai nėra blogiausia. Blogiau yra, kai retomis poilsio minutėmis, na, pavyzdžiui, kai pietauja, jis klajoja kažkur neaprėpiamuose toliuose, tarsi gyventų ne čia, šalia, o savo sukurtoje terpėje“, - skundžiasi Onutė ir švelniu žvilgsniu bei šypsniu parodo, kad dėl to jos meilė nemažėja.

* * *

Papasakokite apie artimiausius savo, kaip rašytojo, planus.
Dar turiu parako parakinėje, o sumanymų galva prikimšta! – linksmai kalba rašytojas, paslapčia meiliai žvilgčiodamas į Onutę. – Nors jau septyniasdešimt ketvirtus pradėjau, bet nejaučiu nuovargio. Priešingai, užbaigus tokį didžiulės apimties romaną, atrodo ir man išaugo sparnai. Neketinu stovėti vietoje, noriu skristi. Kol sugebėsiu mojuoti sparnais – rašysiu. Kuo tai baigsis, sunku iš anksto pasakyti. Juk ne veltui liaudies patarlė sako: „Skrido kaip sakalas – tūpė kaip vabalas“. Kuo nutūpsiu, sakalu ar vabalu, parodys ateitis.
Sudėtinga kurti, rašyti, ypač tokios didžiulės apimties kūrinius kaip „Auksinis Sakalas“. Sunku todėl, kad visas jėgas teko atiduoti verslui, o kūryba - tai tik hobis, ir rašyti galėjau tik laisvalaikiu. Dabar aš jau tik pensininkas, neužsiimu jokiu kitu darbu, vien tik kūryba. Tikrieji, visų pripažinti rašytojai, pagarsėję savo išleistomis knygomis, kiek man žinoma, vengia kalbėti apie būsimąjį kūrinį, kol jis nepatenka į spaustuvę. Nežinau, gal tai prietaras, kad pasiskelbus iš anksto būsimas kūrinys gali ir neišvysti dienos šviesos ar baimė apsijuokti prieš kolegas, jei nepavyktų kūrinio užbaigti.
Aš prietarais netikiu. Senokai paskelbiau, bene 1994 metais, kad rašau „Auksinį Sakalą“, ir nieko. Romaną pavyko sėkmingai užbaigti ir išleisti. Ir toliau nenuleidžiu rankų, rašau. Šiuo metu baigiu fantastinį romaną „Dubleriai“. Apie romano turinį nenoriu kalbėti, nes keliais žodžiais šio romano siužeto nepaaiškinsi, o plačiau aiškinti nėra galimybės ir reikalo. Jei viskas sėkmingai klostysis, tikiuosi po Naujųjų metų nudžiuginti skaitytojus naujo fantastinio romano pasirodymu.
Artimuosiuose mano planuose ir „Auksinio Sakalo“ pagrindinio herojaus Sakalo tolesnio likimo tąsa. Išlikęs gyvas ir pabėgęs iš kaimo Sakalas skinasi kelią į gyvenimą, į ateitį. Jo kelias ne rožėmis klotas. Klupdamas ant akmenuoto kelio Sakalas siekia ne tik išlikti, bet per vargus siekia mokslo. Gujamas iš darbaviečių dėl nepatikimos charakteristikos, nenusivilia, nenuleidžia rankų, o visomis jėgomis kabinasi į gyvenimą ir ropščiasi iš bedugnės.
Jei tik jėgos leis, skaitytojų pamėgtas personažas dar ilgai liks ištikimas mieliems skaitytojams ir domins naujais įvykiais.
Ko palinkėtumėte savo skaitytojams?
Nors skaitytojai iki šiol perskaitė tik du pirmuosius romano tomus, bet jau gavau nemažai atsiliepimų. Keletą jų įdėjau romano trečiojo tomo pabaigoje. Daugelis džiaugėsi romanu ir gerai jį vertino, skatino toliau rašyti. Noriu padėkoti visiems skaitytojams už puikius įvertinimus ir palinkėti malonių akimirkų bendraujant su romano personažais. O aš stengsiuosi pradžiuginti skaitytojus naujais kūriniais. Tikiuosi, skaitytojų neapvilsiu.
Jums, gerbiamas rašytojau, ir jūsų bendražygei Onutei linkime geriausios kloties, kūrybinių jėgų ir drauge su Onute atšvęsti deimantines vestuves. Po paties linki ir skaitytojai bei visi Lietuvos žmonės. Sėkmės ir naujų susitikimų po sakalo sparnais!

P.S.Tiems, kurie pageidautų įsigyti romano „Auksinis Sakalas“ visus keturis tomus, prašome kreiptis į leidėją UAB „Apskaita“ šiuo adresu: Širvintų g. 34A, 2042 Vilnius. Tel 72 69 51, 72 69 52, faksas 72 69 94. Visi keturi romano tomai, atsiimant jį iš leidėjo, kainuoja 45 Lt, siunčiant paštu – 60 Lt.

Redakcijos prierašas: Apie kiekviename tome aprašomus įvykius bei žmonių likimus išsamiau skaitykite tolesniuose mūsų laikraščio puslapiuose. O kokia jūsų nuomonė?

Jonas ŠARŪNAS

© 2002"XXI amžius"