Lietuvos savivaldybės XX amžiuje. Kai kurie pilietinio pasipriešinimo aspektai

Lietuvai esant pakviestai į NATO karinę-politinę struktūrą, negali nerūpėti savivaldybių potencialas Lietuvos nacionalinio saugumo sistemoje. Ir čia pirmąsias pamokas gali suteikti pati XX amžiaus Lietuvos istorija, kuri padeda atsakyti į klausimą: kokiais principais turi remtis Lietuvos savivaldos ir pilietinio pasipriešinimo sąveika?
Pirmą kartą lietuvių savivaldos užuomazgos – kaimo bendruomenės – pasireiškė 1905-1906 metais, kada per kelis mėnesius buvo uždaryta didelė dalis rusiškų pradžios mokyklų ir jų vietą užėmė lietuviškos, kartais iki tol buvusios nelegalios mokyklos. Bet savivaldybių tikra jėga atsiskleidė 1918-1920 metais. Buvo organizuojami partizanų būriai, kurie pirmieji susikovė su Raudonąja armija; organizuotas savanorių telkimas į Lietuvos kariuomenę, o vėliau labai aktyviai dalyvauta kovojant su lenkų mėginimais užgrobti neutralią zoną, kuri skyrė Lietuvą nuo Lenkijos aneksuoto Vilniaus krašto. Pagaliau buvo rengiamos pilietinio protesto akcijos, siekiant gyventojų susitelkimo ir naujos besikuriančios valdžios legitimumo stiprinimo. 1919 m. kovo 24 d. vokiečių kareiviams Šiauliuose nušovus tris lietuvius, Šiaulių burmistras Kazimieras Venclauskis paskelbė įsakymą: „Nekaltų aukų pagerbimui kovo 25 d. visos įstaigos, išskyrus elektros stotį, mieste turi būti uždarytos“. Ir iš tikrųjų, nepaisant vokiečių reikalavimų, visos įstaigos nedirbo ir dalyvavo šioje pilietinio protesto akcijoje.
1924 metais atsiradusi Kauno burmistro Jono Vileišio iniciatyva Lietuvos miestų sąjunga rūpinosi miestų ir savivaldybių teisių išplėtimu, kad miestų valdybos galėtų savarankiškai dirbti, kad nebūtų verčiamos tapti tik Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamento įsakymų vykdytojomis. Bet vis tiek pirmosios Lietuvos Respublikos savivaldybėms darė įtaką vidaus politinė padėtis, konstitucinės santvarkos pokyčiai. 1929 ir 1931 metų savivaldybių įstatymai sumažino skaičių žmonių, kurie sąlyginai galėjo dalyvauti vietos savivaldos darbe. Padidinus rinkėjų amžiaus cenzą nuo 21 iki 24 metų ir įvedus turto cenzą (rinkimų teisę turėjo tik ūkių ar įmonių savininkai, tarnautojai), iš 2,4 mln. žmonių (1940 metų pradžia, be Vilniaus) savivaldybių rinkimų teisę turėjo apie 300 tūkst. žmonių, arba apie 30 proc.vyresnių negu 24 metų amžiaus gyventojų. Tuomet krikščionių demokratų partijos vadovybė rašė savo partijos skyriams, kad piliečių skirstymas į teises turinčius turtinguosius ir tik pareigas turinčius vargšus „yra valstybei nesveikas ir pavojingas, nes (…) atstumia vienus nuo kitų, priešpastato vienus kitiems, (…) skiepija luomų neapykantą ir gimdo nereikalingų kovų norą“.
