Kelio þenklas

Vaidotas Daunys 1992 metais

Ir lyg idëja, ðalnos pakàsta – kelio þenklai.
Klausyk, tai banga praeities, mums ieškanti kranto!
Jos virðûnëje ðvysteli tie, kas gelmëj pasiryþta,
Ðtai tyli paslaptis obelies, sprogstanèios vëjy!

Tik ðviesos ilgesys mums áduoda á rankà po plunksnà,
Po paukðtá akims, po pavasario skrydá veidams,
Skleidþiasi saulëje sapnas, garuoja drëgni mûsø rûbai,
Provëþa kovo sniege.

(V.Daunys. „Kelio þenklai“)

Þymiam kultûros veikëjui, poetui, redaktoriui Vaidotui Dauniui sausio 2-àjà bûtø sukakæ 45-eri. Bûtø, jei ne lemtingas skrydis oro balionu.
1995 m. liepos 29 d., ðeðtadiená, Vingio parke vyko aerostatø varþybø, skirtø V Pasaulio lietuviø sporto þaidynëms, vakarinis skrydis. Oro balionø fiesta – „Padangiø gëlës“. Startas buvo numatytas 19 val., bet dël sudëtingø meteorologiniø sàlygø (vëjas 6 m/sek., gûsiai 9 m/sek.) atidëtas 20 val. Po 20 val. startas buvo atidëtas dar kartà – 20.30 val. Ðá kartà jau startavo pirmasis balionas – su teisëju. Maþdaug po 5 min. á dangø netikëtai pakilo aerostatas, kurá pilotas dar tik rengë startui… Tai atsitiko dël techniniø nesklandumø. Kai, dar prieð startà atsiplëðæs nuo þemës, dideliu greièiu á virðø ðovë oro balionas, jis kartu iðkëlë ir gondolà laikiusius þmones. Visi, pakilus balionui, spëjo nuðokti, iðskyrus Vaidotà. Jis buvo iðkeltas á 300 metrø aukðtá ir ið ten krito þemyn, á Vingio parko teritorijà. Ið mëlynës aplink jo deðinës rankos rieðà nuspræsta, kad gondolà jis laikë virve apsisukæs rankà, todël laiku nespëjo nuðokti. Pilotas kabantá savo komandos nará pastebëjo tik maþdaug 100 metrø aukðtyje. Griebë uþ rankø, bandë átraukti á krepðá. Deja…
Tai buvo jaukus ðventiðkas liepos pabaigos vakaras. Þmoniø minia Vingio parke buvo plûstelëjusi kaip á Sàjûdþio mitingà. Þmogus, kaip maþas ðapelis, atitrûko nuo gondolos, bet ne nuo bûties. Þmogus ið dangaus krito á þemæ.
Viena ið JAV atvykusi moteris tada paklausë raðytojo Raimondo Kaðausko: „Èia pas jus visko pasitaiko, ar tik jis neatsistojo kam nors skersai kelio?“ „Ne, – atsakë R.Kaðauskas, - Vaidotas niekam negalëjo stovëti skersai kelio, turbût ir pavydo niekam nekëlë, nes visiems buvo aiðku, kad tokios naðtos, kokià uþsikrovë jis, ne kiekvienas imtøsi“. Galbût dël to ir ávairiø paþiûrø þmonës, politikos, kultûros veikëjai ëjo prie jo karsto, minia grûdosi gatvëje, prie Raðytojø sàjungos pastato.
„Jûs manæs nepaþástat, bet pasakysiu – didelio draugo netekot“, - pasakë man laidotuvëse.
„Labai, - atsakiau nepagalvojæs“, - taip 1995 metø laikraðtyje „Atgimimas“ savo straipsnelá „Bièiulá iðlydint“ pradeda filosofas Romualdas Ozolas. Ir toliau raðo: „(…) Ne tik susimàstyti, bet ir realizuoti toká daugiasluoksná kultûros pasaulá, kokiu jau iki ðiol buvo tapæs Regnum (liet. Karalystë – V.K. past.), gali tik poetas, bet ne bet koks, o màstantis ir suprantantis. Vaidotas skaidriai jautë, tiksliai màstë, aiðkiai suprato ir – priedo – ryþtingai veikë. Ir liko prakilnus inteligentas, bendraujantis vieniðius, aristokratinio idealizmo þmogus.
Ið èia – ið savo paties gelmiø – jis sëmësi Regnum pasaulio kûrimo paskatà. Regnum turëjo bûti aisbergo virðûnë.(…) Likusieji bendraþygiai mato, kaip tuðèia liko, trûkus aisbergà laikiusiai gravitacijai. Ið inercijos tebeskrieja leistieji þurnalai, knygos, koncertai, filmai. Didelio draugo netekom. Labai“.
