Atnaujintas 2003 m. sausio 8 d.
Nr.2
(1106)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Atmintis
Žvilgsnis
Lietuva


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Bažnyčia dialoge dėl Europos integracijos

Popiežius kvietė melstis už ES plėtros sėkmę

2002 metais suaktyvėjęs Europos integracijos procesas – Konstitucijos rengimas Europos Konvente, taip pat baigiamosios derybos dėl naujų narių priėmimo į Europos Sąjungą - susilaukė didelio popiežiaus Jono Pauliaus II ir visos Katalikų Bažnyčios dėmesio. O dėl Konstitucinės sutarties, kurios pirmasis projektas Briuselyje paskelbtas lapkritį, buvo pabrėžiamas būtinumas joje užtikrinti religinę laisvę, pripažinti Europos krikščioniškąjį paveldą, Konstitucijos preambulėje įtvirtinti aiškią nuorodą į Dievą. Juk Europos tautas jungia ne tik ekonominiai ir politiniai veiksniai, bet ir bendra tūkstantmetė istorija bei kultūra, kurios formacijai krikščionybė suvaidino esminį vaidmenį. Tuo tarpu Europos Sąjungos plėtimas naujais nariais, pirmiausia iš buvusio komunistinio Rytų bloko – tai iš esmės tos neteisybės, kuri buvo patirta suskaldant žemyną Jaltos sutartimis (1945 metų vasarį) Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kai didelė Europos dalis buvo atitverta sovietine „geležine siena“ ištaisymas.
2003 m. sausio 3 d. privačioje audiencijoje popiežius Jonas Paulius II priėmė Europos parlamento pirmininką Patą Koksą, su kuriuo aptarė šiuo metu Europoje vykstančius procesus. Pirmiausia buvo kalbėta apie artėjantį naujų valstybių priėmimą į Europos Sąjungą, o taip pat aptartas rengimas naujosios Europos Konstitucijos. P.Koksas pakvietė Šventąjį Tėvą apsilankyti Europos parlamente Strasbūre ir išgirsti jo pastabas dėl aktualių žemyno reikalų. „Būtų nuostabu, jei Jonas Paulius ateinančiais mėnesiai atvyktų į Europos parlamentą, kur mes pasikalbėtume apie ES plėtrą į Rytus, naują Europos Konstituciją ir kitomis tarptautinėmis temomis“ - po audiencijos žurnalistams kalbėjo P.Koksas.
Prieš gruodžio viduryje Danijos sostinėje Kopenhagoje vykusį viršūnių susitikimą, kuriame priimtas sprendimas Europos Sąjungą praplėsti dešimčia naujų narių – Lietuva, Latvija, Estija, Vengrija, Lenkija, Čekija, Slovakija, Slovėnija, Malta ir Kipru, - popiežius Jonas Paulius II, susitikęs su maldininkais Romos Šv. Petro aikštėje, buvo pakvietęs juos melstis už jo sėkmę. Šventasis Tėvas pažymėjo, kad naujų šalių priėmimas „įgalins žemyną praturtinti jų turimu kultūriniu bei religiniu paveldu“. Rugpjūčio mėnesį lankydamasis savo tėvynėje Lenkijoje jis taip pat ne kartą savo kalbose minėjo Europos Sąjungos plėtros temą, pabrėždamas, kad, įsijungdamas į žemyno integracijos procesą, Rytų Europos šalys „neturi prarasti savojo identiteto ir tradicijų, bet praturtinti jomis Europą ir visą pasaulį“. Popiežius meldė, kad „Dievas apšviestų visus europiečius darnai ir vienybei, taip jie teiktų viltį ir pasitikėjimą ir kitoms pasaulio tautoms“.

