Reikalingas budrumas dėl
Rusijos katalikų padėties
Vykstant katalikų diskriminacijai
Rusijoje - to ryškiausias pavyzdys buvo keturių kunigų ir vyskupo
išvarymas iš šalies, - protesto balsus pakėlė ir užsienio politikos
veikėjai. Lapkričio mėnesį pasiųstame laiške Rusijos prezidentui
Vladimirui Putinui septyniolika Jungtinių Valstijų Kongreso narių
paragino jį imtis atitinkamų priemonių, kad būtų užtikrintos
visų tikinčiųjų teisės, įskaitant tų, kurie priklauso religinėms
mažumoms. Kongresmenai pabrėžtinai nurodė būtinumą užbaigti
diskriminacinį vizų atšaukimą atskirų religinių mažumų sielovados
darbuotojams. (Pastaraisiais mėnesiais vizos įvažiuot į Rusiją
buvo atšauktos ne tik katalikų, bet ir keliems protestantų dvasininkams.)
Anksčiau panašų pareiškimą dėl išpuolių prieš religijos laisvę
Rusijoje paskelbė 33 Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos
nariai. Jie pažymėjo, kad įvažiavimo draudimas Rusijoje dirbantiems
užsieniečiams katalikų kunigams suderintas su plačios apimties
kampanija prieš katalikybę, įskaitant šmeižtus žiniasklaidoje,
vandalizmo aktus, neleidimą statyti naujų bažnyčių. Pagrindinės
persekiojimo aukos yra ne išvaryti dvasininkai, bet Rusijos piliečiai,
kuriems Konstitucija garantuoja tikėjimo laisvę, - rašoma pareiškime.
Rusijos užsienio reikalų ministras Igoris Ivanovas, kurio vadovaujama
institucija yra atsakinga už vizų išdavimą ir atšaukimą, neigė,
jog egzistuoja kažkoks juodasis katalikų kunigų, kurie yra nepageidaujami
Rusijoje, sąrašas. Duodamas interviu Rusijos žiniasklaidai, jis
nurodė, kad prieš Katalikų Bažnyčią vyriausybė nerengia specialių
represijų, o kai kurių katalikų kunigų išvarymas vyko sutinkamai
su tarptautine teise: valstybė turi teisę uždrausti įvažiavimą
tiems užsieniečiams, kurie pažeidė nustatytas elgesio normas,
nekonkretizuodama viešumoje visų to netinkamo elgesio detalių.
Tačiau mažai kas abejoja dėl jungties tarp šios rūšies politikos
ir politiškai įtakingo Maskvos patriarchato, kuris kaltina Katalikų
Bažnyčią ekspansionizmu jo kanoninėje teritorijoje. Šis priešiškumas
buvo pasiekęs kulminaciją po to, kai vasario mėnesį Vatikanas
laikinas apaštališkas administratūras Rusijoje pertvarkė į vyskupijas,
įprastas tiek Stačiatikių, tiek ir Katalikų Bažnyčioms organizacines
struktūras. Minėtą jungtį tarp Rusijos užsienio politikos ir
Maskvos patriarchato patvirtino ir I.Ivanovo pavaduotojas Aleksejus
Fedotovas, kuris spalio pabaigoje viename susitikime su stačiatikių
vyskupais sakė, kad Rusija santykiuose su Vatikanu stengiasi
atsižvelgti į Stačiatikių Bažnyčios poziciją. Dėl neigiamos Maskvos
patriarchato reakcijos į katalikų vyskupijų steigimą Rusijoje,
šalies Užsienio reikalų ministerija davė suprasti Vatikanui, jog
tai nėra priimtina ir Rusijos vyriausybei, aiškino A.Fedotovas.
Jis taip pat sakė, kad Vatikanui buvo nurodyta, jog Rusijoje kai
kurie katalikų dvasininkai nėra pageidaujami, rašo Maskvos dienraštis
Nezavisimaja gazeta.