V.Daunys gimë 1958 metais Panevëþyje, uþregistruotas Rokiðkyje. Savo ávairialypá talentà jis paveldëjo ið tëvø: motinos Joanos Daunienës, lituanistës, Vydûno draugijos garbës narës, ir tëvo Stasio Daunio, sovietmeèiu represuoto, dabar – þymaus etnografo, savito poeto. Iki aðtuntos klasës vidurio Vaidotas mokësi Kauno 2-ojoje vidurinëje mokykloje (dabartinëje Maironio gimnazijoje), o baigë viduriná mokslà jau Rumðiðkëse, dabartinëje J.Aisèio vidurinëje mokykloje. Vëliau studijavo Vilniaus universitete lietuviø kalbà ir literatûrà.
Pirmieji Vaidoto eilëraðèiai periodikoje pasirodë 1967 metais, kai jam tebuvo devyneri. Tai, suprantama, buvo dar naivûs, vaikiðki eilëraðèiai, taèiau tikrai retas ðeðiolikos metø þmogus paraðo eilëraðèiø, á kuriuos áterpta lotyniðkø fraziø. 1974-aisiais laikraðtyje „Kauno tiesa“ pasirodë jo eilëraðtis „Tikiu þmogumi“, kupinas meilës ir tikëjimo. Jau po metø kitø Vaidoto poezijoje suskamba bûties paslaptys. Daug to meto poeto eilëraðèiø siejasi su þmogaus egzistencijos vienu pagrindiniø klausimø – mirtimi. Taèiau laiko, erdvës laikinumas negàsdina nei poeto, nei jo lyrinio herojaus. Nuo tada V.Daunio poezijoje jau yra juntamas gyvenimo laikinumas ir pomirtinis tæstinumas. Kiek vëliau atsiranda ir labai svarbus vieniðumo akcentas.
Dar studijuodamas Vilniaus universitete Vaidotas pradëjo dirbti þurnalo „Pergalë“ (dabar – „Metai“ – K.V. past.) literatûros mokslo ir kritikos skyriuje. Tuo metu pasirodë jo raðytos knygø recenzijos, apþvalgos, moksliniai straipsniai. Vaidotas rengësi raðyti disertacijà apie Vinco Mykolaièio-Putino kûrybà.
1983 metais þurnale „Nemunas“ pasirodë V.Daunio eilëraðèiø ciklas „Metø laikai“, vëliau tapæs pagrindu jo to paties pavadinimo pirmajai poezijos knygai.
Joje jauèiamos sutvirtëjusios vienatvës, tikëjimo temos, aliuzijos á piligrimystæ. Sniegas ir vëjas – tai turbût dvi ryðkiausiai knygoje gyvenimiðkà bûtá atspindinèios materijos, kuriø laikinumas neleidþia mums uþsimirðti.
1985-1989 metais Vaidotas parengë ir redagavo almanachà „Veidai“, kurio pasirodë penkios knygos. Jame jis siekë apjungti pradedanèiuosius poetus, prozininkus, kritikus, muzikus, filosofus.
Nuo 1985 metø V.Daunys kurá laikà vadovavo ir Vilniaus jaunøjø raðytojø sekcijai. Vilniuje, Raðytojø sàjungos klube, surengtame vakare, skirtame Vaidoto 40-osioms gimimo metinëms, poetas Kæstutis Navakas sakë, jog V.Daunys buvo neabejotinas visos savo kartos lyderis. „Að puikiai prisimenu, kokia sensacija buvo jo pradëtas leisti almanachas „Veidai“ – pirmasis autentiðkas jaunøjø balsas“, - paþymëjo K.Navakas. 1987 metais V.Dauniui buvo pasiûlyta redaguoti moksleiviams skirtà þurnalà „Þvaigþdutë“, o nuo 1988 metø rudens jam pavyko ákurti meno kultûros þurnalà „Krantai“, kurá iki pat þûties redagavo. „Krantai“ – þurnalas, jungiantis ávairius menus, kultûrà, atstovaujantis Dailininkø, Kompozitoriø, Fotomenininkø ir Teatro veikëjø sàjungoms, iðkart tapo ryðkiu atgimstanèios lietuviø kultûros reiðkiniu. Pasak profesorës Viktorijos Daujotytës, „nuo „Veidø“ Vaidotas ëjo á „Krantus“, nuo „Krantø“ á Regnum; visà laikà jis klausë, kur yra tie þmonës, kurie galëtø kalbëti tikra kalba apie Bachà, Karsavinà, Èiurlioná“.
