Tautos šventėje garbinga
viešnia
 |
Jadvyga ir Adolfas Damušiai
Ričardo Šaknio nuotrauka |
Lietuvoje Tautos šventė pradėta
švęsti 1930 metais. Pirmoji bolševikų okupacija sustabdė politinį
ir kultūrinį gyvenimą; brutalių jėgų persekiojami, represuojami
žmonės nesitikėjo tokių tėvynę užgriuvusių žiaurumų. Nebebuvo
sąlygų švęsti ir Tautos šventę. Beje, ji , kaip ir kitos šventės,
buvo uždrausta oficialiai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nebebuvo
kliūčių ir šiai patriotinei dienai atgaivinti. To ėmėsi birutietės,
Lietuvos karininkų dukros. Šiemet jos į Tautos šventę pasikvietė
garbingą viešnią Jadvygą Damušienę, kurią gausiai susirinkusiems
žmonėms pristatė Jonė Ladygaitė-Ardžiūnienė: Svarbiausios J.Damušienės
gyvenimo atkarpos - pasirengimas dvasinei, intelektualinei veiklai
ir brandus atsakingas darbas Tėvynės gerovei, taip pat rūpinantis
ir savo šeima. Nuo dešimties metų ji jau ateitininkė. 1934-aisiais
pradėjusi studijas įstojo į korporaciją Giedra. 1937-aisiais
Klaipėdos pedagoginiame institute įgijo mokytojos profesiją. Vėliau,
jau išeivijoje, baigė Veino universitetą Detroite, tapo menotyrininke.
Amerikoje J.Damušienė įsitraukė į lietuvių katalikiškųjų organizacijų
veiklą: dirbo su vaikais, rėmė vargingai gyvenusių tremtinių šeimas,
parūpindavo pastogę ir darbą to netekusiems.Be to, dalyvavo moterų
kvartete, tautinių šokių grupėje, bažnytiniame chore. Ji užaugino
keturis vaikus, prižiūrėjo savo paliegusius tėvus. Daug jėgų atiduota
kuriant Dainavos ateitininkų stovyklą. J.Damušienė buvo tos stovyklos
administratorė ir korespondentė. Nuo 1997 metų Lietuvoje apsigyvenusi
Jadvygos ir Adolfo Damušių šeima nuolat išgyvena dėl Lietuvos
nesėkmių, bandydama taisyti sužalotą Tėvynės veidą.
Nuo sužaloto tėvynės veido ir prasidėjo pokalbis. J.Damušienę
apstulbino Veido žurnale išspausdintas S.Parulskio straipsnis
apie jau mirusio poeto Bernardo Brazdžionio kūrybą rašoma nepagarbiai,
įžeidžiančiais žodžiais. J.Damušienė kalbėjo: Bernardas Brazdžionis
nesistengė būti kitų pripažintas. Jis rašė tai, ką diktavo širdis
ir protas. Jį suprato visi: Sibire, išeivijoje ir Lietuvoje. Arčiau
širdies už jo kūrybą nieko nebuvo. Dirbdama su vaikais šeštadieninėje
mokykloje, deklamuodavau jo eilėraščius, režisavau spektaklį Meškiukas
Rudnosiukas. Sveikinimų tekstus mėgau kurti eiliuotus; dažnai
perfrazuodavau B.Brazdžionio eilėraščius ir jį pati sveikindavau
tokiais posmais.
Įdomu sužinoti, kokią Ameriką rado antroji lietuvių išeivių banga,
į Vakarus pasitraukusi nuo antrąkart atplūstančio raudonojo teroro?
Amerikos lietuvius tada jau buvo paveikęs bolševizmas. Bolševikų
pasėta sėkla jau buvo sudygusi, daug kas nebetikėjo Dievu, nebelankė
bažnyčios. Mes, naujoji išeivija, buvome stiprūs katalikai ir
patriotai. Buvome veiklūs. Į Klyvlendą atvykome 1947 metais, kiti
atvyko vėliau. Abu su vyru buvome gimę ne Lietuvoje, bet dėlto
ne lietuviais niekada nesijautėme. Mano pašaukimas mokytoja.