Apskričių viršininkai tvirtino valsčių tarybų išrinktus viršaičius, skyrė ir atleido valsčių sekretorius. Nuo 1934 metų pakeitus vietos savivaldos įstatymą, viršaičių ir burmistrų kadencija prailginta iki septynerių metų, o valsčių ir miestų tarybų liko ta pati – treji metai. Todėl naujai išrinktos tarybos negalėjo pakeisti savo pareigūnų. Apskrities viršininkai galėjo užprotestuoti bet kurį savivaldybių sprendimą. Valstiečių liaudininkų sąjunga savo memorandume ministrui pirmininkui J. Tūbeliui 1930 m. lapkričio 22 d. apie savivaldybes rašė, kad „savivaldybės, kuriose galėjo reikštis vietos žmonių iniciatyva, kuriose žmonės buvo pratinami kultūringai, visuomeniškai gyventi ir opiausius savo reikalus spręsti, paverstos biurokratinėmis įstaigomis, kuriose šeimininkauja apskrities viršininkas ir valdininkai. Tokios savivaldybės liko visai svetimos mūsų žmonėms, kurie žiūri dabar į jas, kaip į prieškarines „volostnyje pravlenija“. Žinoma, visa tai atitolino nemažai Lietuvos piliečių nuo realios savivaldos. Bet nevisiškai. Vardan teisingumo reikia pasakyti, kad net ir tuomet valdančiosios partijos atstovai, t.y. tautininkai, niekada neturėjo daugumos. 1929 metais tarp 2809 kaimo seniūnų buvo 463 tautininkai, 1289 nepartiniai, kiti – krikščionys demo-kratai, liaudininkai ir t.t. Iš 280 valsčių viršaičių – 158 tautininkai, 85 nepartiniai. Po 1934 metų rinkimų valsčių, apskričių bei miestų tarybose buvo 34 proc. tautininkų, 19,7 proc. lojalių nepartinių. O štai Šiauliuose ir valdant tautininkams socialdemokratas Jackus Sondeckis buvo miesto burmistras, o miesto taryboje vos dešimtadalį sudarė tautininkai.
Patys rinkimai, nors jie buvo organizuojami administracinėmis priemonėmis, visada buvo visuomenės nuotaikų atspindys. Pagaliau valsčių, apskričių bei miestų taryboms formaliai buvo pavestos itin svarbios valstybinio gyvenimo funkcijos: rinkti nepaprastuosius tautos atstovus, t.y. prezidento rinkikus ir kelti kandidatus į Seimą. Deja, 1931 ir 1938 metų prezidento rinkimai buvo organizuoti pasitelkiant visą administracinių priemonių arsenalą, kas dar labiau padidino žmonių abejingumą rinkimams. Kita vertus, 1936 metų vasarį paskelbus naują draugijų įstatymą, buvo uždarytos visos opozicinės partijos. Anot tuomečio Seimo nario prelato J. Laukaičio, draugijų įstatymas buvo nukreiptas ne prieš antivalstybines komunistines organizacijas, o prieš valstybinės sąmonės legaliąją opoziciją.
Ketvirtajame dešimtmetyje atsirado pilietinis pasipriešinimas tiems valdžios žingsniams, kurie apribojo visuomenės teises. Nuo 1930 metų rudens, kada savivalda iš esmės buvo padaryta biurokratinio aparato dalimi, tarp valdžios ir radikaliosios dvasininkijos prasidėjo kone karas (lojalūs vyriausybei buvo 36 dvasininkai iš 949, o opoziciją, pirmiausia krikdemus, palaikė 220). Radikaliausi kunigai įkūrė Katalikų akcijos komitetą. Šis savo atsišaukime ragino katalikus būti lojalius kiekvienai vyriausybei, kuri „krašto reikalus stato aukščiau už asmens ir partijos interesus, sąžiningai vykdo įstatymus ir konstituciją, duoda laisvę organizuotis ir ir veikti katalikams. Vyriausybės, kuri nesilaiko pirmųjų dviejų punktų, gali neklausyti nė vienas pilietis, kuri nevykdo trečiojo punkto, katalikai ne tik gali, bet ir privalo (…) nevykdyti tų įstatymų, kurie varžo katalikų laisvę“. Už panašią agitaciją 1930-1932 metais administracinėn atsakomybėn buvo patraukti 146 kunigai (15,5 proc. visų kunigų), kuriems iškeltos 262 bylos. Religingoje Lietuvos visuomenėje konfliktas su Bažnyčia sudavė skaudų smūgį valdžios autoritetui.
1936 metais apskričių ir miestų tarybos įgavo teisę kelti kandidatus į Seimą. Apylinkių pirmininkai su vietos savivaldybių seniūnais turėjo raginti gyventojus atlikti savo pilietinę pareigą – balsuoti. Opozicija rinkimus boikotavo. 1936 m. birželio 9-10 d. paskutiniojo Lietuvos Seimo rinkimuose dalyvavo 68,3 proc. rinkėjų (išrinko 49 Seimo narius iš 144 kandidatų). Bet dėl ribotos galios Seimo vaidmuo buvo menkas.