Dar viena įdomi jungtis atsiskleidžia iš kito užsienio reikalų
ministro pavaduotojo A.Potapovo oficialaus atsakymo į Rusijos
parlamento (Valstybės Dūmos) deputato Sergejaus Mitrochino užklausimą
dėl katalikų dvasininkų išvarymo iš Rusijos priežasčių. Demokratinei
Jabloko partijai priklausantis S.Mitrochinas savo užklausime
paaiškino, jog Lenkijos, Italijos ir Slovakijos dvasininkų išvarymas
pažeidžia Rusijos piliečių katalikų teisę turėti ryšį su savo
sielovados vadovais, o kartu sukėlė tarptautinį skandalą. Atsakydamas
į šį parlamentaro paklausimą, A.Potapovas nurodė, kad šis sprendimas
priklauso išimtinai FSB (taip Rusijoje vadinama buvusi sovietinė
saugumo tarnyba KGB) kompetencijai. Užsienio reikalų ministro
pavaduotojas taip pat pabrėžė, kad pagal tarptautinės teisės normas
valstybė nėra įpareigota aiškinti kitoms šalims, dėl kokių priežasčių
nėra pageidaujami jų piliečiai.
S.Mitrochinas šį atsakymą savo straipsnyje, paskelbtame laikraštyje
Moskovskije novosti, pavadino storžievišku. Ypatingą jo pasipiktinimą
sukėlė toks FSB kišimasis į užsienio politikos reikalus, nes tai
tik komplikuoja Rusijos derybas su katalikiškomis Lenkijos ir
Lietuvos valstybėmis dėl tranzito į Karaliaučiaus sritį. S.Mitrochino
manymu, FSB, nurodydama Užsienio reikalų ministerijai neleisti
katalikų dvasininkams atvykti į Rusiją, sabotuoja šalies prezidento
suartėjimo su Vakarais politiką ir diskredituoja patį Maskvos
patriarchatą dėl jo žinomo negarbingo ginčo su katalikais.
Tačiau Vokietijos katalikų laikraščio Die Tagespost komentare
pastebima, jog tinkamiau būtų kelti klausimą, kas FSB patikėjo
užduotį nurodyti Užsienio reikalų ministerijai, jog katalikų kunigams
reikia atšaukti vizas. Iš tikrųjų abejotina, ar žinomoje FSB
būstinėje Liubiankos aikštėje, vakarinėje Maskvos dalyje, buvo
sumanytas planas, kad vyskupai neturėtų pakankamai užsieniečių
kunigų Rusijos katalikų poreikiams tenkinti. Anksčiau septynis
dešimtmečius trukusio Bažnyčios persekiojimo laikotarpiu iš ideologinių
sumetimų FSB pirmtakams nurodydavo komunistų partijos šulai. Dabar,
matyt, religinės erdvės apvalymu susirūpinęs Maskvos patriarchatas.
Taigi galima kalbėti apie kitą užkulisinį FSB veiksmų įkvėpėją
- pačią Rusijos Stačiatikių Bažnyčią.
* * *
Glaudūs ryšiai tarp Rusijos Stačiatikių
Bažnyčios hierarchų ir buvusių sovietinių slaptųjų tarnybų niekam
nėra paslaptis: KGB, vadinamosios Religijų reikalų tarybos ir
Maskvos patriarchato bendru sutarimu buvo skiriami vyskupais ir
metropolitais sovietiniam režimui ištikimi asmenys. Žlugus komunistiniam
režimui, rašo Ukrainos katalikų žurnalas Slavorum Apostoli,
šie susikompromitavę ryšiais su KGB hierarchai nebuvo atleisti
iš savo postų, kaip tikėjosi ir reikalavo daugelis stačiatikių
tikinčiųjų ir kunigų. Iki šiol jie sudaro Rusijos Stačiatikių
Bažnyčios vadovybės daugumą, gindami savo ir savųjų pozicijas.
Šie seni ryšiai su brangiaisiais organais įgalino Maskvos patriarchatą
užtikrinti FSB paramą ginant savo kanonišką teritoriją ir, matyt,
ne be Rusijos valstybinės valdžios pritarimo.
Rusų publicistas Borisas Sokolovas, pats patyręs slaptųjų tarnybų
persekiojimą, pažymi, kad Rusijos Stačiatikių Bažnyčios nelaimė
yra ta, jog ji pernelyg ilgą laiką buvo glaudžiai susieta su ateistine
valstybe, ir dabar liko faktiškai valstybinės struktūros padėtyje.
Ji nebemoka daryti įtakos tikintiesiems ir juos įtikinti kitaip,
kaip tik su valstybės pagalba. Todėl Rusijoje aktyviai praktikuojančių
stačiatikių labai nedaug. Kai kuriais svarstymais, ne daugiau
kaip 1 proc. visų šalies gyventojų, t.y. 1,5 mln. O katalikų Rusijoje,
įvairiais duomenimis, - nuo 600 tūkst. iki 1 mln., ir jie yra
žymiai aktyvesni pamaldų lankytojai nei stačiatikiai.