Dirbdama su vaikais, jiems sakydavau: nesvarbu, kad gimėte ne
Lietuvoje, bet gimėte lietuvių šeimose. Todėl esate lietuviai.
Darbas šeštadieninėje mokykloje nėra paprastas. Visą savaitę vaikai
mokydavosi angliškose mokyklose, šeštadieniais juos viliodavo
daug pramogų: sporto klubai, įvairūs būreliai ir kita. Darbas
šeštadieninėje mokykloje turėjo būti labai įdomus, tik tuomet
vaikai į ją noriai rinkdavosi. Ši mokykla buvo tautinio ugdymo
institucija. Ugdyti padėjo ne tik žodis, kalba, bet ir vaidyba.
Statėme spektaklį Salomėjos Nėries poemos Eglė žalčių karalienė
motyvais. Spektaklis pavyko, atėjo apie 400 žiūrovų; nebuvo paisyta
anoniminių laiškų, atrastų pašto dėžutėse. Laiškuose ateitininkai
vadinami komunistais. Norėta pakenkti ne tiek S.Nėries kūrybai,
kiek ateitininkams. Taigi visą laiką turėjome sunkumų. Tačiau
išlaikėme stiprią tautinę ir katalikišką dvasią. Manau, kad tai
darė poveikį kitiems.
J.Damušienė šešiasdešimt penkerius metus pragyveno (ir toliau
gyvena) su vyru profesoriumi Adolfu Damušiu. Sunku tai ar lengva?
Buvau jo darbų talkininkė. Amerikoje jis tapo Lietuvių katalikų
federacijos pirmininku. Iškilo svarbiausias klausimas: kaip išlaikyti
tautiškumą ir padėti savo tautai? Federacijai buvo pasiūlyta įsteigti
stovyklą, kurioje galėtų tautinės ir katalikiškos dvasios gauti
ateitininkai, jaunimas, kurioje visi susitiktume. Kai kas nuo
tos idėjos atkalbėjo, sakė, jog daug kartų buvo bandyta padaryti,
bet nieko gero neišėjo. Mano vyras labai tvirtai pasiryžo, ir
1954 metais buvo pradėta kurti Dainavos stovykla. Mūsų namuose
maži vaikai; Gintė, dabartinė ambasadorė, buvo neseniai gimusi.
Tapau tos stovyklos vadove, korespondente, programų sudarytoja,
talkų organizatore. Esu linkusi į meną. Rašytoja Alė Rūta pastebėjo,
jog man darbe pavyko pritaikyti meno ir poezijos sugebėjimus.
(Tai tikslus pastebėjimas.) Taigi vyras profesorius man pavedė
atlikti daug darbų.
Per Dievo dovanotą ilgą gyvenimą J. ir A.Damušiams teko patirti
daug išgyvenimų, išbandymų. Prašytume papasakoti ir apie tai .
Mes susituokėme 1937 metais, - sakė J.Damušienė. - Išbandymai
prasidėjo kartu su okupacijomis. Vyras dalyvavo Birželio sukilime,
buvo Laikinosios vyriausybės pramonės ministras, nepataikavo naciams.
Gestapas jį suėmė. Su dviem mažais vaikais - vienam buvo dveji,
kitam ketveri metai ir savo tėvais iškeliavom į Vokietiją. Pati
tuomet sirgau, ką tik buvo padaryta operacija, pašalinta tulžis,
žaizda supūliavusi. Nepaisant to, labai norėjau padėti vyrui,
jį žūtbūt susirasti. Žinojau, jog jis gyvas, uždarytas viename
Vokietijos kalėjime. Apsistojome ir išsinuomojome pastogę. Iškeliavau
ieškoti, patekau į bombardavimą. Gruodžio 17-ąją buvo smarkiai
bombarduojamas Miunchenas. Einam kartu su Gaidžiūniene, poeto
Balio Gaidžiūno žmona, pamatome iš darbo grįžtančius kalinius.
