Atnaujintas 2003 m. sausio 8 d.
Nr.2
(1106)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Atmintis
Žvilgsnis
Lietuva


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

16. Lietuviai prievartinėje karinėje tarnyboje SSRS kariuomenėje 1945-1991 metais

Olgos Matusievič namuose

Olga Matusievič – 3-iojo rango kapitono J.Matusievičiaus, ėjusio vado pareigas BČ-5 laive „Novorosijsk“, žmona. J.Matusievičius buvo tas žmogus, ant kurio pečių gulė kova už linijinio laivo kuo ilgesnį išsilaikymą, tiksliau, išlikimą po sprogimo. Išlikę gyvi jūreiviai liudija: „Tai buvo nepaprastos savitvardos, sumanus, gabus vadas, kuris įvykdė savo pareigą iki galo, nors turėjo galimybę išsigelbėti likus 20 minučių iki laivo nugrimzdimo dugnan. Visiems įsakęs pasitraukti iš skęstančio laivo jis liko. Kažkas jam pasiūlė lipti į denį per viršutinį bortą. E.Matusievičius pasakė: „Jūs eikite, o aš lieku“, ir padarė viską, ką buvo galima padaryti, kad laivas kuo ilgiau išsilaikytų paviršiuje.
„Vyriausybinė komisija savo išvadose kiek įmanydama stengėsi suversti visą kaltę žuvusiems vadams: Ivanovui, Matusievičiui ir Gorodechovui, įrodinėdama, jog šie žmonės – pagrindiniai kaltininkai, kad linijinis laivas nugrimzdo į dugną. Šie vadai padarė viską, kas buvo jų jėgoms ir protui. Jiems nebuvo pranešta, jog po komandos pasukti laivagalį į kairę pusę kranto link, buksyruojantys smarkiai timptelėjo jį į kairę pusę, neišmetę inkaro“, - teigia B.A.Karžavinas savo dokumentinėje istorinėje knygoje „Linijinio laivo „Novorosijsk“ žūties paslaptis“ (Sankt Peterburgas, 1991). Tačiau jūreivių atminimas apie žuvusiuosius – šventas. Tiek vyriausybinės komisijos išvados, tiek vėliau kai kurios publikacijos apie laivo žūties aplinkybes tėra tik saugumo sugalvotos, kad atitolintų žmonių mintis nuo tikrovės.


Pranciškiečių vienuolyne (1)

Pitsburgo pranciškiečių vienuolyno dalis

JAV Lietuvių bendruomenės Kultūros taryba užsibrėžė tikslą atsekti kažkada Šiaurės Amerikoje lietuvių pastatytus pastatus ir visą tą medžiagą išleisti knyga. Pradėdama įgyvendinti šį projektą, pavadintą „Lietuvių pėdsakai Amerikoje“, Kultūros tarybos pirmininkė Marija Remienė surengė kelionę į Pensilvaniją, į pirmąsias lietuvių imigrantų gyvenamas vietas. Ekspedicija, – taip pavadinkime šią kelionę, – 2002 m. liepos 4 d. pajudėjo iš Čikagos; joje dalyvauja pati tarybos pirmininkė M.Remienė, tarybos narė Aušrelė Sakalaitė ir „Draugo“ korespondentė Audronė V.Škiudaitė. Pirmasis sustojimas – Pitsburgas, plieno lydytojų ir angliakasių miestas.

