Dėl dvasingumo tereikia apsispręsti ir ištverti
Dešimt klausimų kun. prof. Kęstučiui A.Trimakui

Kun. prof. Kęstutis Trimakas nagrinėjo vyro ir moters dvasingumo bei pokalbio su Dievo reikšmę suaugusiesiems. Dešinėje – Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas

Jau daugelį metų po nepriklausomybės Lietuvoje vieši ir dirba kun. prof. Kęstutis A.Trimakas, gyvenantis užsienyje. Profesorius yra ne tik kunigas, bet ir psichologas, todėl jau daugelį metų yra kviečiamas dėstyti religijos psichologiją Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete. Nuolat bendraudamas su jaunimu, gilindamasis į jų vidinius bei to laikotarpio keliamus išgyvenimus, kun. prof. K.A.Trimakas yra parašęs nemažai knygų, įtrauktų į religijos psichologijos seriją, kuriose jis dalijasi sukauptomis žiniomis apie jaunimo patirtį ir įžvalgas, gilinasi į brandžios asmenybės raidą, kuri užsibaigia sąmoningos religinės dimensijos pasireiškimu. Su kun. prof. K.A.Trimaku mes kalbamės apie tikinčio žmogaus situaciją šiandieniniame pasaulyje bei vyrišką ir moterišką dvasingumą.