Visgi 1938 m. kovo 17 d. ir 1939 m. kovo 20 d. ultimatumai, pateikti Lietuvai, išjudino visuomenę iš apačios. Visuomenėje manyta, kad koalicinė vyriausybė gali išgelbėti tai, kas liko, - nepriklausomybę. Vėl atsigręžta į savivaldybes. 1939 m. kovo 27 d. Kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga kreipėsi į visuomenę ir kvietė organizuoti Patriotinį frontą. Balandžio 2 dieną Kaune Tvirtovės šaulių būrys įsteigė Patriotinio fronto skyrių ir rezoliucijoje paskelbė: „Apginti Lietuvos nepriklausomybę ir išjudinti visą tautą plačiam kūrybiniam darbui galima tik subūrus visas tautos jėgas, visus lietuvius į vieną didelę organizaciją, patriotinį (tautos vienybės) frontą! (…) Vyriausybėje turėtų būti atstovai visų tų srovių, kurios iškėlė Lietuvos nepriklausomybės idėją, sukūrė nepriklausomą valstybę ir ją gynė. Demokratiniais pagrindais, visuotiniu, tiesioginiu, lygiu ir slaptu balsavimu, skubiai turėtų būti perrinktas Seimas ir savivaldybės“. Bet iš apačios aktyviai paremta Lietuvos sudemokratinimo idėja tik mėnesį buvo viešai palaikoma daugelyje mitingų (visur buvo reikalaujama išrinkti ir naujas savivaldybes). 1939 m. balandžio 25 d. vidaus reikalų ministras K. Skučas pareiškė, kad nebus leista steigti Patriotinio fronto ir nebus duodami leidimai susirinkimams fronto kūrimo reikalams svarstyti.
Nors savivalda ketvirtajame dešimtmetyje buvo gerokai subiurokratinta, ji gana aktyviai prisidėjo prie daugelio visuomenei ir valstybei reikšmingų akcijų: Vilniaus vadavimo sąjūdžio renginių organizavimo, Ginklų fondo ir šaulių būrių rėmimo. Prof. kanauninkui Fabijonui Kemėšiui įkūrus Vilniaus Geležinį Fondą ir išleidus į apyvartą Vilniaus pasus ir ženklus, į jų platinimo darbą įsitraukė savivaldybės. Juk Vilniaus pasų platinimo akcija visuomenėje turėjo skleisti Vilniaus idėją, simboliškai liudyti teises į Vilnių. 1932 –1935 metais platintojams buvo išsiųsta 650 tūkst. Vilniaus pasų ir 667 tūkst. Lt vertės ženklų (nuo 10 ct iki 10 Lt vertės). Viena pirmųjų į platinimo darbą įsitraukė Krakių savivaldybė, kuri 1932 metais pati pasisiūlė išplatinti 1000 Vilniaus pasų. 1934 metais pasus ir ženklus platino 955 punktai, iš kurių buvo 598 pašto įstaigos ir agentūros, 133 miestų ir valsčių savivaldybės (iš beveik 300). 1936-aisiais jau buvo dvigubai daugiau platintojų. Buvo surenkama 40-90 tūkst. Lt kasmet. Toks pilietinis protestas prieš Vilniaus neteisėtą aneksiją buvo simbolinis, bet veiksmingas aktas, pavyzdžiui, Stačiūnų valsčiaus savivaldybėje 1935 metais iš 3 tūkst. valsčiaus gyventojų Vilniaus pasus turėjo 2327 žmonės (77,6 proc). 1936 metais Alytaus apskrityje 80 proc. pradžios mokyklų mokinių turėjo Vilniaus pasus.
Kitoje sienos pusėje Vilniaus krašto lietuviai kovojo ne dėl Vilniaus, o už savo lietuviškumo išsaugojimą. Čia buvo naudojamos pačios įvairiausios pilietinio pasipriešinimo nesmurtinės, daugiausia kultūrinės-švietėjiškos priemonės. Pasinaudojant lenkų įstatymais, steigiamos lietuvių visuomeninės organizacijos, kurios gynė tautines, ekonomines, kultūrines ir kitas lietuvių teises. Prof. kun. Petro Kraujalio švietimo draugija „Rytas„ rengė mokytojus, plėtė privačių lietuvių mokyklų tinklą. Mokytojais dirbę 485 lietuviai buvo ypač persekiojami. Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas tarpininkavo samdydamas advokatus suimtiems lietuviams, siuntė maistą kaliniams. Pilietinis pasipriešinimas lenkų valdžios vykdomiems tautinių mažumų teisių apribojimams pasireiškė tūkstančiais renginių ar akcijų kiekvienais metais. Šitaip Vilniaus krašte pavyko išlaikyti lietuvybę – 1919 metais lietuvių Vilniaus apskrityje buvo 7,5 proc., o 1939 metais Vilniaus vaivadijoje lietuvių buvo 18 proc. (oficialiais duomenimis).