Išvažiavusios anksti rytą, porą valandų prastovėjusios kelyje prieš Klivlendą dėl kažkur priekyje įvykusios avarijos, dienos tikslą pasiekėme gerokai po pietų, kai pranciškiečių vienuolyno administracija jau buvo išėjusi namo. Bet tai mums nė kiek nesukliudė. Užteko tik praverti burną lietuviškai ir pasakyti, jog esame iš Čikagos, kad visos durys mums atsidarytų ir čia prasidėtų nerimastingas šurmulys: viena po kitos pasirodė bent penkios maloniai besišypsančios vienuolės. Ne visos ir ne visus lietuviškus žodžius jos žinojo, bet kuriuos jau žinojo, tarė labai taisyklingai. Nors kelionė buvo puiki ir bendrakeleivės įdomios , bet tai, ką mes pamatėme ir pajutome vienuolyne, nustelbė visus kitus dienos įspūdžius.
Pirmiausia mes sutikome ses. Ignaciją, OSF. Jos tėvelis Trimirka kilęs iš Dzūkijos, o pati gimusi jau Detroite. Ji - senoviška vienuolė, atkakliai dėvinti pranciškonų virvę ant juosmens ir didžiulį pranciškonų rožinį su septyniomis paslaptimis prie juostos. Daugiau taip apsirengusių nepastebėjome. Dauguma dėvi pasaulietiškus rūbus, dalis - ant galvos dar veliumėlius. Čia gyvena antros kartos Amerikos lietuvaitės. Vienintelė ses. Michel, OSF - Aušrelė Gadliauskaitė, kurią sutikome kitą dieną ir kuri mus lydėjo po Pitsburgą, gimusi Lietuvoje. Pitsburgo vienuolyne lietuvių kilmės lietuvaičių yra dar apie 50. O iš viso vienuolyne jų - per 80. Buvo matyti pora juodaodžių veidų, viena kita pietietė, rytietė. Šiandien Pitsburgo vienuolynas jau nebe toks, koks buvo prieš 80 metų, kada čia buvo priimamos tik lietuvaitės. Vienuolyno žydėjimo metais čia gyveno iki 200 seselių; veikė akademija, kuri uždaryta 1991 metais. Brazilijoje 1938 metais buvo įsteigta misija.


Trisdešimt septintą kartą

Popietės programos dalyviai ir organizatoriai su rašytoja – laureate Ale Rūta: sėdi kun. S.Anužis, K.Milkovaitis, Alė Rūta, S.Pautienienė, stovi: J.Pupius, V.Gedgaudienė, R.Dabšys, A.Polikaitis, R.Apeikytė, S.Žemaitaitis, D.Žemaitaitytė, B.Seliukas,
V.Vidugiris, E.Jarašūnas ir A.Žemaitaitis

Gruodžio 1 dieną Los Andželo Šv.Kazimiero parapijos salėje įvyko rašytojos Alės Rūtos literatūros popietė, pirmą kartą be poeto Bernardo Brazdžionio, bet su stipria nostalgija literatūros Vakarų prie Ramiojo vandenyno pradžiai. Tų vakarų – popiečių maratono pradžia buvo 1966 metais Los Andželo lietuvių fronto bičiulių surengtas literatūros vakaras-susitikimas su svečiu iš Čikagos rašytoju Aloyzu Baronu.
Tuo metu lietuvių literatūroje išeivijoje jau buvo įsitvirtinę trys nauji kūrėjai, kurie tarpukario Lietuvoje buvo beveik nežinomi: Alė Rūta (Elena Nakaitė-Arbienė), Jurgis Gliauda ir Aloyzas Baronas. Alė Rūta jau buvo pelniusi premijas už romanus „Trumpa diena“ ir „Kelias į kairę“ bei išleidusi penkis Didžiosios meilės ciklo romanus; J.Gliauda buvo premijuotas už kūrinius „Namai ant smėlio“, „Ora pro nobis“, „Šikšnosparnio sostas“ ir „Delfino ženkle“; A.Baronas – už „Laiptus ir bedugnes“ ir „Trečiąją moterį“. Visi trys kūrėjai tą vakarą susitiko Šv.Kazimiero parapijos salėje. Renginyje pasirodė ir daugiau talentų: poetė Elena Valiūtė-Tumienė, kompozitorė Giedra Nasvitytė-Gudauskienė bei jauna solistė Stasė Klimaitė-Pautienienė, jauna dailininkė, amerikiečių gimnazijos piešimo mokytoja Rita Medziukaitė-Bureikienė ir poetas bei kritikas Pranas Visvidas. Su šia jaunesniųjų grupe tą vakarą dalyvavo ir vyresnieji: dar 60 metų nesulaukęs poetas B.Brazdžionis ir kiek vyresnis kompozitorius Bronius Budriūnas.