Vyskupų paraginimai ir perspėjimai

Kopenhagos susitikimo išvakarėse gruodžio pradžioje kreipimąsi į Europos Sąjungos vadovus buvo paskelbusi ir ES vyskupų komisija (COMECE), kuri paragino rodyti didesnį solidarumą šalims kandidatėms, ypač žemės ūkio politikos srityje, dėl kurios finansavimo derybose iškilo daugiausia sunkumų. „Europos integracijos projektas gimė iš vilties pasiekti susitaikymą, tikėjimo, kad Europa daugiau niekada nekentės nuo karų ir konfliktų nešamos destrukcijos, – sakoma Europos Sąjungos vyskupų komisijos pareiškime. – Šiandienos uždavinys yra konsoliduoti tą susitaikymą, taip padarant galą nenatūraliam pasidalijimui tarp Rytų ir Vakarų Europos“. Ganytojai taip pat paragino šalis kandidates turėti daugiau kantrybės ir nenorėti, kad nauda iš įstojimo į Europos Sąjungą tuoj pat taptų akivaizdi.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2004 metais į ES įstojus dešimčiai naujų šalių – visose jose, išskyrus Kiprą, vyrauja katalikybė – iškils pavojus Europai būti „naujai padalytai“ tarp Rytų ir Vakarų krikščionybės. Juk dabar iš šalių, kuriose daugumą sudaro stačiatikiai, Europos Sąjungai priklauso tik Graikija. Prisimindama popiežiaus Jono Pauliaus II paraginimą, kad Europos krikščionybė turi vieningai kvėpuoti abiem plaučiais – Rytų ir Vakarų, COMECE paragino tęsti derybas dėl priėmimo į Europos Sąjungą su stačiatikių šalimis – pirmiausia Rumunija ir Bulgarija, kurių priėmimas numatytas 2007 metais. Žinoma, šios valstybės taip pat turi dėti pastangas ekonomikos reformų srityje, kad labiau atitiktų stojimo kriterijus. Tas pats ir dėl islamiškųjų Balkanų šalių – Bosnijos, Albanijos ir Turkijos, dėl kurios galimo priėmimo į Europos Sąjungą kilo didelių diskusijų. Europos Sąjungos vyskupai nurodė, kad suvienyta Europa neturi tapti „uždara tvirtove“, bet rodyti užuojautą pabėgėliams bei imigrantams. Jie priminė, kad prieš dešimtmetį ES prisiimtas įsipareigojimas 0,7 proc. bendrojo nacionalinio produkto skirti paramai Trečiajam pasauliui iki šiol liko neįgyvendintas.
Lapkričio pabaigoje COMECE nariai Briuselyje buvo susitikę su Europos Komisijos pirmininku Romanu Prodžiu, su kuriuo aptarė Europos Konstitucijos kūrimo problemas ir perdavė Bažnyčios pageidavimus. Pagrindinis jų yra nuostata, kad būsimoji Konstitucija savo preambulėje turi pripažinti, jog bendražmogiškų Europos vertybių šaltinis yra tikėjimas į Dievą ir kad ši tapatumo žymė nepaneigia niekieno teisių nei orumo. Bažnyčia, iškeldama šiuos pasiūlymus, nesistengia gauti sau kokių nors privilegijų, bet rūpinasi, kad Europos Sąjunga taptų tvirtą pagrindą turinčia vertybine bendruomene. Konstitucinė sutartis turi ginti žmogiškąjį orumą ir bendrąjį gėrį – socialinis žmonių susitelkimas ir solidarumas priklausys nuo Europos piliečio įvaizdžio įtvirtinimo naujojoje Konstitucijoje. „Turi būti aišku, kad Europos Sąjunga, ginanti ir palaikanti žmonių teises, yra vertybinė bendruomenė, – nurodė ES vyskupai. – Būtų tiesiog neįsivaizduojama, jog, įtvirtinant šias nuostatas, Europos konstitucijoje nebūtų pripažintas gyvybiškai svarbus religinio paveldo įnašas“.
Po susitikimo su R.Prodžiu COMECE pirmininkas Hildesheimo (Vokietija) vyskupas Jozefas Homejeris sakė, kad ir Rytų Europos šalių tikintieji tikisi, jog naujojoje Konstitucijoje bus aiški nuoroda į religijos paveldą ir Dievą. Jis taip pat nurodė į siūlymus stiprinti struktūrinį dialogą tarp ES institucijų ir žemyno Bažnyčių bei joms atstovaujančių organizacijų – to kaip tik iki šiol pritrūkdavo rengiant pagrindinius europinius dokumentus. Šiuo atžvilgiu ypač svarbūs yra bioetikos klausimai, nes toliau vyksta kontroversiška žmogaus embrionų tyrimo, įskaitant ir klonavimą, plėtra.