1991 metais jis su savo draugais ásteigë Regnum fondà , - leidybiná, poetiná ir muzikiná projektà: ákûrë to paties pavadinimo knygø leidyklà, periodiná almanachà ir kamerinës muzikos ansamblá. Regnum almanacho pirmosios knygos pirmajame puslapyje Vaidotas raðo, kad ðis projektas skiriamas „draugams, kuriø jau nebëra ir kuriø dar nëra“, bei deklaruoja priklausomybæ, - priklausomybæ dvasioje. V.Daunys pasisakë uþ kûrybà, turinèià kriterijus, atidengiamus tradicijoje, ir pabrëþë tradicijos tæstinumà. Karalystë plëtësi: ávairiuose Lietuvos miestuose Vaidoto organizuotuose renginiuose buvo klausomasi eiliø, aptariami Oskaro Milaðiaus, Mandelðtamo, Karsavino, Bacho kûriniai, bûdavo pristatomos naujos knygos ir periodiniai leidiniai. „Bûtø tragiðka, jei bandyèiau kurti ir realizuoti man svetimus projektus. Ðia prasme daugybæ gyvenimo sunkumø atperka ta idëja, kuri manyje kirba. Tai yra viso mano gyvenimo idëja“, - sakë Vaidotas, kalbëdamas su raðytoju Aliu Balbieriumi. „Mûsø veiklos branduolys – tai kûryba, - tame paèiame interviu akcentavo Vaidotas. – Tai ne vien poezija, muzika, filosofija, leidyba – tai net socialiniai klausimai. Viskas, kas kûrybiðka gyvenime.(…) Ið visø ðiø dalykø kyla Karalystës principai, nes tai yra ne vien metafiziniai, ið aukðèiau ar giliau kilæ dalykai: juk kiekviena karalystë privalo turëti ir labai kietus þemiðkus pagrindus. Karalystë tiesiog yra kûrybos principas.(…) Ðia prasme Karalystës (Regnum) stilistika yra tokia, kuri kai kuo iðsiskiria ið kitø poetø ar kompozitoriø, „mësinëjanèiø“ kalbà, gyvybæ, þmogø. Tokie dalykai man „ið principo“ nepriimtini“.
1994-aisiais V.Daunys pradëjo redaguoti atgaivintà J.Keliuoèio þurnalà „Naujoji Romuva“. 1931-1940 metais ëjæs kultûros gyvenimo savaitraðtis buvo iðugdæs ne vienà lietuviø inteligentø kartà. Vaidotas ryþosi pratæsti Juozo Keliuoèio darbà. Deja, spëjo parengti, suredaguoti tik ðeðis (áskaitant signaliná) numerius. Paskutinis jo redaguotas „Naujosios Romuvos“ numeris buvo ir jubiliejinis – 500-asis. Pirmajame 1995 metø numeryje Vaidotas raðë: „Naujoji Romuva pripaþásta, jog pasaulyje egzistuoja objektyvûs kriterijai, pavyzdþiui, meilë ir teisybë“.
Ið tiesø, kokiam reikia bûti, kad galëtum teigti, jog pasaulyje egzistuoja objektyvûs kriterijai ir kad tie kriterijai – meilë ir teisingumas? V.Daunio esmæ turbût tiksliausiai bûtø galima apibûdinti profesorës V.Daujotytës þodþiais: „Tikëjimas kaip didþiausias idealizmas tikrovës poþiûriu ir kaip realiausias dvasios realizmas“.
„Kanonas yra ne praeities, o ðiuolaikinio meno problema… Á laisvæ besiverþiantis ir savitiksliðkumo absurdà patiriantis menas iðsigelbëjimo ieðko atsigræþdamas… Kanonas yra laisvës stebuklas. Reikia ypatingo laisvës pojûèio, idant pasiryþtum iðtarti „Tëve mûsø…“ ir idant iðtartasis kanonas virstø laisvës kokybe“, - raðë Vaidotas 21-ame „Krantø“ numeryje.
Be „Metø laikø“, Vaidotas Daunys iðleido ir savo esë knygà „Vilnius. Vardas ir þodis“ (1993). Joje Vytauto Balèyèio nuotraukas lydi Vaidoto poetiniai tekstai. Juose persipina estetinës, filosofinës ir teologinës autoriaus nuostatos. Nuo 1992-øjø iki pat þûties V.Daunys dienraðèio „Lietuvos rytas“ ðeðtadienio laidose publikavo savo esë. Vaidoto mirties dienà buvo iðspausdinti paskutiniai jo apmàstymai. Apmàstymai apie mirtá. Ar tai mistinis sutapimas? Ðie „Lietuvos ryte“ spausdinti esë jau 1995 metais, po autoriaus mirties, buvo iðleisti atskira knyga „Ðeðtoji diena“, o 1999-aisiais pasaulio ðviesà iðvydo ir jo poezijos rinktinë „Kelio þenklai“. Ðiuo metu leidykloje baigiama rengti spaudai knyga, kurià sudaro Vaidoto straipsniai ir etiudai apie literatûrà: ávairiø problemø analizë, þymiø Lietuvos poetø portretai, recenzijos, pasisakymai. Ji, pasak raðytojo Valentino Sventicko, knygynus turëtø pasiekti ðiø metø viduryje.
Vaidotas Daunys palaidotas Rumðiðkiø kapinëse, ant Kauno mariø kranto. Netoliese ilsisi ir Jonas Aistis, kurá taip mylëjo Vaidotas.