Pirmiausia norėčiau jūsų paklausti, kaip psichologai apibūdina religinį jausmą. Ar galima apibrėžti, kas tai yra, iš ko jis kyla, kaip pasireiškia žmoguje?
Religinis jausmas visiškai nėra jausmas įprastine žodžio prasme. Jis nėra emocija. Tad ši sąvoka gali būti klaidingai suprasta. Dėl to nemaža psichologų (tarp jų ir aš) vengia šią sąvoką vartoti. Tinkamai šią sąvoką vartojo žymusis mokslininkas Albertas Einšteinas. Tad cituoju jo žodžius: „Gražiausias ir giliausias jausmas, kurį galime patirti – tai mistinės tikrovės pajautimas. Jis yra visų tikrų mokslų sėjėjas. Tas, kuriam šis jausmas svetimas, kuris nebegali stebėtis ir su pagarbia baime ja žavėtis, tas yra beveik miręs. Žinoti, kad tai, kas neatskleidžiama, tikrai egzistuoja kaip giliausias intelektas ir labiausiai spinduliuojantis grožis, kurį mūsų buki protai tegali apimti vien savo primityviausiomis formomis. Šis žinojimas, šis jutimas yra tikro religingumo centras“. Iš šio mokslininko žodžių suprantame, kad jis tokio jausmo nelaiko emocija, bet mistinės tikrovės jutimu, įžvalgiu intuityviu žinojimu. Kita proga paklaustas jis atsakė tikįs „Dievą, kuris apsireiškia tvarkingoje harmonijoje to, kas egzistuoja“. Harmoningoje visatoje apsireiškiančio Dievo buvimą žmogus suvokia įžvalgiu, intuityviu veiksmu, vadinamuoju religiniu jausmu.
Kas sąlygoja, kad vieni žmonės turi tą jausmą arba jis juose pasireiškia, o kiti žmonės neturi tokio jausmo ir puikiausiai išsiverčia be jo?
Atkreipkime dėmesį, ką teigia Enšteinas apie tokį žmogų, „kuriam šis jausmas svetimas“: „tas yra beveik miręs“, taigi svetimas tiek sau, tiek tai aukščiausiajai Tikrovei. Tikėjimo raidos psichologas H.Ruemkė atpažįsta žmonėse įvairias vidines kliūtis (kaip egocentriškumą, išskirtinį dėmesį materialiniams reikalams, dvasingumo stoką ir kt.), kurios kliudo pripažinti Dievo tikrovę. Žmonės, sugebantys vertinti dvasinius dalykus, nugali tas vidines kliūtis ir pripažįsta Dievo tikrovę.
Daugelis stipriais save vadinančių žmonių mano, kad tikintis žmogus yra silpna asmenybė, kuriai tikėjimas reikalingas taip, kaip mažam vaikui pliušinis meškiukas, kurį bet kada gali paimti ir stipriai prisiglausti, kai tau yra labai sunku. Ar galima teigti, kad dauguma tikinčiųjų yra psichologiškai silpnesni, kurių pasąmoninis ego, Froido žodžiais tariant, yra linkęs paklusti tėviškajam autoritetui?
Anai žmonių nuomonei prieštarauja faktai. Religijos psichologijos pirmūnas Viljamas Džeimsas (William James), savo studijoje pateikęs religinių išgyvenimų rinkinį, remdamasis įvairiopa žmonių patirtimi, padarė tokią išvadą: „Religinio išgyvenimo puikiausi vaisiai yra geriausia, ką istorija gali parodyti (…). Meilės, atsidavimo, pasitikėjimo, kantrybės, drąsos aukščiausi skrydžiai, kuriems žmogaus prigimties sparnai bet kada yra buvę išskleisti, yra įvykdyti dėl religinių idealų.“ Sąmoningi ir brandūs tikintieji yra tvirti: tai už tikėjimą mirštantys krikščionys, sunkiomis sąlygomis dirbantys misionieriai, ligonius, raupsuotuosius ir mirštančiuosius slaugantys tikintieji (kaip Motina Teresė) ir kt. Tokie yra tikro tikėjimo vaisiai.
Religijos psichologijoje yra vartojamas terminas „brandus religingumas“. Ar galėtumėte trumpai pristatyti brandaus religingumo bruožus?
Brandaus religingumo pamatas – gyvas įsitikinimas Dievo buvimu ir gerumu. Tas įsitikinimas veikia gyvenimą: jo centre yra Dievas, tad ieškoma ne sau naudos, bet Dievo valios. Vedamas pokalbis. Toks asmuo myli artimą, t.y. linki ir daro gera kitiems. Žmogaus asmenybės brendimas eina išvien su bręstančiu religingumu.
Ar jums neatrodo, kad tiek brandaus, tiek nebrandaus tikėjimo žmogus šiais visuotinio pragmatizmo laikais yra atsidūręs nepavydėtinoje situacijoje, juk tikėti ar apskritai būti geram ir pavyzdingam šiais laikais yra „nemadinga“?
Kas žmogui yra svarbiau: būti žmogumi ar turėti daiktų? Mirties akivaizdoje tai paaiškėja, kai viskas išslysta iš rankų ir lieka tik tai, kas esu. O lieku arba skurdus dvasia, jei jos nepuoselėjau, graibstęs daiktus, arba brandus, turtingas dvasia, jei palaikiau artimą draugystės ryšį su mane dvasia praturtinančiu Dievu. Čia visiškai neturi reikšmės, kad tai dabar „nemadinga“: mada niekada nelėmė žmogaus vertės. Kas vien tebesivaiko madų, apsigauna.
Kaip galėtumėte susieti religinį jausmą ir dvasingumą? Ar tas, kuris tiki, būtinai yra dvasingas?
Dvasingumas yra kelias į Dievo buvimo (religinio) jutimo augimą. Tad tas, kuris Dievą sąmoningai pripažįsta, t.y. tiki, būtinai yra dvasingas. Be dvasingumo žmogus tegali išore „paraduoti“, bet ne tikrai tikėti. Kiekvienas žmogus, pradėjęs žengti dvasingumo keliu, yra pakeliui – pradedąs atrasti ar jau beatrandąs Esantįjį. Ir Jį atranda, nebent užkliūva už materializmo ar užsikerta egoizmu.
Jūs rašote naują knygą apie vyrišką ir moterišką dvasingumą. Ar nebijote, kad bet kokia klasifikacija susiaurina klasifikuojamus dalykus? Psichologai dar ir šiandien diskutuoja apie vyrišką ir moterišką mąstyseną, kurios nelemia biologiniai skirtumai, nes juk daugelis vyrų gali mąstyti moteriškai, o didelė dalis moterų – vyriškai.