Europos krikščionių konvento siūlymai naujajai Konstitucijai

Atsiliepdamas į Briuselyje dirbantį Europos Konventą, kuris, vadovaujamas buvusio Prancūzijos prezidento Valery Žiskaro d’Esteno, rengia naująją Europos Sąjungos konstitucinę sutartį, savo „konventą“ Ispanijos mieste Barselonoje gruodžio 6–8 dienomis surengė sąjūdis „Krikščionys Europai“. Šiai „eurokrikščionių“ organizacijai priklauso aktyvus krikščioniškas intelektualinis Europos Sąjungos šalių elitas – politikai ir visuomenės veikėjai, žurnalistai ir universitetų rektoriai, pramonininkai ir verslininkai, advokatai, gydytojai ir pedagogai, profsąjungų ir nevyriausybinių organizacijų vadovai, – kurie nori esmingai krikščioniškąja pozicija prisidėti prie besivienijančios Europos institucinio bei ideologinio formavimo. Minėtame susitikime Europos krikščionių konventas paskelbė kreipimąsi, žinomą „Barselonos manifesto“ pavadinimu, kuriame išdėstė savo nuostatas dėl būsimosios Europos Konstitucijos, pirmiausia pabrėždamas būtinumą joje pripažinti krikščioniškojo paveldo reikšmę, o taip pat pagrindines teises – teisę į gyvenimą ir į religinę laisvę.
Kreipimesi nurodoma, kad krikščionybė, be viso kito, yra europinės kultūros šaknys ir pagrindas, be kurio kultūra liktų beprasmė ir tuščia. Ši gyvybiškai svarbi bendruomeninei egzistencijai realybė turi būti užfiksuota ir pripažinta būsimojoje Europos Konstitucijoje ir kituose pagrindiniuose teisiniuose aktuose. Priešingai tiems, kurie tvirtina, jog Europos Konstitucija turi būti „neutrali“, ir linkę nepastebėti Senojo žemyno susiklosčiusios religinės realybės, Europos krikščionių konvento dalyviai sako, kad „neutralumas neturi reikšti daugumos europiečių krikščioniškojo sąmoningumo visuomeninio matmens neigimo, o priešingai – tai pripažinti kartu su kitomis religinėmis bei nereliginėmis pasaulėžiūromis, su kuriomis jis veda dialogą dėl Europos bendrojo gėrio ir visuotinės brolybės“.
„Barselonos manifeste“ taip pat teigiama, kad „asmens orumas visose jo plotmėse turi būti pripažintas „kaip esminis konstitucinis principas ir visos europinės integracijos pagrindas“. Toliau nurodoma, kad „turi būti pripažinta teisė į gyvybę visuose jos tarpsniuose – nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties“. O tai reiškia „poreikį apsaugoti žmogaus embrionus nuo bet kokio pasikėsinimo į jų integralumą ir nuo genetinės manipuliacijos, kas yra priešinga jų žmogiškajam orumui“. Atsižvelgdami į pastangas Europoje įteisinti eutanaziją – 2002 metais ji buvo įteisinta Belgijoje, o anksčiau – Olandijoje – eurokrikščionys taip pat pabrėžė, kad „būtina ginti senus žmones ir ligonius nuo bandymų juos fiziškai neeliminuoti dėl neva humanitarinių priežasčių“.
Kaip minėta, Europos krikščionių konventas savo kreipimesi nurodė, kad būsimoji konstitucinė sutartis turi įtvirtinti individualią, bendruomeninę ir institucinę religinę laisvę, nes „religinė laisvė yra pagrindinė teisė, be kurios neįmanoma jokia laisvė ir demokratija“. Visa tai reikalauja, jog taip pat būtų įtvirtinta „teisė į savo religinių įsitikinimų socialinę išraišką“, ką šiuo metu sekuliarizuotoje visuomenėje vis dažniau bandoma paneigti dėl vadinamojo „pasaulėžiūrinio neutralumo“, religijos „privatumo“ bei kraštutinio požiūrio į valstybės ir Bažnyčios atskyrimą. Pagaliau „Manifeste“ išdėstomi keturi konkretūs pasiūlymai būsimajai Europos Konstitucijai: pripažinti išskirtinį santuokos ir šeimos pobūdį (tuo būdu pabrėžiant, jog neteisinga pastangų šeimos teises suteikti kitoms „gyvenimo draugėje“ arba „partnerystės“ formoms); teisė į šeimos gyvenimo suderinimą su profesine veikla; pagarba ir parama tėvų atsakomybei savo vaikų auklėjimui; teisė siekti susitaikinimo per teisingumą ir atleidimą.