Kas lieka uþ manæs, kas lieka uþ manæs,
Vandens þolë vainikà vëjui pina,
Saulëlydis ðeðëlá bangai tiesia,
Ðeðëly tam ir mano judesys.

V.Daunys

* * *

Artëjant 45-osioms V.Daunio gimimo metinëms leidykla „Naujasis amþius“ ir laikraðtis „XXI amþius“ nutarë inicijuoti poeto ir redaktoriaus V.Daunio vardo áamþinimà Rumðiðkëse. Buvo kreiptasi á Rumðiðkiø seniûnæ E.Genevièienæ, siûlant Buities muziejaus gatvës pavadinimà pakeisti á Vaidoto Daunio. Ðià iniciatyvà palaikë daugiau kaip 50 visoje Lietuvoje gerai þinomø visuomenës, kultûros, mokslo þmoniø, organizacijø. Tarp jø poetai Justinas Marcinkevièius ir Sigitas Geda, LR Prezidento patarëjas Darius Kuolys ir LR Ministro Pirmininko patarëjas Arvydas Juozaitis, VDU profesoriai Leonidas Donskis ir Liudvikas Pranevièius, VU profesorës Viktorija Daujotytë ir Evalda Jakaitienë, Kauno m. kultûros skyriaus vedëjas Raimundas Yla bei Maironio lietuviø literatûros muziejaus direktorë Aldona Ruseckaitë… Lietuvos kultûra savo pozicijà iðreiðkë aiðkiai ir nedviprasmiðkai. Beliko sulaukti Rumðiðkiø verdikto: ar miestelis, priglaudæs paskutiniam poilsiui V.Dauná, norës turëti nors maþytæ gatvelæ, vadinamà jo vardu?

Kazimieras VIKONIS

© 2003 "XXI amþius"