Prieškario Lietuvos Respublikos patirtis byloja, kad savivaldybės gali ir turi panaudoti savo potencialą pilietiniam pasipriešinimui įvairiais pavidalais organizuoti, bet tam būtinos sąlygos:
1. Savivaldybės turi būti renkamos kuo demokratiškesniu būdu, taip užtikrinant didesnės visuomenės dalies paramą. Jau seniai pastebėta, kad politinis rinkėjų aktyvumas ir apskritai susidomėjimas politika paprastai tiesiogiai priklauso nuo galimybės realiai joje dalyvauti, t.y. nuo to, ar žmogus gali tiesiogiai daryti politinę įtaką ir dalyvauti priimant sprendimus.
2. Savivaldybės, virtusios tik biurokratinėmis įstaigomis, negali organizuoti reikalingo masto pilietinio pasipriešinimo.
3. Ten, kur neįmanoma panaudoti savivaldybių (pavyzdžiui, dėl valdžios politikos, kaip 1920-1939 metais Vilniaus krašte), pilietinis pasipriešinimas ne mažesniu mastu organizuojamas iš apačios – kaimo bendruomenių, visuomeninių organizacijų. Bet tam būtina organizuota finansinė parama. Pavyzdžiu gali būti Lietuvos valstybė, kuri 1924-1938 metais Vilnijos lietuvių pilietiniam pasipriešinimui palaikyti kasmet skirdavo 1-1,5 mln. litų (dabar atitinkamai tai būtų 20-30 mln. Lt).
4. Savivaldybių, kurios galėtų organizuoti pilietinį pasipriešinimą, svarbi talkininkė yra spauda. Bet ji turi būti kuo mažiau varžoma. Tai rodo 1939-1940 metų patirtis. Taip 1939 - ųjų lapkritį mėn. „Naujosios Romuvos“ žurnalui uždrausta spausdinti straipsnį „Tautos valstybingumo besiekiant“. Straipsnyje buvo konstatuota, kad „plačiosios tautos masės mūsų išmintingosios santvarkos dėka yra atskirtos nuo bet kokio rūpinimosi valstybės ar tautos reikalais„. Tomis sąlygomis, kai Lietuva jau buvo priėmusi du ultimatumus, kai neteko savo deklaruoto neutralumo, kaip tik šiomis sąlygomis visuomenės poreikis ieškoti išeities tegalėjo atsispindėti periodikoje, iš kurios būtų buvę galima sužinoti ne tik faktus, bet ir jų vertinimus. Deja, cenzūros veiksmai atėmė šią galimybę. 1940 metų pavasarį nuslėpus faktus apie Maskvos agresyvumą, viešoji nuomonė turėjusi būti geresnė. Niekam nepavyko informuoti visuomenės apie tai, kas iš tiesų vyko. 1940 m. birželio 6 d. iš lietuviškos spaudos tebuvo galima sužinoti, kad premjeras buvo iškilmingai sutiktas „Baltarusijos“ stotyje Maskvoje. Ir viskas. Tuo metu „Elta“ iš DNB, iš „Reuter„ gavo informaciją, kad: „kelionė (…) yra susijusi su esančiomis tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos problemomis (…)“. Informaciją, kurią žinojo Vakarų šalių gyventojai apie Lietuvos padėtį, buvo uždrausta skelbti Lietuvos spaudoje. Nė vienas periodinis leidinys nesiryžo parašyti žodžio „okupacija“. Net nieko nepakeitė ta aplinkybė, kad tautininkai tiesiogiai kontroliavo tik ketvirtį spaudos tiražo, visa likusi, ne tautininkų leidžiama, nesiryžo įveikti cenzūros kokiais nors kitais būdais. „Ketvirtoji valdžia“ pasirodė per silpna pasipriešinti. Tik demokratinėje visuomenėje „ketvirtoji valdžia“ yra „visur“, jos „rankos ir ausys“ gali visur pasiekti ir girdėti.
Apie 1940-1989 metų laikotarpio savivaldybes kalbėti netenka, nes jos neegzistavo kaip savarankiška, demokratiškai renkama valdžia. Išimtimi (su didelėmis išlygomis) galėtų būti 1941-1944 metų laikotarpio savivaldybės, kurių tarnautojų dalis prisidėjo prie vokiečių okupacinės valdžios sprendimų sabotavimo. Bet šio laikotarpio savivaldybės taip pat nebuvo demokratiškai renkamomis valdžios institucijomis ir pilietiniame pasipriešinime savo potencialo negalėjo atskleisti iki galo, o kai kurios susikompromitavo ėmusios aktyviai dalyvauti okupacinio režimo aukų turto dalybose.