Teigiamai sutiktas naujų narių pakvietimas

Pokomunistinių Rytų Europos šalių Bažnyčios vadovai iš esmės teigiamai sutiko Kopenhagos viršūnių susitikime priimtą sprendimą dėl tolesnės Europos Sąjungos plėtros, priimant naujas nares 2004 metais. Kai kuriose jų, būtent Lenkijoje ir Čekijoje, dėl stojimo į Europos Sąjungą šių metų birželį yra numatyta surengti referendumus, todėl vyskupų nuomonė yra reikšminga, ypač žinant aštrias diskusijas visuomenėje ir tai, jog nemažas skaičius abejojančiųjų bei skeptikų, taip pat ir kai kuriuose katalikiškuose sluoksniuose. Savo kalėdinėje kalboje, transliuotoje per televizijas, Lenkijos primas kardinolas Jozefas Glempas pabrėžė, kad šaliai būtina atstovauti europinėse struktūrose su savigarbos jausmu ir prašant Dievo paramos.
Anksčiau duotame interviu šalies katalikų žiniasklaidai kardinolas J.Glempas Kopenhagoje priimtą sprendimą apibūdino kaip „didelės reikšmės įvykį Lenkijai“ ir pakvietė tautiečius su pasitikėjimu žvelgti į ateitį. Jis taip pat paminėjo tą „simbolinę vertę“, kad derybos Danijos sostinėje dėl naujų narių priėmimo į Europos Sąjungą buvo užbaigtos gruodžio 13 dieną, kai Lenkija 21-ą kartą minėjo „liūdnąsias“ karinės padėties įvedimo šalyje metines, siekiant išsaugoti komunistinį režimą. Katalikų Bažnyčia europinėje plotmėje turi vaidinti svarbų vaidmenį „išryškinant vertybes“, o tai vienas reikšmingiausių žemyno integracijos faktorių, kaip pažymėjo Lenkijos primas.
Lenkijos episkopate koordinuojantis „Europos reikalus“ Gniezno arkivyskupas Henrikas Mušinskis nurodė, kad Kopenhagoje priimti sprendimai „atitinka Lenkijos ir Europos interesus“. Jis pažymėjo ne tik ekonominius susitarimus, bet ir „dar svarbesnes Bažnyčiai temas“, kaip antai būsimojo Europos „dvasinio pavidalo“ formavimą, kuris vyksta Europos Konvente. Krokuvos popiežiškosios teologijos akademijos rektorius vyskupas Tadeušas Pieronekas pastebėjo, kad nutarimas priimti į Europos Sąjungą dešimtį naujų šalių, iš kurių aštuonios yra iš buvusio Rytų bloko, yra galutinis išsivadavimas iš tragiškų 1945 metų Jaltos derybų pasekmių. Taip pat tai atveria geras visapusiškos pažangos perspektyvas Lenkijai ir kitoms pokomunistinėms regiono valstybėms.
Čekijos vyskupų nuomone, Kopenhagos viršūnių susitikimo sprendimai savotiškai „įgyvendina popiežiaus Jono Pauliaus II viziją“, kuris dar 1989 metais, prasidėjus didžiosioms politinėms permainoms, sakė, kad Europa „turi kvėpuoti abiem plaučiais“. Ganytojai gruodžio viduryje paskelbtame pareiškime konstatavo, kad Čekijos priėmimas į Europos Sąjungą iš esmės „reiškia grįžimą į tą europinę aplinką, kuriai mūsų tėvynė priklauso visu savuoju kultūros paveldu“. Paraginę tikinčiuosius būsimajame referendume paremti Čekijos stojimą į Europos Sąjungą, ganytojai taip pat pažymėjo, jog naujoji Europa pirmiausia turi būti „dvasinių vertybių bendruomenė“, nes be jų neįmanoma tikroji vienybė.