Stebiu ir studijuoju žmonių patirtį. Žmonių patirtis ir panaši, ir skirtinga. Yra panašumų ir yra skirtumų tarp vyrų ir moterų. Panašūs kaip žmonės, bet skirtingi savo specifiniais vaidmenimis, vyriškais ir moteriškais. Šios savybės ne vien įgyjamos, išugdomos, o kai kurios – net psichologinės – kažkaip yra pagrįstos specifiškomis biologinėmis funkcijomis: tai ypač atskleidžia moterų, kaip motinų, vaidmuo – išnešioti, gimdyti, rūpintis naujagimiu; vyro vaidmuo – būti tėvu ir aprūpintoju. Besirengiant tiems specifiškiems vaidmenims, vėliau juos vykdant, tos savybės išryškėja, išsiskiria ir palieka asmeniui nebeišdildomas žymes. Moterų-motinų vaidmeniui būdingos psichologinės galios ir savybės yra: dėmesys asmenims ir asmeniniams santykiams su jais, rūpinimasis jais, iš to kylantys jausmai, jautrumas, intuicija. Vyrų-tėvų-aprūpintojų vaidmeniui būdingos psichologinės galios ir savybės yra: dėmesys darbui ir daiktams, protavimas, dalykiškumas, racionalumas. Tais specialiais vaidmenimis moterys ir vyrai papildo vieni kitus – santuokoje, jaunos kartos auklėjime ir visuomenėje. Jie yra tų specifiškų, charakteringų savybių turėjai ir perdavėjai naujajai kartai.
Tačiau visapusiškas žmogus – ar moteris, ar vyras – gali ir turi turėti, kiek įmanoma, visų šių savybių derinį: protavimą ir jautrumą, racionalumą ir intuiciją, dėmesį asmenims ir daiktams, deramą autonomiją (savyje) ir deramą priklausomumą (kitiems ir nuo kitų).
O kaip vyriškas ir moteriškas dvasingumas? Pastebite daugiau panašumų ar skirtumų?
Tie skirtingi vaidmenys su savo specifiniais, specialiais tikslais, su atitinkamomis galiomis ir savybėmis nulemia atitinkamas dvasingumo kryptis: vyrams – tėvo, aprūpintojo, vadovo, darbininko, brolio ir kt.; moterims – motinos, namų židinio kurstytojos, šeimininkės, globėjos, mokytojos, slaugės, sesers ir kt. Tiems vaidmenims ieškoma atitinkamo dvasingumo ir jiems atitinkamų pavyzdžių bei įvaizdžių. Tuo jie yra skirtingi. Panašumas yra tas, kad jie vaizduoja ir įkūnija žmonėms ir kūriniams – tiek moterims, tiek vyrams – bendrą Dievo vaikų dvasingumą.
Kokius vyriško ir moteriško dvasingumo pavyzdžius, į kuriuos galėtų orientuotis XXI amžiaus žmogus, galėtume pateikti? Mes žinome daug dvasingų asmenybių iš viduramžių laikų, bet ar galima tai, kas buvo viduramžiais, pritaikyti šiuolaikiniam žmogui?
Visų laikų ir įvairių vietovių dvasingi žmonės vieni kitus supranta ir vertina ne išore ir ne laiko ar vietos sąlygomis, bet vidine laikysena, vidinės kovos pergale, dvasiniu kilnumu. Visiems dvasingiems žmonėms yra suprantama Jėzaus pergalė prieš gundytojo pasiūlymus, Augustino Hipono vidinė kova, taip pat jo motinos Monikos pasiaukojimas už jį. Šalia Jėzaus Motinos Marijos, šalia Monikos moteriško dvasingumo pavyzdžiu galėtų būti Motina Teresė iš Kalkutos ar Teresė Martin iš Lizjė, o vyriškojo – Tomas Moras, Ignacas Lojola, Mahatma Gandis.
Ar galima kalbėti apie politikų ir verslininkų dvasingumą ir kaip atrodo Lietuvos dvasingumo situacija viso pasaulio kontekste? Ar mums dar yra šansų išlikti dvasingiems?
Dėl savo užimamų pozicijų politikai ir verslininkai gal labiau negu kiti gali būti gundomi prasižengti teisingumui kitų žmonių sąskaita. Atrodo, kad piktnaudžiavimo savo padėtimi, korupcijos atvejų yra pakankamai daug, kad čia net keliama abejonė visos Lietuvos mastu.
Mes tegalime remtis faktais bei žmonių patirtimi. Yra buvę sąžiningų ir dvasingų politikų, Lietuvos mastu toks buvo prof. Pranas Dovydaitis. Pasauliniu mastu – Jungtinių Tautų generalinis sekretorius švedas Dagas Hammarskjoeldas. Dvasingo verslininko pavyzdžio, deja, nerandu.
Verta atkreipti dėmesį į 2002 metų pavasarį prasidėjusį judėjimą - Lietuvos kelią, kuriam vadovauja anksčiau Sąjūdyje dalyvavusi mokslininkė dr. Liliana Astra. To kelio pirmieji žingsniai yra konkretūs, praktiški, kylantys iš tikrojo noro padėti Lietuvos žmonėms: į problemą žvelgiama realiai iš socialinės, psichologinės, etinės ir dvasinės perspektyvos (žr., pavyzdžiui, tarybos pareiškimą dėl reprodukcinės sveikatos įstatymo projekto – „XXI amžius“, 2002 11 06).
Lietuvos žmonės yra gerokai sumaterialėję. Sovietų ateistinė priespauda sužlugdė Katalikų Bažnyčios įtaką; neatrodo, kad ji pakankamai yra atgauta krašte iki šiol. Individams visada yra galimybė išlikti dvasingiems – net nepalankiausiomis sąlygomis: tereikia apsispręsti ir ištverti. Paveikti visuomenę reikia daugiau pastangų – susibūrusių ir organizuotų žmonių. Mums reikia didelio ir ištvermingo užsidegimo, tokio, kokį turėjo Sibiro tremtinė ir kankinė Adelė Dirsytė, prof. Pranas Dovydaitis, palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Galią jie sėmė iš Aukščiausiojo.
Dėkoju už atsakymus.

Kalbėjosi Lina KLUSAITĖ

© 2003 "XXI amžius"