Pokomunistinės revoliucijos taikumą 1988-1990 metais iš esmės lėmė tai, kad labai greitai susiformavo universali revoliucinga bazė – amorfiškas Sąjūdžio institutas. Nematytas jo populiarumas gali būti aiškinamas ir jo ypatingumu – regimu, įsivaizduojamu statusu. Masiškumo, monolitinės vienybės ir besąlygiškos paramos apraiškos nereikalavo kruopščios ir ilgalaikės institucionalizacijos, kas būtų sulėtinę Sąjūdžio formavimąsi, o kartu ir dainuojančios revoliucijos mastą. Nebuvo struktūros, narystės. Sąjūdis apėmė didelę visuomenės dalį, neregėtai išplėtė pilietiškumo mastą. Tai nulėmė ir 1988-1989 metais egzistavusios savivaldos virsmą - iš grynai biurokratinės į demokratinę instituciją.
1988-1992 metais, revoliuciniu raidos etapu, vyko naujų politinių, ekonominių, kultūrinių ir socialinių nuostatų formulavimas, vieša aptartis bei teisinio pavidalo suteikimas. Tuo metu savo vaidmens problemą ir vietą formulavo ir savivaldybės. Jos pilietinio pasipriešinimo laikotarpiu 1990-1991 metais taip pat prisidėjo prie politinių nuostatų formulavimo. KGB 1990 metų rudenį slapta apklausė savivaldybes, rajonų prokurorus, VRM skyrių viršininkus, ar jie remtų prezidentinio valdymo įvedimą. Nors dalis apklaustųjų pasirodė esą svyruojantys, dauguma savivaldybių (be Šalčininkų ir Vilniaus rajonų) atsisakė bendradarbiauti su Maskvos valdžia ir galimais statytiniais.
Reikia atsižvelgti į dar vieną aplinkybę - demokratijos (tik demokratijos) sąlygomis atsiradus pavojui valstybei (jos integralumui, suverenumui), moralinės ir politinės nuostatos įgauna menamą vienalytiškumą, principinę santarvę. O kol kas normaliai evoliucionuojančioje, kitaip negu revoliucingoje (kaip 1989-1991 m.) visuomenėje principine santarve grįstas moralios politikos vienalytiškumas yra užleidęs vietą įvairialypiams politiniams interesams. Moralią politiką toliau palaiko opozicinio tipo pilietinė visuomenė ir elektoratas.
Ilgalaikis pilietinio pasipriešinimo nuostatų įgyvendinimas neįmanomas be nuolatinės atožvalgos į esamą visuomenės specifiką, t.y. be atsargaus ir kūrybiško jų pritaikymo. Visuomenė Lietuvoje kito ir tebekinta keleriopai: atsirado arba naujai susiklostė tai, kas jau buvo Lietuvoje iki prarandant nepriklausomybę; ko niekad Lietuvoje nebuvo, bet yra už jos ribų (pavyzdžiui, Europoje); kas padiktuota sovietmečio paveldo ir ko niekad anksčiau nebuvo.
Suvokiant savivaldos galimybes kuriant pilietinę visuomenę, negalima nutylėti joms priklausančios švietimo sistemos reikšmės. Švietimo sistemoje 1998-1999 metais įvesta pilietinės visuomenės pagrindų disciplina. Bet mokytojai pilietinę koncepciją pirmiausia sieja su įvairių valstybės valdymo modelių žinojimu, makroekonominių procesų išmanymu ir tautinėmis patriotinėmis vertybinėmis nuostatomis. Beveik neskiriama dėmesio kritiniam mąstymui, konfliktų šalinimo bei piliečių dalyvavimo valdyme įgūdžiams. Visa, kas organiškai susiję su sugebėjimu kompetentingai dalyvauti viešuosiuose reikaluose, iš esmės nepatenka į pilietinio ugdymo akiratį. Bet negali ir būti kitaip, jei mokytojai beveik neturi viešojo gyvenimo, dalyvavimo nevyriausybinėse organizacijose, profesinėse sąjungose patirties.
Apibendrinant galima pasakyti, jog savivaldos patirtis XX amžiuje byloja, kad jų galimybes dalyvauti pilietiniame pasipriešinime veikia: demokratijos lygis; spaudos laisvė; valstybės aukštesniosios vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios santykis su savivalda: ar ji siekia ją paversti tik savo nutarimų vykdytoja, ar mato ir finansiškai remia kaip savarankišką ir svarbią pilietinės valdžios šaką; pačios visuomenės pasirengimas pilietiniam pasipriešinimui.

Dr. Arvydas ANUŠAUSKAS
Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius,
Vilniaus universiteto docentas

© 2002"XXI amžius"