Prahos vyskupas augziliaras Vaclavas Malis, kuris Čekijos vyskupų konferencijoje yra atsakingas už „Europos tematiką“, teigė, kad ES plėtra reiškia ne vien ekonominę ir politinę Europos vienybę, bet ir stiprėjančią „bendrą atsakomybę už būsimąjį žemyno veidą“. Jis taip pat reiškė viltį, kad šalies įstojimas į Europos Sąjungą padės įveikti čekiškąjį „provincializmą“ ir ypač sustiprins žmonių teisinį sąmoningumą. „Pagarba įstatymams yra pagrindas geram demokratijos funkcionavimui, – sakė vyskupas V.Malis. – Bent iki šiol yra nemažai politikų, kurie nerodo pagarbos įstatymams, ir tai trukdo pilietinės visuomenės kūrimui“. Jis tvirtino, kad Čekijos vyskupų konferencija ragins gyventojus birželį numatytame referendume balsuoti už šalies stojimą į ES.
„Mes pasitikime „europietiška“ ateitimi, tačiau esame susirūpinę dėl etinių problemų“, – taip vengrų vyskupų nuostatą dėl šalies įsijungimo į Europos Sąjungą nusakė Vengrijos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius vyskupas Andrašas Verešas. Jis teigė, kad Vengrijos episkopatas Europos integracijos tema rengia atskirą ganytojinį laišką, kuriame aptars daugelį ekonominių ir etinių problemų. Išoriniu požiūriu vengrų gyvenimo būdas jau mažai skiriasi nuo vakarietiškojo, tačiau savo vidiniu turiniu dar yra gerokai žemesnis. Vengrų ganytojams nerimą kelia tai, ar naujosioms ES narėms nebus bandoma primesti tokių įstatymų, kurie legalizuotų eutanaziją ar homoseksualų „santuoką“.
Slovakijos vyskupų konferencija dėl stojimo į Europos Sąjungą jau anksčiau, praėjusiais metais, yra paskelbusi išsamų ganytojinį laišką. Kaip teigė šios šalies episkopato atstovas ryšiams su žiniasklaida Marianas Gavenda, Bažnyčiai didelį rūpestį kelia nedarbas, kai kuriose vietose siekiantis 40 proc., kuris po stojimo į ES gali dar labiau padidėti, nors iš esmės slovakų ganytojai taip pat remia europinę integraciją.
Rygos arkivyskupo kardinolo Janio Pujato nuomone, Latvijos įsijungimas į Europos Sąjungą pirmiausia sustiprina šalies saugumą, pagerina ekonominės pažangos galimybes, priėjimą prie Europos kultūros ir rinkų. Teigiamą Latvijos vyskupų nuostatą taip pat sąlygoja viltis, kad suartėjimas su vieninga žemyno bendruomene padės sustiprinti tikėjimą ir ištikimybę Evangelijai. Tarptautinė katalikų žiniasklaida taip pat cituoja Lietuvos vyskupų konferencijos generalinį sekretorių kunigą Gintarą Grušą, kuris sakė, kad Lietuvos ganytojai taip pat teigiamai žiūri į šalies dalyvavimą žemyno integracijos procese, kartu būdami susirūpinę, jog atsivėrimas naujajai Europai nesusilpnintų lietuvių tautinių ir krikščioniškų tradicijų.