Pamačiau savo vyrą: veidas nušašęs, ant lieso kūno trumpa palaidinė,
matosi nuogas kūnas. Pasidarė silpna, kad nesulinktų keliai, griebiausi
stulpo, kiek palengvėjo. Reikėjo atkreipti jo dėmesį. Prieš pat
kolonas prabėgau gatvę, sušvilpiau. Jis pastebėjo, spėjo paklausti
apie vaikus.
Kitą rytą anksti atsikėliau, bėgau prie kalėjimo vartų. Praeina
viena kalinių kolona, antra, trečia
. Pagaliau pamačiau. Tą koloną
sekiau tol, kol išėjo į laukus. Jie bandė tartis su sargybiniu:
Yra mūsų žmonos. Pavyko perduoti maisto. Buvau smulkiai sukapojusi
lašinukų, kad greičiau galėtų suvalgyti, kad mažiau reikėtų kramtyti.
Grįžtant jiems iš darbo, maistą atrado tarp drabužių, atėmė. Džiaugiuosi,
kad tikslas pasiektas: vyrą suradau, galėsiu juo rūpintis, gelbėti
nuo bado mirties. Grįžtančią namo mane pasitiko vyriausias sūnelis
ir sako: Mama, mes manėm, kad tu žuvai. Juk aš iškeliavau į
bombų lietų. Artėjo frontas. Vyrą perkėlė į kitą kalėjimą. Mes
apsigyvenome kaimelyje, netoli Šveicarijos sienos. Ten padėjau
susirasti pastogę vienai lietuvių šeimai, persikėlusiai po Drezdeno
bombardavimo. Tos šeimos sūnus Lietuvoje buvo mano vyro studentas.
Atsitiko taip, kad tas jaunikaitis atsitiktinai sutiko iš kalėjimo
išlaisvintą vyrą, pasakė, kur mes esame apsistoję. Taip laimingai
jis mus surado. Buvęs kalinys svėrė 46 kg, po oda matėsi kaulai.
- Visa tai galima aiškinti kaip Dievo stebuklą. Ar daugiau panašių
atvejų buvo jūsų gyvenime?
- Visą gyvenimą jauti Dievo pagalbą, Jo neišsenkamą kantrybę.
Į Dievą kreipiesi ir pasikalbi visais sunkiais momentais. Nuo
vėžio mirė mūsų jauna dukra, būdama tik 33 metų. Galima buvo,
rankas iškėlus, šaukti, rėkti, priekaištauti dangui. Tačiau taip
nedarėme. Ramybę atradome maldoje ir vienybėje su Dievu.
J.Damušienė patyrusi pedagogė. Įdomu buvo sužinoti jos darbo
metodus.
Geriausių rezultatų galima pasiekti tuomet, kai šeima, mokykla
ir Bažnyčia dirba ta pačia kryptimi, - sakė J.Damušienė. - Be
šitos vienybės sunku išvengti bjaurasties: šiurpina jaunimo šventės
prie Žaliojo ar Baltojo tiltų: alkoholis, narkotikai, prostitucija,
net žmogžudystė. Savaime kyla klausimas5 kur tėvai, šeima, kodėl
ten išleidžia savo vaikus? Jeigu niekas į tokias šventes neateitų,
nebūtų prasmės jas organizuoti, nes organizatoriai neturėtų pelno.
Padėkojome garbingai viešniai J.Damušienei už nuoširdų pokalbį,
už tai, kad drauge su vyru A.Damušiu puoselėja lietuvybę išeivijoje,
taip pat nemažai laiko praleidžia gyvendama šalia mūsų čia, Lietuvoje.
Aldona KAČERAUSKIENĖ
Vilnius
© 2002"XXI amžius"