Vatikanas neveda prozelitinės veiklos Rusijoje, tačiau jau pats
egzistavimo šalyje katalikų bažnyčių, kurių pamaldoms vadovauja
vyskupai ir kunigai, praeityje nesusieti su bedieviška valdžia,
faktas traukia žmonių dėmesį, ypač tų, kurie dėl minėtų priežasčių
yra nusivylę stačiatikybe. Dar galime pridėti tai, kad katalikų
dvasininkai turi geresnį teologinį pasirengimą ir puikiai bendraudami
su gyventojais gali išsamiai ir suprantamai paaiškinti rūpimus
klausimus. Ne paskutinėje vietoje ir katalikų nuoširdi, nesavanaudiškai,
gerai struktūriškai sutvarkyta karitatyvinė ir humanitarinė pagalba,
kas iki šiol Stačiatikių Bažnyčiai buvo neįprastas dalykas. Stačiatikių
dvasiniams vadovams geriau investuoti didžiules sumas į prestižinius
projektus, negu pagelbėti vargšams.
Tokiomis aplinkybėmis, pati to specialiai nesiekdama, katalikybė
objektyviai Rusijoje tampa tarsi Stačiatikių Bažnyčios konkurente
pokomunistinės visuomenės evangelizacijoje. Ir Maskvos patriarchatas,
nepaisant katalikų Bažnyčios ekumeninio atvirumo ir noro bendradarbiauti,
netgi suteikiant atsikuriančiai stačiatikybei nemažą paramą, bando
su ja kovoti senu ir patikrintu būdu - pasitelkdamas sau palankaus
valstybinio aparato galimybes. Taip buvo sukurta katalikybės
ekspancijos teorija, primenant kelių šimtmečių senumo smutos
laikus, o Valstybės Dūmai pasiūlyta svarstyti pavojaus nacionaliniam
religiniam saugumui koncepcija.
Vis dėlto laikai dabar jau tikrai kiti, ir grubus supaprastintas
sovietinis priėjimas mažai tinkamas. Jau nebegalima išsiųsti vieną
po kito visus 200 Rusijoje dirbančius užsieniečius kunigus, apkaltinus
juos šnipinėjimu, jeigu ne Vatikanui, tai Italijai ar Lenkijai,
kuri, kad ir kaip būtų, yra NATO narė. Tada V.Putinui būtų sunku
paaiškinti Vakarams dalyvavimą kovoje su tarptautiniu (islamiškuoju)
terorizmu ir tuo pat metu visišką nepakantumą didžiausiai pasaulio
krikščioniškai konfesijai.
Todėl drauge su selektyviai pasirinktu kai kurių katalikų dvasininkų
išsiuntimu tenka ieškoti lankstesnių metodų Katalikų Bažnyčios
Rusijoje veiklai suvaržyti. Vienur būtų neleidžiama bendruomenei
statyti naują bažnyčią, kitur - sustabdoma leidybą ar atsisakoma
registruoti naujas organizacines struktūras. Štai Omske vienas
katalikų kunigas skundėsi Keston News žinių agentūrai, kad vietiniai
FSB agentai reikalauja iš jo periodiškai pranešti apie savo misijinius
planus, pateikti katechetų sąrašus. Pagaliau sovietinį stilių
primenantis bandymas diskredituoti Maskvos pranciškonų bendruomenę
su vadinamąja bordelio istorija.
Todėl budrumas ir parama Rusijos katalikams visada turi būti prioritetinis
reikalas, ypač iš istorijos žinant Kremliaus broliavimosi su
Vakarais laikinumą, kuris baigtųsi, nepavykus susitarti dėl posadatinio
Irako naftos pasidalijimo ar tarptautinei bendruomenei rodant
stiprėjantį solidarumą su čečėnų tauta dėl jų kovos už laisvę
ir nepriklausomybę. Rusijos vidaus politikoje įsivyravus populiarumą
atgaunančiai Uvarovo triados koncepcijai (vienas vadas, viena
tauta, viena religija), jau ir taip sudėtinga katalikų padėtis
gali žymiai pablogėti.
Mindaugas BUIKA
© 2002"XXI amžius"