Turkija turi atitikti Europos Sąjungos kriterijus

Praėjusių metų pabaigoje kilus gana plačiai politinei diskusijai dėl galimo islamiškosios Turkijos priėmimo į Europos Sąjungą, į šiuos debatus įsijungė ir bažnytinių sluoksnių atstovai. Buvo pažymėta, kad nors Europos kultūros šaknys yra krikščioniškos, tačiau žemynas nėra krikščionių „uždaras klubas“ ir kad integracijoje gali dalyvauti kitų religinių tradicijų tautos bei žmonės. Dėl to nereikėtų atstumti ir Turkijos, tačiau būtina atsižvelgti, kiek ši šalis atitinka dabartinės Europos Sąjungos kriterijus demokratijos, žmogaus teisių, ypač religinės laisvės srityje.
Reikia pripažinti Turkijos vyriausybės ir parlamento pastangas reformuoti šalį – pavyzdžiui, buvo panaikinta mirties bausmė, – o taip pat glaudžiai su ja bendradarbiauti dėl svarbios geostrateginės Turkijos padėties. Kita vertus, kaip pažymėjo Europos Sąjungos vyskupų komisijos pirmininkas vyskupas J.Homejeris, paskyrimas datos derybų pradžiai dėl Turkijos priėmimo į ES būtų per ankstyvas aktas. Nereikia užmiršti Turkijos politinės sistemos labilumo, karinių vadovų, o taip pat kraštutinių islamo politinių jėgų įtakos. Nors oficialiai Turkija – pasaulietinė valstybė, tačiau politizuotos islamo struktūros yra labai stiprios: musulmonų dvasiniai vadovai imamai užima aukštas valstybės pareigūnų pozicijas.
Nors oficialiai krikščionių religinė mažuma Turkijoje turi religijos išpažinimo laisvę, tačiau yra akivaizdūs suvaržymai. Krikščionys Turkijoje daugiausia priklauso graikų ir armėnų tautinėms grupėms, tačiau neretai reikalaujama, kad liturgijoje būtų vartojama turkų kalba. Krikščioniškoms Bažnyčioms daroma sunkumų dėl nuosavybės įsigijimo, beveik neįmanoma statytis naujų maldos namų. 1971 metais Turkijoje uždaryta paskutinė krikščionių teologijos mokykla, tuo tarpu užsieniečiai dvasininkai nenoriai įsileidžiami sielovadiniam darbui. Todėl kai kas pagrįstai baiminasi dėl galimo krikščionybės visiško išnykimo Turkijos teritorijoje, kur gyveno pirmosios krikščionių bendruomenės ir darbavosi Kristaus apaštalai.
Artėjant Kopenhagos viršūnių susitikimui, kuriame buvo svarstomas ir Turkijos klausimas, šios šalies valdžia plačiai išreklamavo Turkijos armėnų patriarcho Mesrobo II pareiškimą, kad Europos Sąjungos vadovai neturėtų kreipti dėmesį į religines problemas, spręsdami, ar priimti Turkiją į šią organizaciją. Komentuodamas tai Vatikano radijo vadovas kardinolas Robertas Tučis sakė, kad jis suprantąs patriarchą ir nesistebėtų, net jeigu Turkijos katalikų ganytojai sakytų tą patį. „Jie taip kalba todėl, kad bijosi reakcijos, baiminosi, kad su mažąja krikščionių bendruomene Turkijoje bus elgiamasi dar blogiau nei dabar“, – kalbėjo kardinolas.
Taigi Turkija, kuriai durys į Europos Sąjungą nėra užsklęstos, turi dar nemažai nuveikti ne tik ekonomikos ir politikos, bet ir žmogaus teisių (įskaitant religinę laisvę) srityse, kad atitiktų kandidatės kriterijus. Kopenhagoje buvo sutarta, kad po poros metų, 2004-ųjų gruodį, kitam ES viršūnių susitikime bus dar kartą įvertinta Turkijos per tą laiką padaryta pažanga ir priimamas galutinis sprendimas dėl jos stojimo į Europos Sąjungą derybų pradžios.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija